Tai pakankamai aktuali tema, nes skyrybų skaičius Lietuvoje yra tragiškai didelis. Ir tai, kad liaudis jautriai reaguoja į jos viešinamas nuotraukas, kuriose ji smagiai leidžia laiką savo buvusių vyrų ir jų naujų moterų draugijoje, sako apie tai, kad ši tema žmonėse išprovokuoja aibes neigiamų emocijų. Kodėl?
Pagrindinė priežastis yra ta, kad žmonės linkę savo partnerius (vyrus, žmonas, draugus/es, sugyventinius/es, meilužius/es) laikyti savo nuosavybe. Tokia nuosavybe, kuri turi pateisinti tavo lūkesčius. Kaip daiktas, kurį tu nusiperki parduotuvėje, tam, kad jis patenkintų kažkokius tavo poreikius. Ir jei tas „daiktas“ nustojo veikti pagal savo paskirtį ar kažkas jį iš tavęs „atėmė“, ar „daiktas“ pats išėjo pas kitą „šeimininką“, tai žmogus ima visą gyvenimą jam jausti pagiežą ir pyktį dėl to, kad jis nepateisino lūkesčių. Arba pykti ant kitų žmonių, kurie sugebėjo tą „daiktą“ pasisavinti ir sėkmingai juo naudotis. Skamba juokingai, tiesa? Bet tokios yra žmonių mąstymo tendencijos.
Būtent požiūris į partnerį kaip į nuosavybę išprovokuoja visas neigiamas emocijas, kurios ir pasipila komentaruose po N. Bunkės nuotraukomis, kuriose vaizduojami jos puikūs santykiai su buvusiais vyrais. Ir tik retas žmogus suvokia, kad tai pavyzdys sveiko, normalaus požiūrio į žmogų, kuris kažkada buvo tavo gyvenimo dalis. Jei žmogus, su kuriuo tau nepavyko sukurti darnių ir abipusiškai malonių santykių, tau vis dar patinka kaip asmenybė - normalu su juo bendrauti kaip su draugu.
Juk normalu norėti leisti laiką draugijoje tų žmonių, su kuriais mums linksma ir gera, tiesa? Tai kodėl toje draugijoje negali būti tavo „ex“? Juk atmetus visus praeities asmeniškumus, jis lieka toks pats žmogus, kaip ir visi kiti. Ir jei to žmogaus draugijoje leisti laiką yra smagu, tai kodėl to nedaryti? Ar tik todėl, kad kažkada jus siejo intymumas, jis staiga tampa blogesniu už kitus?
O gal todėl, kad jūsų nuoskaudos ir emocijos vis dar drasko jums širdį ir ramiai į tą žmogų jūs žiūrėti negalit? Tai kas yra labiau normalu: mokėti praeitį palikti praeityje ir gyventi be nuoskaudų, ar visą likusį gyvenimą pykti ant žmogaus, kurį kažkada mylėjai, gimdei jo vaikus ir dovanojai save?
Joks žmogus nėra daiktas, kuris gali priklausyti kitam žmogui, kurį galima būtų pavogti, perimti nuosavybes teises į jį ir panašiai. Partnerystė nėra vergovė ar gyvenimo pašventimas savo partneriui. Tai yra dviejų žmonių - asmenybių abipusiškas noras gyventi kartu, kurti bendrus namus, bendrus vaikus, dalintis savo gyvenimo džiaugsmais ir vargais. Ir jei jūs jaučiat, kad jūsų partneris nepateisina jūsų lūkesčių, tai dėl to kaltas ne jis, o jūsų norai ir poreikiai. Žmogus negali būti kaltas dėl to, kad jis yra koks yra. Arba priimi žmogų tokį, koks jis yra, su visais minusais ir pliusais, arba ne.
Reikalauti, kad kitas žmogus būtų toks, kokio tu nori arba gyventų savo gyvenimą taip, kaip tau norisi, yra daugiau nei egoistiška. Lieka tik du variantai: suvokti, kad žmogaus nepakeisi, kad sava valia susiejai savo gyvenimą su partneriu, kuris nepateisina tavo lūkesčių ir priimti jį tokiu koks jis yra, bei išmokti mėgautis gyvenimu su tiek kiek gauni. Arba suvokti, kad tęsti gyvenimo šalia tokio žmogaus tu negali, prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą ir pasitraukti iš to žmogaus gyvenimo.
Žmonės, gyvendami partnerystėje, savaime keičiasi, bet tik tada, kai jų niekas neverčia to daryti. Kai sava valia pasirenki keistis, matydamas, kad tavo mylimas žmogus nelaimingas dėl vienokių ar kitokių tavo savybių. Bet tai yra ilgas procesas, reikalaujantis kantrybės, pagarbos ir tolerancijos.
Dėl sugriuvusių santykių kalti būna abu partneriai ir tuo pačiu abu nekalti. Kalti dėl to, kad pasirinko ne tą, kuris labiausiai atitiktų jų asmenybę. Ir nekalti dėl to, kad buvo tokie kokie yra. Nereikia gailėtis dėl to, kas įvyko ir laikyti pyktį dėl skyrybų ant žmogaus, kuris kažkada buvo didžiausio jūsų džiaugsmo autorius.
Kiekvienas gyvenime sutiktas žmogus mus kažko pamoko. Net jei tie santykiai, atrodytų, buvo klaida, jie vis tiek buvo reikalingi jūsų patobulėjimui, jūsų bendrų vaikų gimimui ir t.t. Jei jis nebūtų reikalingas jūsų gyvenimui, jūsų lemtis nebūtų jūsų suvedusi.
Reikia mokėti vertinti viską, ką gyvenimas duoda, nieko nesisavinti ir mokėti pasimokyti iš savo klaidų ir susiklosčiusių situacijų. O dar svarbiau – praeitį palikti praeityje ir gyvenimą gyventi be nuoskaudų. Būtent todėl Natalija Bunkė yra visų išsiskyrusių moterų pavyzdys.
