Svarsčiau apie tai, kad dabar galėčiau būti mylima žmona, bet ne, aš vieniša mama, labai laiminga, bet vieniša mama ir kad man reikia vyro, kuris mylėtų mane ir mano vaiką. Pripažįstu, nelabai linksma tema, bet tikrai verta dėmesio.
Ir tą akimirką, kai mano akys pradėjo ašaroti, pro šalį praėjai tu. Aš tavęs net neatpažinau, bet paskui prisiminiau, kad mes dirbom kartu. Tu taip šypsojaisi, iki šiol atsimenu tavo veidą tą akimirką. Tu atėjai, pasisveikinai, kažką pasakei, papasakojai trumpai, kaip tau sekasi, bet aš beveik neklausiau, nes manęs laukė vaikas. Ir tik kada mes atsisveikinom, aš supratau, kad pasiilgau tų dienų, kai dirbom kartu ir kad noriu susitikti dar ir dar.
Namuose aš iš karto radau tave per bendrus draugus ir tikrai nesitikėjau, kad atrašysi. Bet ne, tu atrašei. Atsimenu ir tą dieną, kai mes nusprendėm pasivaikščioti, man atrodo, kad nė vienas iš mūsų nelaukė kažko ypatingo, bet mes vaikščiojom ištisas valandas ir kol mano dukra miegojo vėžimėlyje, mes kalbėjom ir kalbėjom, net nepastebėjom, kaip greitai praėjo laikas.
Aš jau tada supratau, jog aš nenoriu tavęs paleist. Ir nesuklydau. Tą patį vakarą mes kartu žiūrėjom filmą, atsimeni, tu vos privertei save išeit iš mano namų, nors tarp mūsų nieko neįvyko, viskas buvo nekalta, kaip pas paauglius, mes nenorėjom peržengti ribos.
Kitą dieną aš tau parašiau ir paklausiau, ar mes dar susitiksim. Žinok, aš tada suspaudžiau kumščius, prašiau Dievo, kad tu atsakytum teigiamai. Ir tu atsakei. Žinok, pirmą kartą savo gyvenime aš susidūriau su tuo, kad man trūkdavo valandų dienoje. Dienos bėgo per greitai, ir tik mes spėjom pradėti mėgautis tais jausmais, tais pojūčiais, kai tau reikdavo išvažiuot. Bet aš laiminga, nes tu greitai grįždavai. Ir vėl mes trise leisdavom laiką, kurio vėl ir vėl buvo per mažai.
Gal tai ir yra meilė? Nežinau, mes abudu bijom pripažinti. Kartais mes pykstamės, nes viskas taip chaotiškai vyksta, mes taip žaibiškai greitai bandom pažinti vienas kitą, mes tarsi pasineriam vienas į kitą, taip, mes kartais pykstamės, bet nė vienas iš mūsų nenori išeiti, kiekvienas pasiruošęs kuo nors pasiaukoti, tik nepaleisti to, kas gimė.
Mėgautis akimirka ir kurti bendrą ateitį, taisyti tai, kas lūžo ir neišmesti to, kas sunku. Gal tai ir yra meilė? Ta tikra ir vienintelė meilė, kai matai žmogų ir žinai, kad štai tas, kas dovanoja šviesą, jaukumą, tas, su kuriuo naktys per trumpos, o dienos bėga per greitai, tas, kuris gali dovanoti šilumą net kai yra toli ir tas, kas leido pasijausti mylimai.
Sakoma, kad vieną dieną ateis žmogus, apkabins ir visos sudužusios širdies dalelės vėl susiklijuos. Tą dieną gims meilė. Kas galėtų pagalvoti, kad mintys apie nevykusią meilę, kurios privertė užsilikti vaikų skyriuje, leis man sutikti tave ir tai bus lemiama diena, tai bus paskutinė seno gyvenimo ir pirma naujo gyvenimo diena. Reiškia štai kaip gimsta meilė?
Tatjana
********************
Kviečiame dalyvauti konkurse „Mano vasaros meilė“ ir aprašyti savo meilės nuotykį, likusį tik prisiminimuose ar pavirtusį gražiais santykiais.
Savo istorijas, parašytas taisyklinga lietuvių kalba, siųskite el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki liepos 6 dienos.
