Bet... Dažniausiai taip ir būna, kad mylimiausi žmonės labiausiai moka ir sužeisti.
Su vaikinu gyvename jau beveik metus, skųstis juo labai tikrai negaliu, suprantu, kad esame visi žmonės ir darome klaidų bei esame netobuli. Bet didžiausia problema, su kuria mes susiduriame, yra seksualinis nesuderinamumas. Jis kaip ir aš jaunas, todėl natūralu, kad apetitas didelis. O jo apetitas toks, kad jis nori visada kiekvieną dieną ir dažniausiai kuo įvairiau, naudojant visokius žaislus ir t.t. (aš nesu prieš juos nusiteikus), bėda tame, kad aš kiekvieną dieną nenoriu, dažnai jaučiuosi pavargus arba tiesiog neturiu tam noro arba netgi natūraliai tingiu, todėl lyg ir buvome priėję išvada, kad jį patenkinčiau kitais būdais, bet vėlgi su laiku tai tapo bėda, per mažai sekso.
Aš tikrai stengiuosi kuo dažniau, versdama save, bet man ne visada gaunasi, o kai nesigauna, tai to sekso ir būna 3-4 kartus per savaitę + kiti patenkinimo būdai.
Aš nežinau ką daryti, tai mums didelė problema ir dažniausiai dėl to mes pykstamės ganėtinai daug, nes aš, kaip supratau iš jos pusės, esu problema, kad ne taip dažnai noriu, o jam seksas reiškia labai daug ir jis turi būti visada geras, tad kartais rytais atmerkus akis pagalvoju „Gerai, reiks per dieną susikaupti ir būtinai mylėtis vakare“.
Mane tai jau veda iš proto. Bandžiau net į savo mitybą įtraukti kuo daugiau natūralių afrodiziakų.
Kodėl moteris turi būti tokia tobula? Turiu gerai atrodyti, suspėti mokytis, dirbti (nors šiuo metu pasinėrus esu tik į mokslus), gaminti valgyti (nes maniškis jau ilgą laiką nedirba ir būna namie, todėl apstojo gaminti maistą, nes dažnai tingi ar yra pavargęs), tvarkytis, būti visada geros nuotaikos, būti varomuoju pozityvu.
Kartais atrodo kad visko jau per daug, esu pavargus viskam: mokslams, gyvenimui, draugų nebematau beveik, būna tikrai gerų dienų, bet kartais jaučiuosi pilna tokio didelio ir ilgesingo liūdesio, tiesiog kartais norisi susisukti lovoje ir iš ten niekur neišeiti visą dieną. Dėl to tikrai dažnai prieš užmerkiant akis pagalvoju: o kur tai veda? Kokia gyvenimo prasmė? Ir ar aš gerai elgiuosi? O kaip iš tikrųjų viskas turėtų būti?
Su vaikinu skirtis tikrai nenoriu, jis tikrai mane myli, rūpinasi manimi, pradžiugina karts nuo karto kokia dovana, nors dabar kai pagalvoji pastaruoju metu yra šiek tiek apsileidęs. Blogiausia tai, kad jis neseniai pasakė, kad jei taip ir toliau tęsis, mes išsiskirsime arba jis nueis į kairę, nes aš taip žlugdau jo vyriškumą ir potencialą. Tad nežinau, ką man tiesiog daryti?
Lauksiu jūsų atsakymo.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI JAM REIKIA DAUGIAU
Manau, kad jūs tikrai neišprotėsite nuo to, kad negalite būti tobula moteris. Tačiau iš perdėtų pastangų tokia būti galite jaustis per daug valdoma ir kontroliuojama. Iš jūsų laiško panašu, kad ne tik vaikinas nori iš jūsų daugiau sekso. Jūs ir pati iš savęs norite labai daug: „turiu gerai atrodyti, suspėti mokytis, dirbti, gaminti valgyti, tvarkytis, būti visada geros nuotaikos, būti varomuoju pozityvu...“
Tai vadinasi „perfekcionizmas“- siekis būti tobula. Kinų filosofas ta proga pasakė: „žmogus negali ilgai stovėti ant pirštų galiukų“. Natūralu, kad jaučiatės pavargusi ir galite net persitempti. Tačiau visi šie reikalavimai, kurie neliečia sekso, ateina iš jūsų pačios, todėl jei kas ką ir išnaudoja, tai tik jūs save pačią.
