Tačiau, kaskart mano vyras be jokios aiškios priežasties pykdavo, rėkdavo ant manęs, išliedavo visą pyktį, apmaudą, užgauliodavo necenzūriniais žodžiais, dažnai, svetimiems žmonėms matant ir girdint, įtarinėdavo mane, kad susiradau kitą, kontroliuodavo kiekvieną žingsnį, neleisdavo nusipirkti ką nors, nors nesakyčiau, kad buvau išlaidi.
Kuomet, praėjus pykčiui, bandydavau kalbėtis ir išsakyti savo nuoskaudas, išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių toks aklas pyktis kyla, jis vėl iš naujo pykdavo ir siūlydavo nešdintis iš namų, skirtis, kartodavo, kad dėl manęs nesikeis ir savo elgesio nemato reikalo aptarinėti.
Retai kur nors išeidavome, skatinau kartais pakeisti aplinką, išeiti kur nors, tačiau, jis kategoriškai atsisakydavo ir pradėjo vis labiau išgėrinėti. Be abejo, pavargau nuo tokios nepagarbos ir išėjau gyventi atskirai.
Dabar situacija tarsi pasikeitė, nuolatinis dėmesys, gėlės, gražūs žodžiai, teiginiai, kad suprato, ko gali netekti, gailėjimasis savo elgesio, pažadai, kad pasikeis ir tai daugiau nepasikartos, tačiau, žiūrėdama jam į veidą, matau tuos 17 metų, kuomet jaučiausi baisiai ir sieloj tik nusivylimas ir tuštuma.
Per tuos jo aklus pykčio priepuolius mano meilė jam išblėso, jausmų nebėra. Visi aplinkui kartoja, kad jis labai pasikeitė, o aš netikiu, kad žmogus galėtų pasikeisti. Ir visą laiką lydi toks jausmas, kad grįžus vėl viskas iš naujo pasikartos.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jūsų nerimas, kad vyro kvietimas gyventi naują gyvenimą kartu vėl liks tik pažadai, išties turi pagrindą ir netgi nemažai galimybių, jog taip ir įvyks. Juo labiau, kad pasitraukėte iš santykio su juo ne dėl to, kad jis nedovanojo gėlių, nerodė dėmesio, bet kad neprognozuojamai reiškė savo pyktį, stengėsi jus kontroliuoti, nebandė leistis į bendravimą ir ieškojimą kas jį taip supykdo ir kaip tai veikia judviejų bendrystę. Dovanoti gėles ir spręsti tai, kas neabejotinai vis dar gyva jūsų santykyje, yra du skirtingi dalykai.
Visgi nedrąsinčiau jus pasilikti galvojant, kad nebeliko jausmų, ar kad nėra, išblėso meilė. Tai, ką greičiausiai jaučiate, yra palengvėjimas pasitraukus iš sudėtingos, ilgai kentėtos situacijos.
Kita vertus, jausmas, jog sutuoktinis į tai sureagavo, kad jis rodo savo norą vėl būti kartu, visame tame leidžia jausti ir savo svarbą, tam tikrą pranašumą jo atžvilgiu. Pagaliau jūs esate jam reikalingesnė ir galite pasimėgauti šia situacija, kuri labai tikėtina, baigtųsi, jei jūs vėl taptumėte savaime suprantama žmona.
Tačiau... Net jei tai yra malonus ir savęs vertę auginantis patyrimas, tai yra tam tikras žaidimo tipas, kuriuos kaip sako Eric Berne, žaidžia suaugę.
Pasitraukimas iš mėgavimosi savo galia tiek jūsų, tiek sutuoktinio atveju būtų ėjimas į pokalbį apie tai, kas jums abiems buvo sunku kai gyvenote kartu. Rašau jums abiems, nes neabejotinai tuos sudėtingumus patyrėte tiek jūs, tiek jūsų sutuoktinis.
Net jei atrodytų, kad išgyvenote daug nuoskaudų ir skriaudos iš savo vyro, tame yra ir jūsų vaidmuo. Jūsų pasitraukimas buvo riba, kurią po 17 metų nubrėžėte santykyje su sutuoktiniu.
Kartais atrodo, jog bandymas įtikti kitam, kaip nors įsitvirtinti jo gyvenime yra tai, kas gali padėti išgelbėti santuoką ir sukurti harmoningą ryšį.
Bėda ta, kad taip elgdamiesi mes pirmiausia tikimės, kad taip pat galiausiai ims elgtis ir kitas. Siekis daryti viską, kad tik kitam būtų gerai, dažniausiai turi intenciją, kad kitas darytų tą patį. Paprastai tai neįvyksta, nes motyvas yra ne dėl kito, o dėl savęs.
Taigi vienas aiškiausių kelių yra prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo kokybę bei ja pasirūpinti ir bendrystėje su savo artimu žmogumi. Kitu atveju atsiranda skriaudėjo ir aukos vaidmenys, kurie vienas kitą palaiko ir maitina. Net jei iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad aukos nebūtų be skriaudėjo, neretai atsitinka, kad skriaudėjo buvimą palaiko aukos gyvavimas.
Kaip pati patyrėte, jūsų pasitraukimas leido sutuoktiniui išgyventi kitokius jausmus, nei juos patyrė iki šiol. Ir jie tikrai nėra dirbtiniai ar skirti tik tam, kad jūs grįžtumėte namo. Visgi grįžimas neišsprendus to, kas buvo, reikštų ne tik jūsų sutuoktinio elgesio pasikartojimą, bet ir jūsų grįžimą į senas savo elgesio vėžes.
Dėl to šioje vietoje tikrai vertėtų pažvelgti į atsiskyrimą kaip į laiką, per kurį šiek tiek per atstumą galėtumėte prisiliesti prie to, kas buvo jums gyvenant kartu, kas palaikė jūsų netenkinančius santykių ypatumus ir kas padėtų iš to išeiti.
Paprastai tokiais atvejais nėra lengva atpažinti visus šiuos darinius vieniems, nes dažniausiai atgyja nuoskaudos, noras kaltinti ir gintis. Dėl to labai drąsinčiau pasinaudoti porų konsultanto, psichologo ar psichoterapeuto paslaugomis siekiant ne tik išsaugoti santuoką, bet ir išsaugoti save kaip asmenį.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
