Visaip galvojau, kaip sutrumpinti savo laišką-skundą-klausimą.
Niekas manęs to nemokė, niekas nesakė, pati sau visiškai natūraliai, nepajudinamai esu įsitikinusi, kad svarbiausias dalykas gyvenime yra meilė.
Jeigu galvoju apie savo tikslus, siekius, viltis – visada pirmoj eilėj yra meilė, mylimasis, daugiskaita dviese.
Nesu savo gyvenime patyrusi didesnės laimės, negu būdama poroje. Augti drauge, vienas kitą švelniai mylint po truputį pažinti – čia aš matau savęs kaip žmogaus išsipildymą, čia jaučiu pilnatvę.
Bet, turiu savo pasaulį, pomėgius, draugus, veiklas, nesu viena iš tų moterų, kurioms rūpi TIK vyras…
Ir štai šiandien esu antrą kartą išsiskyrusi. Statistiškai gal nebaisus variantas, man 24.
Nors savo gyvenimą be proto myliu, bet jaučiu didelį nerimą, neramybę, baimę.
Kartais savęs tiesiog neatpažįstu – tiesiog degu nuo įtampos, net fiziškai. Bandau tą jausmą kaip nors pavadinti, atrasti priežastį… Žinot, man tiesiog baisu, kad niekas nenori būti mylimas. Būtent manęs mylimas. Kad taip ir nesutiksiu žmogaus, kuris norėtų iš manęs visko ir duotų viską. O aplink vien vestuvės, vestuvės… Galvoju – nejaugi tiek daug noriu?
Nenoriu, nemoku romantiniuose santykiuose vaikščioti paviršiumi, netaupau savęs, ir dabar galvoju, kad to reikėtų išmokti. Nes per daug čia kančios, visuomet už kiekvieną laimę susimoku.
Ir vis tiek, nepavargstu, dar nesu nusivylusi, daugiau turi vilties.
Ir štai jau antrą kartą išgirdau – tu tokia nuostabi, tipo, graži, protinga, skleidi tokią šviesą ir gerumą, BET. Būkim draugais. Ir – problema čia ne tavyje, o manyje.
Bet čia nuskambėjo klasikinės frazės, kurios slepia patį proziškiausią “eik velniop”.
Iš tikro, istorija galbūt gan įprasta – jauni žmonės ieško meilės, “bando”, ir “pabandę” sako – ne, žinai, tu puiki, BET nėra kažkokios ten ugnelės.
Aš šitą logiką atrandu tik po laiko, nes naiviai šoku į santykį kaip į vienintelį-tikrą-ypatingą… Man atrodo – jeigu žmogus eina į tokį santykį, ir aš pasiryžtu atsakyti jam tuo pačiu – tai jau ir yra ta ugnelė, jeigu einam, tai abu jau apsisprendę… Pasirodo – ne.
Kaip susitaikyti su tuo, kad tau žmogus rūpi, o tu jam – ne? Gal čia tik ego nuskriaustas..?
Kaip išmokti perkelti savo lūkesčius nuo to, kas atrodo svarbiausia, prie to, kas mano valioje, kas nuo mano pastangų priklauso?
Esu labai emocinga, jausminga; kaip išmokti nedažyti pasaulio vien juodai ir baltai?
Gal vyrai išsigąsta tokio “pilno etato”?
O gal reikėtų ne lūkesčius keisti, bet ieškoti kito tokio apsigimusio romantiko kaip aš?
Dar papildysiu klausimą. Taigi draugas, kuris mane gana prozišku būdu paliko visai neseniai, nenori manęs palikti visai. Sako, būkim draugais, tu man svarbi kaip žmogus ir visa kita.
Šita draugystė ir šiaip kvepėjo laikinumu, kai pradėjom bendrauti, žinojau, kad už gero mėnesio išvyks į užsienį keliems metams.
Ir rašo man laiškus tokius ilgus, pilnus įspūdžių…
Vienas iš jų ir buvo toks, kad labai stengėsi su manim suartėti, bet va, nėra ugnelės, nieko nepadarysi, linkiu tau būti laiminga, bet būkim draugais.
Ir toliau rašo.