Tačiau kai prie to prisideda vaikino reikalavimai mylėtis kiekvieną dieną, jūs galite neišlaikyti ir pradėti ant jo pykti. Mylėdamasi su juo prieš savo valią jūs galite jaustis per daug valdoma. Ir tai gali jums netikti, nes bėgant metams jūs sieksite labiau valdyti, nei nusileisti ir pasiduoti kito žmogaus valdymui. Galų gale valdingi žmonės turės likti tik jūsų prisiminimuose. Ir kada nors jūs kam nors pasakosite: „Kai man buvo 23-ieji, aš gyvenau su tokiu vaikinu, kuriam buvau visiškai atsidavusi... praktiškai ištirpdavau jame, o jis galvojo tik apie save“.
Žinoma, tai ne visiškai tiesa - vaikinas jums ir dovanas dovanoja, o jūs turite ir studijas, ir draugus, tačiau pati matote, kad draugų ratas mažėja. O intymūs santykiai - labai intymus dalykas, ir negalima juose pamiršti, kad jie daugiau susiję su mūsų „aš“, o ne vien su poros interesais. Tai panašu į maitinimąsi: puiku, jei jūs dalinatės duonos kąsniu su artimais žmonėmis, tačiau negalite ta proga nei leisti sau badauti, nei apsiryti „už mamytę ir už tėvelį“. Nuo tam tikro momento tai ir tiek, ką ir kiek jūs valgote- jūsų pasirinkimas, jūsų „aš“ išraiška.
Žinoma, meilės santykiuose mes „atiduodame“ save kitam, tai reiškia, kad kuriame kažką, kas yra svarbiau už mūsų „aš“. Bet poroje neturi būti vien atsidavimas. Partnerystė nusistovi tuomet, kai abu išlaiko ir save, ir pasirūpina kitu. Tačiau pradžioje nuolat būna nukrypimai į kurią nors pusę, kai abu ar vienas daugiau duoda, nei nori, o kartais - ir daugiau, nei gali duoti.
Ir šioje santykių stadijoje, kai jūs kartu tik metus, tai yra natūralu. Jūsų vaikinas yra jūsų mylimasis, ir jūs taikotės prie jo, darydama dėl jo viską - netgi ir tenkindama jį ir nesitenkindama pati. Tai nereiškia, kad jūs tapote vergė. Tiesiog darote vis didesnius kompromisus tarp savo ir jo norų.
Ir tai negali tęstis amžinai. Juk šiuolaikiniai žmonės siekia partnerystės santykių. Juose yra lygybė ir nebūna prievartos.
Pamenate, kaip tai buvo santykių pradžioje: „aš bučiuoju tave, o tu - mane“; „o dabar mes mylimės“? Niekas čia nieko nedarė jėga. O dabar jums, tikriausiai, darosi panašu, kad tarp jūsų po truputį nyksta lygybė: „jis nori pasimylėti, o aš tik sutinku su tuo“. Pagalvokite, ar natūralu yra daryti tai, ko nenori, bet nori kitas?
Kodėl jūs tai darote - nesunku suprasti. Santykių pradžioje nesinori sakyti savo mylimam žmogui: „ne, nenoriu“. Trukdo baimė, kad galite jo netekti. Jis ta baime naudojasi ir grasina jums: „nenorėsi sekso - išeisiu pas kitą“. Jūs nesakote jam: „ką darysi- išeik“.
Jūs bijote tai pasakyti. Būti paslaugia, visuomet pasiruošusi jį patenkinti - jūsų taktika, padedanti išlaikyti vaikiną šalia. Matyt, jis tikrai to vertas, ir jūs manote, kad jei jūs jį paleistumėt, jį „pagriebtų“ kokia nors kita mergina. O santykiai jums svarbesni už jūsų savigarbą ir malonumus. Jūs natūraliai „ištirpstate“ savo vaikine. Tačiau pažiūrėkite, kas jūsų laukia.
