Apie bendrą ateitį kalbėdavomės retai, nes jam tai būdavo jautri tema ir aš per daug nespausdavau. Man - 28m, Jam - 25m. Jis pagal metus labai subrendęs, tas mane labai žavi. Protingas žmogus, geras ir t.t. Visgi mes emigrantai, ir susipažinom čia, svečioje šalyje. Drąsiai į ateitį nieko negali planuoti, supranta.
Viskas buvo gerai…. Tai va, atėjo viena nelemta savaitė, jis pasidarė piktas, irzlus, nekalbus. Bet juk suprantam, darbe atsirado daugiau darbo, problemos su finansais. Bet jam niekad pinigai per daug nerūpėjo.
Bandžiau kalbėtis su juo, o jis tik sakydavo, kad pavargo, nori pabūti vienas. duodavau jam ramybės. Ir štai vieną dieną gaunu SMS žinutę, kad jis labai atsiprašo už savo elgesį, kad jis pavargęs nuo rūpesčių ir. t.t., kad jaučiasi mane nuvylęs, skaudu matyti mane nelaimingą, jam skaudu, kad jis negali padaryti manęs laimingos.
„Labai norėčiau būti su tavimi…: (tekstas iš žinutės) bet tu su manim laiminga nebūsi.." ir paliko tokioj nežinomybėje ir nesusipratime, kodėl taip atsitiko??? Kartas nuo karto sakydavau Jam, kad jį myliu, kad koks jis geras. Niekad nieko vienas iš kito per daug nereikalaudavom, tiesiog buvo labai didelis noras būti ir daryti viska kartu.
Aplinkiniai sakydavo, kad mes graži ir tvirta pora, niekas net nepagalvojo, kad taip viskas greitai nutrūks. Man įdomu, kodėl taip nutiko, ir kokia priežastis šito išsiskyrimo? Kiek prašau jo tai pasakyti, jis man kartoja, kad jis nenori apie tai kalbėti… jam skaudu.
Klausiu, ar tau viskas atsibodo, ar nebepatinku gal? O jis atsako, kad viskas tas pats, aš nuostabi, gera, tikrai norėtų būti su manim. Bet kodėl tada mylintys vienas kitą žmonės nei iš šio nei iš to palieka? Galvodami, kad be jų mes būsim laimingi.
Kadangi mes negyvenome kartu ir lovos reikalai būdavo tik savaitgalį, na, ką padarysi, kokia situacija, tokia ir naudojiesi. Sakydavau, kad jei apsigyventume kartu, galėtų būti ir dažniau ir smagiau būtų matyti vienas kitą dažniau. bet jis apie tai ir nukreipdavo kalba. Bet vis tiek viskas būdavo gerai, kurdavom planus, kaip įsigyti nuosavą namą.
Bet kažkas atsitiko jo viduje ir jis priėmė tokį sprendimą, kad geriau mane paleisti. Kad būčiau laiminga.
Padėkite suprasti, kaip galima per kelias dienas suprasti, kad geriau bus taip, nei būti kartu ir kurti gyvenimą dviese? Kodėl žmogus atsisako laimės, kurią tiesiog ranka galima pasiimti. Kodėl žmogus užsidaro ir įlenda į savo kiautą.
Padėkit, patarkit kaip elgtis man, paliktajai? Labai norėčiau, kad mes būtume kartu kaip ir ankščiau, nes jis pats to nori, bet jis sako, sprendimą jau priėmiau ir per vėlu. Tai kvaila.
Kodėl turim skaudinti vienas kitą, juk dirbam tame pačiame darbe, kartais matome vienas kitą. Pykčio nėra, niekas nieko blogu žodžiu nemini. Matau, kad jis manęs vengia, nes aš labai susijaudinu, kai jį pamatau, net pamirštu, ką buvau darius. Vis dar turiu moteriškos vilties, kad gal nušvis protas jam.
