Šnekame apie viską, apie kasdienius įvykius, meilę, viską. Tai tęsiasi jau virš 8 metų. Per tą laiką nemažai nutiko, abu suaugome, tačiau vis tiek išlikome labai artimi. Santykiai su kitais žmonėmis mums nesutrukdė palaikyti ryšius.
Prieš kiek daugiau nei metus permiegojome. Po šio įvykio susitarėme, kad tai tik vienos nakties nuotykis, kuris nepaveiks mūsų draugystės. Visą šį laiką galvojau apie jį tik kaip apie artimą draugą, nepaisant vienkartinio suartėjimo. Tačiau po praeitos savaitės susitikimo kai kas pasikeitė.
Svečiavausi pas jį namie porą dienų. Visada susitikdavome tik mes du, bet šį kartą į kelionę pasiėmiau savo geriausią draugę. Nutiko dalykas, kurio tikrai nesitikėjau. Vos jis pradėjo skirti jai daugiau dėmesio, nežmoniškai pradėjau pavydėjau. Nebegalėjau į juodu žiūrėti. Jie šoko, koketavo, o aš tiesiogine to žodžio prasme panirau į depresijos liūną.
Ši draugė visada buvo už mane kiek išvaizdesnė, traukė vyrų dėmesį, ne vieną kartą nervindavausi būdama jos šešėlyje.
Nežinau ką galvoti, ar tai moteriška konkurencija ar simpatija draugui? Jie abu man nepaprastai svarbūs. Dabar jis nori atvažiuoti į mano miestą, tačiau neaišku, ar pas ją, ar pas mane. Žinau, kad negalėsiu į juodu žiūrėti beflirtuojančius, vos pagalvojus apie tai pradedu niršti.
Problema, kad jis ją nori „užkabinti“, o draugei jis nė nepatiko, tiesiog buvo malonu pabendrauti ir gauti dėmesio (iš žmogaus, kurį vienintelį gyvenime laikiau tik SAVO, nes visi vaikinai težiūri į ją). Jie abu man nepaprastai svarbūs, ypač ji. Nenoriu, kad tai trukdytų draugystei nei su vienu iš jų. Prašau, patarkite.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
PAVYDULIAUJU DRAUGO IR DRAUGĖS
Manau, kad jūs pavyduliaujate. Ir kaip bebūtų keista, pavyduliaujate abiejų! Kai jūsų draugas flirtuoja su jūsų drauge, suyra jūsų siekis turėti juos atskirai, bet tik po vieną ir SAU. Juk jūs rašote, kad laikote šį žmogų vieninteliu, ir iš jūsų laiško galima suprasti, kad vienintelis yra ir jūsų draugas, ir jūsų draugė.
Čia nėra nieko keisto. Man atrodo, kad jūsų idealas - dviejų širdžių vienovė. Kitas žmogus, atsiradęs šiame ryšyje, paverčia jūsų idiliją meilės trikampiu. Ir jūs, kaip pati pastebėjote, „nirštate“.
Meilės trikampiai susidaro ne tik meilėje tarp skirtingų lyčių. Prisiminkite bet kokį emocinį ryšį, kad ir pirmą mokytoją. Vaikai neretai varžosi dėl jos dėmesio, ir jei ji pagiria jus, tai jaučiatės ne šiaip pamaloninta. Jaučiatės ypatinga, tarsi sudariusi su ja neįprastą išskirtinį ryšį. Ir jei mokytoja po kiek laiko giria kitą vaiką- jūs irgi „nirštate“.
Ir prisiminkite: pavyduliavimas neapsiribodavo tik vyresniųjų dėmesiu. Argi nebūdavo jūsų gyvenime, kad kiemo ar klasės draugė imdavo draugauti su kitomis mergaitėmis, ir jums kildavo dramatiški išgyvenimai, kurių įtakoje draugė virsdavo išdavike?
Galima nusakyti bet kurio pavyduliavimo formulę: „kai mes dviese - tai norma, kai trise - tai drama“.
Kodėl taip nelengva toleruoti meilės trikampį?
Priežastis slypi mūsų emociniame vystymesi. Juk mes pradedame gyvenimą nuo dviejų žmonių sąjungos- intymaus ryšio su mama, kuris tęsiasi gana ilgai, ir per tą laiką yra mums gyvybiškai svarbus. Tačiau mama turi ne tik mus, ji turi ir tėtį, ir kitus vaikus, ir senelius, ir darbą. Tik mes pradžioje to nesuvokiame, ir gerai, kad nesuvokiame: tai reikštų per didelę traumą mums.