Tolimesnėse santykių stadijose žmonės, net ir nenustodami vienas kito mylėti, ima atrasti, kad negali vien atsiduoti. Ypač jei vienas atsiduoda labiau už kitą. Pabunda noras pasirūpinti savimi, savotiškai iš naujo apibrėžti save kaip asmenybę. Visai kaip paaugliai, kurie sako savo tėvams: „ne“. Jie tai daro instinktyviai saugodami save nuo tėvų įtakos, nes nebenori „ištirpti“ šeimos taisyklėse ir tėvų reikalavimuose. Ir jie ima maištauti.
Greičiausiai ir jūs imsite maištauti. Galbūt nustosite su vaikinu mylėtis. Galbūt ilgiau būsite be jo. Padažnės kivirčų. O gal jūs net imsite flirtuoti su kitais. Ir ne todėl, kad esate tokia bloga ir egoistiška. O natūraliai - nes saugosite savo „aš“. Kuris jūsų amžiuje tikrai nėra dar toks apibrėžtas, kad būtų galima visiškai jo nepaisyti .
Todėl manau, kad jums atėjo metas pasiaiškinti su vaikinu, kas gali atsitikti, jei jis galvos vien apie savo seksualinius interesus, o jūs vien aukositės. Jūsų laukia nemalonūs siurprizai, kurių galima būtų išvengti. Tam reikia abipusio susitarimo, kas ir kiek patinka vienam, ir kas ir kiek - kitam.
Tai - pagarbus susitarimas, kai jūs išklausote jį ir pasiekiate, kad jis išklausytų ir jus. Vietoj aukojimosi iš baimės gali atsirasti susitarimas dėl pagarbos. Koks tai susitarimas? Galbūt toks: „aš turiu teisę į dvi dienas be sekso“. O galbūt griežtesnis: „niekada nei vienas iš mūsų nedarys dėl kito nieko, ko pats nenorėtų“.
Tačiau ką jei nei jis, nei jūs nenorite, nežinote, netikite jokiais susitarimais? Galbūt, jums atrodo, kad jūs ir taip radote kompromisą- kartais jį tenkinate „kitais pasitenkinimo būdais“?
Žinoma, tam kartui jūs radote kompromisą. Tačiau jūs rašote: „pilna tokio didelio ir ilgesingo liūdesio, tiesiog kartais norisi susisukti lovoje ir iš ten niekur neišeiti visą dieną.“ Tikriausiai šie jausmai susiję su tuo, kad pradedate nusivilti santykiais. Ir man atrodo, kad tai labai svarbus ir reikalingas nusivylimas. Iš jo gimsta aiškesnis pamatymas, kas yra kas šioje situacijoje, ką verta ir ko neverta daryti meilėje, ir svarbiausia- kas tu pats esi.
Įsivaizduokime baisiausią jums situaciją: vaikinas išpildo savo grasinimą ir susirandą kitą merginą. Ir štai jūs išgyvenate skausmą. Dabar jūsų gyvenimo patirtis dar kartą patvirtino: „mylimiausi žmonės labiausiai moka ir sužeisti“. Tačiau tai dar ne visa patirtis.
Mylimiausi žmonės gali išmokyti mus mylėti save, jei tik mes jų sužeidimus priimsime ne kaip nuobaudą už netinkamą elgesį, bet kaip postūmį. Postūmiai nėra malonūs, bet jie nukreipia mus į tą pusę, kuri mums tuo momentu labiausiai reikalinga.
Jūs klausiate: ką man daryti?
Pabandykite nesvarstyti ir neanalizuoti. Klausykitės savęs ir jauskite, kur link stumia jus jūsų santykiai. Jei santykiuose darosi nejauku ir šalta - patikėkite: vėjai visuomet pučia iš ten, kur šalta, į tą pusę, kur šilta. Tad ir eikite pavėjui.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