Bet aš ji pažįstu, ir jis man sako, tu mane žinai, niekas nepasikeis, nebus kaip buvę, galime būti tik draugai. O kaip du mylintys žmonės gali būti draugais? Juk net pykčio jam nelaikau, kaip ir jis man.
Ką daryti ir kaip elgtis?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI VAIKINAS ATSISAKO LAIMĖS
Taigi jūs jaučiatės nežinioje ir labai pasimetusi. Vaikinas po dvejų draugystės metų netikėtai pareiškia, kad jūs turite likti tik draugais. Jis paaiškina tai tuo, kad nenori versti jus jaustis nelaiminga. Jūs to nesuprantate. Kaip tik jums atrodo, jog būdamas su jumis jis ir gali pasijusti laimingas. Juk jums yra kitaip: jūs nesijaučiate jam atšalusi, jus labai jaudina jo pasirodymas ir jūs vis dar jį mylite.
Pasakyti, kaip yra iš tiesų, galima tik pasišnekėjus su vaikinu. O nepasišnekėjus galima tik kelti versijas.
Šioje vietoje aš turiu kelias versijas. Pirmoji yra mažiausiai tikėtina: vaikinas taip daro iš didelės pasiaukojančios meilės. Jis tikrai mano, kad negali padaryti jūsų laiminga: tarkime, jis atrado, kad yra slaptas gėjus, o gal turi kažkokių įsivaizduojamų ar tikrų problemų su intymiu gyvenimu ar sveikata. Gal jis slepia nuo jūsų, kad neilgai gyvens ir tikrai nenori jūsų supančioti.
Galų gale jis – žmogus iš kitos šalies, ir jam atrodo, kad jūs esate per daug skirtinga. O gal jis tiesiog mėgsta laisvę. Jo akimis žiūrint, ir jums didžiausia vertybė turėtų būti laisvė, todėl suteikdamas jums laisvę jis kaip tik dovanoja jums tai, kas jam pačiam brangu.
Taip mažas vaikas dovanoja mamai savo pieštą paveiksliuką, nes jam jis labai gražus. O šuo savo šeimininkui dovanoja pastipusią žiurkę, nes tai šuniui yra vertybė. O triušis dovanotų jums kopūstų lapą, nes jam jis skaniausias. Jūsų draugui laisvė skaniausia, ir jis dovanoja laisvę jums. Toks elgesys būdingas jauniems vaikinams, nes jų kelyje dažnai pasitaiko laisvę vertinančių merginų.
O kartais tai tikras pasiaukojimas. Toks elgesys tipiškas Dostojevskio romanų herojams, ir jei jūs neskaitėte jo romanų, tai galite pasiskaityti „Idiotą“. Herojus, atsisakantis savo mylimosios dėl meilės jai, daro tai tam, kad jo mylimoji jaustųsi gerai, būdama su kitu. Tokia jau panašių žmonių keista, aplinkinių akimis, etika. Jų meilė paleidžianti, dovanojanti, o ne pririšanti.
Paskutinė versija proziškesnė. Jūsų vaikinas nebejaučia jums aistros, jo aplinkoje atsirado kita, ir tiesiog negali jums to pasakyti, kad jūsų neskaudintų. Jis dangstosi kilniais motyvais, esą nenori jūsų daryti nelaiminga, saugo jūsų trapią savimeilę gražiais žodžiais apie tai, kokia jūs nuostabi.
Jis pažįsta jus per šiuos metus pakankamai, kad vengtų kalbėti tiesiai. Jis bijo, kad tokia įsimylėjusi jį mergina nepriimtų karčios tiesos ir nesugalvotų žudytis ar dar ko nors. Tarkime, ji sudepresuotų, įnirštų, ilgai ir graudžiai verktų.
Kam jam to reikia - imti ant savo sąžinės merginos depresiją ar mirtį? Todėl jis sako, kad čia jis nevertas jūsų meilės, ir kad jūs liekate nuostabi ir vienintelė. Kadangi jums labai reikia meilės, ir labai skaudu netekti to, kas buvo tarp jūsų, jūs ir pati norite tikėti, kad meilė tęsiasi.