Tik štai tais momentais, kai ji priversta nusisukti nuo mūsų ir paskirti savo dėmesį kitiems, mes su kartėliu atrandame, kad nesame jai vieninteliai. Ir mes išgyvename tai kaip išsiskyrimo nerimą, o vėliau kaip neteisybę- „nirštame“. Mūsų viduje jau pirmųjų trijų metų bėgyje- skaičiai „du“ ir „trys“ skiriasi ne logiškai, o emociškai.
Tik vėliau, prieš mokyklą ar mokykloje, mes išmoksime aritmetikos, o dabar, dar vos išmokę vaikščioti, mes išmokstame teisingumo ir neteisybės. Mūsų viduje ima gyventi du įsitikinimų lygiai: vienas - emocinis (teisinga - neteisinga), kitas - loginis ( yra taip, ir ne kitaip). Loginis supratimas dauguma normalių žmonių yra panašus.
Tačiau emocinis - skiriasi priklausomai nuo to, kaip žmogus vystėsi, kaip vyko jo emocinis brendimas. Ir kiek kiekvienas žmogus artimuose santykiuose išmoksta toleruoti „trys“ lyginant su „du“- tiek jis išmoksta toleruoti tikrovę, kokia ji yra. Tuo pačiu mes išmokstame toleruoti ir šį nemalonų jausmą, kuris vadinasi „pavyduliavimas“.
Pasakyti, kad jo išvis neturi būti - reiškia paneigti vystymosi dėsnius. Jis yra ir turi būti, tačiau jo stiprumas keičiasi. Žinoma, mes galime visą gyvenimą jo netoleruoti, o galime išmokti toleruoti kaip ne visai malonų, bet vis dėlto realistišką atradimą. Ta prasme pavyduliavimas - ženklas, kad mums suteiktas šansas bręsti.
Ir tiesa, kad pavyduliavimas kyla ne su visais, o su ypač mums ypač artimais, itin svarbiais santykiais: tarkime, silpniau pavyduliaujame mūsų sporto trenerio dėmesį kitiems, nei mūsų meilės objekto.
Galima netgi schematiškai pasakyti, kad pagal tai, kiek mes toleruojame artimo žmogaus dėmesį kitam, mes galime nusakyti savo brandą:
nebrandumas, susiliejimo su man artimu žmogumi būsena: „mes esame vienis, ir nieko kito čia nėra ir būti negali“;
brandos „prošvaistės“, epizodiniai „trikampio“ atsiradimai: kartais man atrodo, kad į mūsų idiliją įsikiša kažkas trečias, bet tai siaubinga ir aš veju šias mintis nuo savęs;
dramatiškas kelias į brandą: atrandu, kad iš tiesų nesu vienintelis ir nirštu dėl to;
skausmingas subrendimas: su kartėliu pripažįstu, kad be manęs mano artimas žmogus turi simpatijų, jausmų ir džiaugsmų, susijusių su kitais žmonėmis;
branda: blaiviai pripažįstu, kad aš esu aš, jis yra jis, ir be mūsų yra dar daug žmonių. Pavyduliavimo vietą užima domėjimasis, dėkingumas, pagarba. Arba sveikas abejingumas.
Ką galima pasakyti apie jūsų santykius su draugu? Iš jūsų laiško panašu, kad nuo pat pradžių judu nesiekėte padaryti vienas kito „vieninteliais“: aštuonis metu gyvenote atskirai, seksą laikėte tik vienkartiniu nuotykiu, leisdavote sau kitokius santykius. Taigi, saugojote vienas kitą nuo perdėto prisirišimo.
Matyt, saugojote todėl, kad viduje žinojote: perdėm artimas ryšys sukels ne tik palaimą, bet ir skausmą. Seksas parodė, kad jūsų santykiai tapo stipresni, nei tikėjotės. Greičiausiai jūsų branda santykiuose atitinka „dramatiško kelią į brandą“ pakopą.
Tai reiškia, kad jums suvokti, jog artimas žmogus turi kitą- neteisingas, įniršį keliantis atradimas. O tai, kad jūsų draugė irgi mėgaujasi ne jūsų išskirtiniu dėmesiu, taip pat sukelia jums įniršį. Abu pažeidžia jūsų nuostatą: „mes turime būti dviese, o visa kita yra neteisinga“.
Žinoma, jums norisi išspręsti šią situaciją. Kaip pastebėjote, tai yra ne tiek loginio sprendimo, kiek emocinės brandos. Tiesiog leiskite sau „persirgti“ skausmu, kurį dabar jaučiate. Anksčiau ar vėliau, po karčių nusivylimų, ateis branda.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
