Ilgainiui pradėjau svajoti apie vestuves, tačiau jis visuomet jų bijojo ir vengė, nors prieš metus galų gale pasipiršo. Tačiau didžiausia problema tame, kad mes planavome vaikelį, tačiau niekaip nepavyko pastoti. Kai galiausiai po metų bandymo sužinojau, kad laukiuosi, po keturių dienų jis išėjo, mane paliko.
Jo argumentai buvo tokie, kad jam pabodo nuolatinė mano kontrolė, nuolatiniai skambučiai ir nepasitikėjimas juo. Kad jis jaučiasi tarsi narvelyje, aš jam nesuteikiu nei trupučio laisvės. Šiuo metu taip, sutinku, kad padariau daug klaidų, tikrai per daug jį kontroliavau, nes esu pernelyg pavydi ir be pagrindo jį užsipuldavau, nuolat kritikuodavau.
Labai dėl to gailiuosi. Šiuo metu žinau, kad jis turi kitą panelę, tačiau nežinau jų santykių rimtumo. Kiek žinau, su ja susipažino dar būdamas kartu su manimi, prieš dvi savaites, mane palikdamas.
Šiuo metu jis nuolat manimi rūpinasi, nori bendrauti, vaikeliu sakė rūpinsis taip pat, tikrai nepaliks ir lankys. Prabilus apie mūsų ateitį jis nieko nenori apie tai kalbėti, teigia, kad gyvena šia diena ir viską palieka tekėti sava vaga. Taip pat dažniausiai nieko nenori kalbėti apie savo naują draugę. Jis nei patvirtina, nei paneigia šį faktą, kad tokia yra. Nors kartą buvo užsiminęs, kad jis galvoja, kad ateityje mes vis tiek būsime kartu.
Labai norėčiau, kad jis pas mane sugrįžtų, nes labai jį myliu. Kaip turėčiau elgtis? Gal turėčiau jį visai pamiršti, kad taip su manim pasielgė? Kaip suprasti jo elgesį, nes dabar susidaro toks įspūdis, kad jis nenori nei būti su manimi, nei manęs paleisti.
Ar jam galvą susuko naujoji mergina? Ar jis išsigando nėštumo, nors jis ir buvo abiejų planuotas? Ar per jauni pradėjome draugauti, o dabar jam reikia laisvės „išsilakstyti“? Nesuprantu, kaip turėčiau elgtis toliau, nes man labai sunku, vis dedu viltis, kad jis sugrįš... Niekaip negaliu jo pamiršti.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Galiu tik įsivaizduoti, kokį begalinį emocijų uraganą šiuo metu jums tenka išgyventi: pagaliau laukiatės vaikelio, kurio ilgai troškote, tačiau mylimasis, vaiko tėvas, vos išgirdęs šią žinią, nutraukė santykius ir paliko maitintis rūpinimosi trupiniais. Kas tik dar stipriau sukuria „nei pririštos, nei paleistos“ pojūtį ir neaiškumą: ar jau čia gedėti buvusių santykių, ar dar imtis darbų, kuriuos nudirbus brangus žmogus vėl būtų kartu.
Tokioje situacijoje tikrai labai natūralus klausimas „kas įvyko?“, „ką daryti“, „kaip su visu tuo būti?“. Natūralu, jog norite sužinoti, ar žmogus, kuris su jumis gyveno aštuonerius metus, išsigando laikinai, ar nauja draugė reiškia galutinį sprendimą nebebūti su jumis. Visgi tai gyvenimas, o jame labiausiai santykius vargiai ar galime kaip nors įsprausti į formulę „jei...., tai.....“.
Panašu, kad tą patį santykį, bent jau kurį laiką, judu su draugu išgyvenote skirtingai. Jūs – laukėte vaikelio ir gali būti, jog visą dėmesį nukreipusi šiam tikslui, ėmėte nebepastebėti, o kaip su tuo gyvena šalia esantis žmogus. Tuo tarpu jūsų partneris, sąmoningai ar nesąmoningai, ieškojo erdvės išeiti iš jūsų bendrystės. Kodėl būtent žinia apie kūdikį sustiprino jo veiksmus - sunku pasakyti, tačiau vargu ar tai buvo spontaniškas tos dienos sprendimas ir pasitraukimas.
Ir net jei tie visi jausmai ir klausimai, kuriuos jūs keliate, yra natūralūs ir, kaip jau minėjau, vargiai išvengiami, reikalingi, kad galėtumėte grįžti į ramybės išgyvenimą, atsakymai į juos vargiai kol kas ar egzistuoja. Praėjo tik penki mėnesiai po to, kai pasikeitė aštuonerius metus trukęs ryšys. Gali būti, jog net jūsų vaiko tėvas vargiai nutuokia, kaip toliau būti šioje situacijoje. Dėl to ir jūsų pastangos klausti, grąžinti, skubinti įvykius gali susilaukti pasitraukimo, užsidarymo, pabėgimo.
Net jei mes vis rečiau mokame tokias situacijas priimti, visgi panašu, jog susidūrėte su laiku, kuris yra be galo sunkus, iš kurio norite kuo greičiau pasitraukti, tačiau tai yra vargiai įmanoma.
Kai kurie klausimai, kai kurios situacijos turi užaugti ir subręsti, kad duotų atsakymus. Panašu, kad jūs kaip tik pakliuvote į tokią.
Taigi daugiausiai, ko galite šiuo metu tikėtis iš gyvenimo, savęs, galbūt aplinkinių artimųjų ar profesionalios pagalbos, tai atrasti būdą išgyventi tai, kas vyksta. Kadangi šiuo metu laukiatės, tikiu, jog labai nelengva rasti energijos kitiems užsiėmimams, visgi drąsinčiau pasitelkti psichologo palaikymą ir kartu išbūti būseną, kurioje esate.
Ne tiek ieškant, kaip iš jos išeiti, bet pajaučiant, kas šiuo metu su jumis vyksta, ką išgyvenate, kaip iki to jaučiatės atkeliavusi ir ko jūs pati norite šioje situacijoje išplėtus labiau patį sakinį „noriu su juo būti“.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