Visais atvejais aišku tik viena: jūs šio vaikino paleisti negalite, nenorite ir esate „susiliejimo“ su juo stadijoje. O vaikinas yra atsiskyrimo stadijoje. Deja, abi šios stadijos būdingos žmonių santykiams. Reikia mokėti išsiskirti, ir kad tai įvyktų, reikia išmokti pastebėti jūsų skirtumus.
Jūs aiškiai tuos skirtumus vengiate pastebėti, akcentuodama tik panašumus: gilius jausmus, „mes graži pora“, „esame kaip viena masė“ ir pan.
Jūsų vaikinas nesakė jums, kokius skirtumus jis pastebėjo jumyse, tačiau akivaizdu, kad kai jūs ketinote būti su juo „viena masė“, jam tai galėjo nepatikti. Jo amžiuje svarbu sukurti save kaip individą, įtvirtinti save visuomenėje, susivokti, kas tu toks. Ir tam reikalinga dar didesnė asmeninė erdvė, negu jums atrodo.
Šalia to neretai būna intymumo baimė, nemokėjimas gilinti santykius. Todėl jame ne per vieną dieną, bet vis dėlto kaupėsi idėja „mes siekiame skirtingų dalykų“, ir tik per kelias dienas ji iškilo į paviršių. O kad jis bijo intymumo - gal jis ir pats nelabai tai supranta?
Kaip elgtis jums, paliktajai? Taip, kaip elgiasi visos paliktos: netikėti, kad taip atsitiko, guostis viltimis, kad jis sugrįš, vėl nusivilti, pykti ant jo, periodiškai pulti į nusiminimą . Ir galų gale nusivilti juo iš tikrųjų. Tuomet ateina susitaikymas, „paleidimas“, dėkingumas.
Kam reikia nusivilti? Kad viduje susidarytų tuštuma, o vėliau ją galėtų užpildyti ne tik jūsų meilė, bet ir meilė jums. Dabar tuštumą jūs dengiate savo tikėjimu, viltimi, meile. O reiktų, kad kažkada atsirastų ir kito žmogaus panašūs jausmai jums.
Galbūt, jei teisinga paskutinė versija, iki šiol jų iš jo pusės tikrai buvo, dabar nebėra. Vargu ar tai yra jūsų draugo sprendimas. Negalime nuspręsti nemylėti - jūs tai žinote iš savęs. Tiesiog kai kurių žmonių jausmai neatlaiko dvejų metų išbandymų. Ir kuo žmogus jaunesnis, tuo dažniau tai atsitinka.
Jūs klausiate, kaip du mylintys žmonės gali būti draugais. Aistringai mylintys žmonės dažnai negali būti draugai, tačiau pasibaigus meilei - gali. Jausmai darosi ramesni, kartu mažėja ir reikalavimai vienas kitam, ir savininkiškumas. Būti draugais sveikiau, nei būti „viena mase“.
Nežinia, ar jums tai pavyks - juk negalima apsispręsti jausti draugiškus jausmus. Taip gali atsitikti, o gali ir neatsitikti. Tiesiog jūsų draugas norėtų, kad taip atsitiktų, nes matosi, kad jis nemėgsta dramų, skausmo, sudaužytų širdžių. Jam ramiau, kad viskas baigtųsi draugyste.
Ir tai visiškai nereiškia, kad jums tai turi baigtis draugyste. Jums vis dar tęsiasi kitokie, stipresni jausmai, kurie šiuo metu gali tapti labai skausmingi. Tačiau nereikia bijoti šito skausmo - jis kaip skiepai, apsaugojantys nuo vienpusiškos meilės.
Linkiu jums išlaikyti ir tikėjimą, ir viltį, ir meilę, tik ne savo santykiais su vaikinu, o savimi pačia. Jūs parodėte, kad mylėti kitą mokate, dabar parodykite, kad mokate mylėti ir gerbti save pačią.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
