Visą laiką praktiškai visus savo pinigus, kurių ir taip daug neturiu, atidavinėjau jam. Stengiausi ir psichologiškai palaikyti, skatinti, patarti, taip pat stengiausi, kad nesijaustų labai blogai mano tėvų namuose.
Po trijų mėnesiu draugystės jis atšalo, nebebuvo nei sekso, nebent labai didelėmis pastangomis išprovokuodavau, man prasidėjo depresija, jaučiausi nevertinama, negeidžiama, nemylima.
Po kurio laiko nebeišlaikiau ir pasakiau, kad noriu, jog jis išsikraustytų, tai lydėjo mano pykčio ir isterijos priepuolis.
Supykęs, kad šitaip pasielgiau (išmečiau į gatve, nes savo namų jis neturėjo) išsikraustė. Paskui pasistengė ir susigrąžino mane. Kadangi jau buvo susiradęs darbą, pradėjo stengtis ir įtikino, kad aš jam svarbi. Bet dabar vėl su darbu problemos, pinigų nėra, jis automatiškai vėl įsikraustė pas mane (mano tėvus), už nieką nemoka, nei už maistą, nieką.
Jau kalbėjome, kad turėtų prisidėti prie namu biudžeto, bet jis vis neturi pinigų. Aš vėl pasinėriau į liūdesį, pasimetimą, nebegaliu normaliai jokių darbų atlikti, nieko imtis, niekas nebedžiugina, netgi tai, ką anksčiau labai su mielu noru darydavau, nebekelia džiaugsmo.
Niekur negaliu išvykti, jokio naujo daikto nusipirkti per visą šį laiką. Be to, daugiau nei mėnesį nebuvo sekso. Taigi vieną vakarą išgėrus pasakiau, jog nebenoriu su juo būti. Nors tai tik išsprūdo.
Iš tiesų aš tik nebenoriu ir nebegaliu šitaip gyventi, viskas atrodo pilka, niekas nebedžiugina, su niekuo nebenoriu bendrauti, tapau labai irzli ir tik noriu kažkur pabėgti toli, viską mesti.
Mūsų santykiai tapo tik buvimas kartu namie, jokių pasilinksminimų, jokių susitikimų su draugais, pasivaikščiojimų, jis niekad nenori. Tik pastoviai sprendžiame jo finansines problemas.
Jis neišsikraustė po šitų žodžių. Nes neturi kur. Bet santykiai sugadinti, jis tapo dar abejingesnis. Kai bandau šnekėti apie tai, kaip jaučiuosi, jis sako, kad aš susikuriu problemas, kad jį puolu, kad nesuprantu nieko ir kad esu per silpna jam su dabartine jo situacija.
Kai pasakiau, kad man atrodo, jog jis mane išnaudoja, jis siaubingai supyko, sakė, kad čia visiška nesąmone, kad net nedrįsčiau šitaip galvoti.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Kuomet auklėjame mažus vaikus, neretai sakome, jei lysi prie ugnies, nudegsi... Jei per aukštai lipsi, tikėtina, jog puldamas skaudžiai užsigausi... Žodžiu, bandome kaip nors mažiesiems padėti išmokti, jog veiksmai turi savo natūralias pasekmes, kurių vargiai galime išvengti, jei renkamės vienokius ar kitokius dalykus. Mokome ne tik dėl to, kad būdamas mažas nenudegtų. Šios informacijos reikia visą likusį gyvenimą, kaip ir bendros žinios, jog pasirinkimų pasekmės neišnyksta net ir kai užaugame.
Kaip supratote, paliesiu jau kurį laiką neminėtą, tačiau šioje vietoje, man rodos, gana aktualią – pasirinkimo temą ir tai, kas natūraliai seka po to. Kuomet du žmonės tuokiasi, jie vienas kitam pažada, jog liks vienas su kitu ir džiaugsme ir varge. O tai reiškia, kad pasižadame išbūti ir pertekliaus, ir nepritekliaus laiką. Metą, kuomet turime ko valgyti ir kuomet to maisto ne per daugiausiai. Du susituokę žmonės yra kviečiami ne tik ištikimybei kas benutiktų, bet ir pasirinkimui išeiti į savarankišką gyvenimą „palikus savo tėvą ir motiną“, net jei pas juos yra patogiau, šilčiau, visko daugiau.
Šie du kvietimai yra ne šiaip sau. Ir tikrai ne tam, kad būtų uždėta kokia nors prievolė asmeniui. Sakyčiau tai yra kryptis, kuria eidami galime tapti pora, o ne vienas kito išlaikytiniu ne tik materialine, bet ir emocine prasme. Visgi tai yra kvietimas sutuoktiniams, o ne draugystės laike esantiems žmonėms.
Kodėl? Nes išties labai sudėtinga „palikti“ savo tėvus, išlikti varge, kuomet nesate vienas kito pasirinkę – „kad ir kas nutiks“. Šiuo metu esate vienas kitam pasirinkimo subjektas, o ne jau padarytas sprendimas. Nesate vienas kitam kaip nors įsipareigoję ir greičiausiai vis dar išgyvenate klausimą, ar būti su šiuo žmogumi.
Taigi labai natūralu, kad kito asmens negandos, jo silpnumas, bejėgiškumas ir nutolimas jums kyla ne tik kaip klausimas, kaip tai išgyventi (šis klausimas nebūtinai ir turi kilti), bet pirmiausia svarstymo pavidalu, ar šis žmogus yra tas, su kuriuo jūs norite būti iš esmės.
Jo persikraustymas į jūsų tėvų namus, jūsų bandymas leisti jam naudotis savo gerove šiuo gyvenimo etapu jūsų kaip poros tikrai negali sugretinti. Jis ne tik iš jūsų kaip moters atima galimybę jausti saugumą ir globą, bet ir iš savęs kaip jūsų partnerio atima progą parodyti savo vyriškumą, jėgą, gebėjimą pasirūpinti, tam tikra prasme užkariauti princesę. Juo labiau, kad kai jis netenka šilto prieglobsčio, visai savimi pasirūpina ir dar jam pakanka jėgų siekti jūsų.
Prieš spręsdami savo santykių sunkumus, pabandykite suprasti, kas išties esate vienas kitam. Įvardinti savo kaip poros statusą ir tuomet ieškoti, kaip kiekvienas įsivaizduojate vyro ir moters vaidmenis tame, kame esate? Kaip regite savo kaip poros nepriklausomybės klausimą ir kitus dalykus. Mat leidimas savo draugui gyventi jūsų tėvų namuose, už jūsų pinigus natūraliai verčia išgyventi tai, ką išgyvenate jūs – natūralias nutolimo, įtampos ir nepasitikėjimo savimi ir vienas kitu pasekmes.
Jūsų situacijoje kaip niekur kitur tinka liaudies išmintis apie tai, jog meškerė yra vertingesnė už žuvį. Kad ir kaip moterims būdinga gelbėti vyrus, tikrąją malonę jiems darome tuomet, kai pačios leidžiamės išgelbėjamos. Šioje vietoje pabandykite savęs paklausti, ar tikite, kad žmogus, kurį jūs mylite, galėtų išgyventi be jūsų pagalbos? Sukurti saugią aplinką sau, o po to ir jums? Šis tikėjimas ir yra tam tikra meškerė jam, o tuo pačiu ir jūsų bendrystei.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