Jaučiuosi įskaudinta, nes dėmesį rodyti pradėjo jis, tik mano atsakas buvo gal “per didelis”. Ir pabaigoje tai aš lieku įskaudinta. Žodžiu.
Bet rašo kaip draugei, kaip bičiulei, nors ir nuoširdžiai. Galvoju – kaip elgtis, ar bandyti būti taip “draugais”, nes žmogus man brangus, įdomus, įspūdingas. Bet tai skaudina, bendrauti su žmogumi, kurį myli, o tavęs – ne. O gal čia ir savigarbos klausimas.
O gal – tai ta mano savybė “viskas arba nieko”? Tai kitas variantas – išjungti visus aparatus, visus socialinius tinklus ir telefonus, ir tai būtų viskas, pabaiga. Nes juk jis toli..
Ir gauti tuos laiškus – gera, bet kartu ir skauda. Jaučiuosi, lyg pati save nukryžiavus būčiau.
Kuris variantas būtų “į sveikatą”, ką patartumėt, pvz., savo pacientei – ar baigti viską viską, ar bandyti perprogramuoti santykį į “draugystę”?
Ačiū labai už atsakymą.
Pavadinkit mane Ramune…
Atsako Neringa Mikalauskaitė psichoterapeutė, praktinės psichoterapijos
centro vadovaujamo S.Kovaliovo vedančioji specialistė ir oficiali centro
atstovė Lietuvoje:
Sveika, Ramune,
Dėkoju už Jūsų laišką, kurį perskaičiau susidomėjusi. Esate šaunuolė, kad užduodate svarbius sau klausimus ir ieškote atsakymų.
Pagrindinė laiško tema yra elgesio modelis, kurį taikote kurdama savo santykius su vyrais, jis ir atvedė prie rezultato, kuris netenkina.
Jūsų siekis apie kurį rašote:“Nesu savo gyvenime patyrusi didesnės laimės, negu būdama poroje. Augti drauge, vienas kitą švelniai mylint po truputį pažinti – čia aš matau savęs kaip žmogaus išsipildymą, čia jaučiu pilnatvę”, lieka nerealizuotas ir sulaukiate tik banalaus pasiūlymo “likime draugais”.
Jūs turite savo asmeninę patirtį, pavadinkime ją “esama situacija”. Šią situaciją suformavo atitinkami Jūsų pačios įsitikinimai, vertinimai, reakcijos, elgesys, aplinka ir asmeninės “AŠ” projekcijos. Pabandykite savarankiškai įvertinti ar visos šios sudedamos dalys veikia išvien su jumis ir yra Jūsų vertingi pagalbininkai, lydintys pagrindinio tikslo link. (Ši analizė yra individualių konsultacijų įprastas objektas, deja, viešo atsakymo galimybės gan ribotos šiuo aspektu).
Kitas labai svarbus klausimas jums būtų – kokia yra Jūsų konkreti “norima situacija”?
Klausiu todėl, nes tai ką pati rašote: “Jeigu galvoju apie savo tikslus, siekius, viltis – visada pirmoj eilėj yra meilė, mylimasis, daugiskaita dviese” prašosi detalesnio paaiškinimo.
Ta susidariusi situacija, dėl kurios prašote patarimo, kaip pasielgti su draugu per atstumą, gali būti įvertinta kaip Jūsų siekių ir vilčių išsipildymas. Pasvarstykite: Jūs dviese – susirašinėjate laiškais, Jūs turite mylimąjį ir meilė jam iš Jūsų pusės yra. Viskas taip, kaip ir norite, tad kodėl nesijaučiate laiminga?
Būkite atvira su savimi ir išgirskite save, kai bandysite įkalbinėti save persiprogramuoti į “draugystę”. O tuomet drąsiai prisiimkite atsakomybę už savo asmeninį sprendimą ir veikite. Dar verta būtų pasidomėti kokiomis nuostatomis/ įsitikinimai vadovaujatės, kai kalba eina apie buvimą poroje? Buvimas poroje tai Jūsų tikslas, procesas, etapas į…, būsena ar dar kažkas? Tai turi ateitį, jeigu taip, tai kokia ji?
Paulas Watzlawickas rašė, kad įsitikinimai – tai save pateisinančios pranašystės ir savirealizuojančios prognozės. Aš su juo sutinku. O Jūs?
Sėkmės !
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!