Esu trijų vaikų mama. Vyriausiam vienuolika, po to turiu dukrą 9 m. ir metukų sūnų. Mano gyvenimas buvo labai negailestingas nei man, nei mano vyresniems vaikams.
© Shutterstock nuotr.

Su pirmu vyru pradėjau gyventi labai jauna, dar nebaigusi vidurinės. Pirmą sūnų pasigimdžiau 21 m., po to gimė dukra, bet jau santykiai šeimoje nieko gero nežadėjo. Vyras gėrė, taip traukė ir mane į tą liūną. Galų gale smurtas, aš jo tiesiog nebenorėjau matyti savo gyvenime.

Mes išsiskyrėm. Aš pradėjau eiti klystkeliais, bet laiku sustojau. Susipažinau su vienu vaikinu. Mudu pradėjome kartu gyventi, abu visiškai atsisakėme alkoholio, jo ir mano vaikų santykiai buvo ganėtinai geri. Jis griežtas, bet teisingas, mokino dukrą skaityti ir rašyti, su berniuku žaisdavo.

Bėgo laikas, mes išsikraustėme iš buto į namą, ten auginome gyvulius, atsirado ruošos darbų, aš pastojau, sūnus pradėjo labai neklausyti nei manęs, nei patėvio. Mokykloje vis ko nors prisidirbdavo, bet mokėsi gerai.

Gimus trečiam vaikui gyvenimas dar labiau pablogėjo. Vyras negalėjo pakęsti mano sūnaus. Bet aš vis užstodavau ir viskas nurimdavo, tačiau kuo toliau, tuo blogiau. Mokykloje vis ką sumuša, erzina, atsikalbinėja, namuose visai katastrofa, ką daro - niekas neišeina, ruošos darbu visai nedaro, jam tik gulėt ir telefonu žaist ar prie kompiuterio sėdėt.

Aišku, draudžiu, nes tada visai viskas dzin jam, viską pasiekia ašarom, zyzimu, aš mama - daug jam ką atleidžiu, pasaugot mažiuką brolį negali, nes jam neišeina, vis užgauna jį, išėjęs į lauką neuždaro vartų, kad į kelią neišeitų, nori, kad eitų ir kas jam atsitiktų.

Vyras akivaizdžiai mano sūnaus nekenčia, vis kartoja: užmušiu tave ir panašiai. Aš baigiu išprotėti, liepia gyvent kur nori, žodžiu, išeit iš namų. Aš nenoriu prarast vyresnio sūnaus ir nenoriu palikt mažiuko be tėvo. Nežinau, ką daryt, vienintelė mintis - ką sau pasidaryt ir tada kaip gyvenimas duos, taip gyvens. Aš tikrai pavargau.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KAI GYVENIMAS BŪNA NEGAILESTINGAS

Manau, kad jūs pavargote jaustis gelbėtoja. Ir iš tiesų jums gali ateiti tokia mintis, kad einate iš proto. Nes protas nepajėgus paaiškinti, kodėl gyvenimas toks jums negailestingas. Jūs labai stengiatės išgelbėti vaiką nuo vyro. O jums nesiseka. Nedžiugina jis jūsų ir savo pomėgiais: kompiuteris, telefonas.

Pirmas vaikas - jūsų jaunystės ir neatsargumo vaisius, nes atsirado iš labai ankstyvų, mokyklinių santykių, kuomet kurti šeimą tikrai nebuvo apdairu. Natūralu, kad jūsų santuoka neišlaikė išbandymų dviem vaikais, o dar prisidėjo abiejų jūsų su vyru alkoholizmas.

Tiesą sakant, iš pradžių atrodė, kad gyvenime jums tam tikru metu ėmė sektis: metėte gerti. Ir nors ir likote su dviem vaikais, visgi vietoj geriančio ir smurtaujančio vyro jūs gavote negeriantį, griežtą ir teisingą.

Norėjosi, kad mylėdamas jus jis pamiltų ir jūsų sūnų iš pirmos santuokos. Tačiau jūsų teisingas vyras jo nekenčia, ir matyti, dėl ko: sūnus ne toks, kaip jis - nėra teisingas, nes neruošia namų darbų, neprižiūri ir netgi konkuruoja su savo jaunesniu broliuku - jūsų vyro sūnumi. Jūsų vyro akimis, įsūnis jo nepriima, negerbia, nekenčia jo ir jo vaiką. Kam tai patiktų?

Nelengva yra jūsų vyrui. Jis nėra visų vaikų tėvas, todėl nesitiki daryti jiems įtaką. Jis gali tik kritikuoti jų veiksmus. O dar jūsų vaikuose jis mato jūsų pirmo vyro šešėlį. Taip jau yra su tais vaikas iš kitų santuokų - naujieji sutuoktiniai ilgą laiką įtaria, kad jie riša jų antrąsias puses su praeitimi.

Atėję į naują šeimą žmonės nesijaučia turį pilną teisę auklėti įvaikius ir laikosi atokiau. Jie gal ir supranta, kad neverta jų atmetinėti, bet taip jau išeina. Ir mamoms, prisikentėjusioms nuo buvusių sutuoktinių, nėra lengva priimti vaiką, primenantį tėvą.

Kas gali pasiginčyti, kad po skyrybų vaikai turi savyje paliktų sutuoktinių bruožų: tai veide, tai judesiuose, tai laikysenoje netikėtai išlenda buvęs sutuoktinis. Tam tikra prasme jūsų vyresnis vaikas ir dukra - tai jūsų vyras palikimas. Ir jums reikia su tuo gyventi, tarsi nebūtumėte iki galo išsiskyrusi.

Jūs atsidūrėte nelengvoje situacijoje, išgyvendama konfliktą: jaunesnis vaikas ar vyresnis vaikas? Gyvenimas su griežtu, bet jūsų vaiko nepriimančiu vyru, ar gyventi be jo, bet „išgebėti“ vaiką?

Tačiau mano nuomone, gelbėti jo nereikia. Nes tai, ką jis daro, daro nemaža dalis vaikų, į kurių gyvenimus ateina patėvis ir dar gimsta jaunesnis broliukas. Kaip vaikai į tai reaguoja? Jie lyg keršija: pablogina savo elgesį. Jūs nerašote, kaip su juo susitvarko jūsų vidurinė dukra, juk jai jūsų vyras - irgi patėvis. Ir jai irgi atsirado broliukas. Tačiau aišku, kad didžiausia įtampa tvyro tarp vyresnio vaiko ir jūsų vyro. Ši įtampa atsiranda ne dėl to, kad jūs, vaikas arba vyras yra kažkokie piktadariai. Ji atsiranda natūraliai, ir tai reikia priimti.

Įsivaizduokime, kas būtų, jei jūsų vyresnis sūnus visa širdimi priimtų jūsų dabartinį vyrą, pamiltų jo vaiką kaip tikrą brolį. Jums tai patiktų. O jam? Jis gal ir jaustųsi labiau patėvio mėgstamas, tačiau išduotų savo tikrą tėvą. Jo sąžinė liktų nešvari. Todėl, kad ir kaip tai nuskambės keistai, nepriimdamas patėvio jis išlaiko ištikimybę savo tikram tėvui. Jis nedaro to tyčia ir galbūt netgi taip negalvoja, tačiau visu savo elgesiu tarsi sako: „aš neleisiu jums pamiršti, kieno vaikas esu. Tėtis buvo agresyvus, ir aš toks“.

Jūs tai atmetate, kaip atmesdavote jo tėvo agresiją. Natūralu: kam patiktų smurtas? Natūralu ir kad išsiskyrėte. Tačiau išsiskyrėte bloguoju. Kai mes išsiskiriame su pykčiu ir nuoskauda - mes neišsiskiriame iki galo. Todėl, mano manymu, jūsų situacija galėtų pagerėti, jeigu jūs, nepaisant visų savo skriaudų, pabandytumėte atkurti viduje bent kiek teigiamų jausmų savo pirmam vyrui.

Jūs pasakysite: negaliu ir nenoriu. Pirmas vyras tikriausiai dar ilgai nebus jūsų atleistas nuo savo nuodėmių. Tačiau žiūrėdama į jį su panieka ir neapykanta jūs palaikote savyje atstūmimo jausmą jo sūnui. O dar palaikote sūnuje jausmą ir mintį: „aš turiu būti kaip tėvas“.

Nes kai mes atstumiame vaikų tėvus, vaikai visai nesąmoningai bando atstatyti teisybę - jie paslapčia išlieka atstumtųjų tėvų sąjungininkais. Slaptais sąjungininkais, žinoma. Juk nepasakys jums jūsų sūnus: „mama, kol tu nepagerbsi mano tikro tėčio kaip savo pirmo vyro, tol aš būsiu blogas“. Tačiau ką reiškia „pagerbti tėtį“? Argi galima gerbti žmogų, kuris to nenusipelnė?

Įsivaizduokite: galima. Jei tas žmogus buvo jūsų mylimasis; jei su juo buvo intymūs santykiai; jei iš jų atsirado vaikas - užsimezgė nauja gyvybė. Tai yra labai daug. Todėl „pagerbti pirmą vyrą“ reiškia tiesiog pasakyti: „aš priimu tave, kaip savo pirmą vyrą ir savo vaiko tėvą“. O pasakyti tai galima ir jam į akis, ir būnant vienai. Pasakyti ne vaikui (jis tuo nepatikės), o pasakyti pirmam vyrui - gyvam ar net įsivaizduojamam.

Kaip tokie dalykai gali paveikti jūsų vaiką? Jūsų vaikas priims jus. Ir nustos paslapčia keršyti jums. Taip, argi jūs dar nepajutote, kad jo nesimokyme, neklausyme, agresijoje slypi kerštas jums? Pats skaudžiausias kerštas, kurio gali griebtis vaikai - tapti blogais, problematiškais. Juk vaikai jaučia, kad tai skaudina tėvus. Po skyrybų vaikai kartais jaučia tiek nuoskaudų, kad nesąmoningai imasi keršto tiems, kurie šalia, po ranka. Pajutęs, kad jūs priėmėte jo tėvą, vaikas jums atleis.

O kaip tai atsilieps jo santykiams su patėviu?

Atleidęs jums vaikas leis jums turėti kitą vyrą. Juk jis ne kvailas, ir žino, kad patėvis jums - geresnis pasirinkimas, nei alkoholikas. Jis nenori, kad jūs kentėtumėte. Todėl galima tikėtis, kad jis ims labiau paisyti savo patėvį. Ir patėvis tai pastebės. Jie galės susidraugauti.

Jums atrodo, kad tai tokia graži ir nelabai įtikinama istorija?

Man dažnai sunku patikėti tais stebuklais, kuriuos aš matau aplinkui. Kartais žmonės taip netikėtai išeina iš dar sunkesnių - pačių tragiškiausių situacijų, kad negali neįtarti, kad kritiniu momentu mums padeda aukštesniosios jėgos. Ir tuomet mes įsitikiname: gyvenimas vis dėlto yra kur kas gailestingesnis, nei atrodė.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Šiurpi vienos šeimos istorija: išžudė šeimą ir apsigyveno su seserimi (2)

Stropus ir gabus abiturientas iš darbščios ūkininkų šeimos, tačiau kartu – ir negailestingas,...

16 metų tikro košmaro: ryte kūnai būdavo ištempiami lauk (6)

Po metų, kai jos tėvas su dviem jo broliais buvo rasti nušauti, sovietų valdžia atėjo Jevgenijos...

Amžinos vasaros kurortas vilioja atostogomis ant Raudonosios jūros kranto (17)

Eilate, Izraelio pietiniame kurorte prie Raudonosios jūros, jau turbūt yra pabuvoję nemaža dalis...

Atidžiai peržvelgusi vaikų vadovėlius tiesiog nustėro: tai – realus atvejis (585)

Viešai pristatyta nepanorusi būti filologė, humanitarinių mokslų daktarė, šiuo metu auginanti...

Klaipėdoje minios žmonių susirinko į miesto aikštes ir skverus (12)

Pagrindinis šalies uostamiestis šeštadienį ūžia. Čia tęsiasi ketvirtasis „ Šviesų...

Deivydas Praspaliauskas atskleidė tobulos sriubos virimo būdą (48)

DELFI Maistas svečiavosi pas šefą Deivydą Praspaliauską restorane „Amandus“, kur virtuvės...

Lėktuvuose tarp keleivių sėdintys pilotai įsidėmi tai, ko mes nė nepastebime (24)

Keliones lėktuvu daugelis sieja su puikia proga netrikdomai pasnausti, padirbėti, paskaityti knygą...

Įsirenginėjantiems būstą – būtiniausių pirkinių sąrašas (4)

Apstatyti tuščią butą gali būti sunki užduotis, ypač jei keliatės į nuosavą būstą pirmą...

Užtvindytame Meksikos urve rasti kaulai keičia tai, ką žinojome apie žmonijos istoriją (5)

Atokiose Meksikos džiunglėse esančio užtvindyto urvo gelmėse archeologai aptiko netikėtą...

Jasikevičius neslepia: dvi „Lietuvos ryto“ pergalės iš eilės supykdė „Žalgirį“ (47)

„Tai yra kova dėl titulo, tad žaidėjams nieko aiškinti nereikėjo. Trečiadienį savo žaidėjų...