Dauguma draudimų sekso srityje išnyko ir mes niekam nebeprivalome atsiskaityti už savo intymų gyvenimą, rašoma psychologies.ru. Šiuolaikinėje civilizacijoje kūnas traktuojamas kaip aparatas, kuris leidžia be galo eksperimentuoti su pojūčiais.
Atrodytų, šiais laikais yra visos sąlygos seksualumui žydėti. Tačiau mes pamirštame, kad nei anksčiau, nei dabar seksualiniai santykiai nebuvo ir nėra tik dviem žmonėms skirta akrobatika.
Už glamonių ir pozų slypi mūsų emocijos, polėkiai, fantazijos ir jausmai. Mes galime juos slopinti, ignoruoti, sublimuoti arba laikyti šventais, bet jie vis vien mus vienas su kitu susieja ir priverčia gyventi jų ritmu. Kai mes kalbame apie seksualinius santykius, abu žodžiai vienodai svarbūs.
Deja, šiandien labiau pabrėžiamas žodis „seksualus“. Bet santykiai visų pirma yra dviejų pasąmonių, dviejų istorijų, dviejų norų ir dviejų kūnų susitikimas. Būtent tai, kad sudedamųjų elementų tiek daug, seksualumas yra toks patrauklus, kūrybiškas ir tuo pačiu (kai kuriems iš mūsų) trapus ir net grėsmingas.
Be Kito ir santykio su Kitu seksualumas būtų neįmanomas. Bet mūsų laikais, narcisizmo eroje, kai kiekvienas siekia laisvės tvarkyti savo gyvenimą ir jausmus, santykiai neretai sukelia problemų.
Neišvengiama priklausomybė
Psichoanalitikų nuomone, daugumą žmonių gąsdina seksualiniai santykiai, nes jie mums atskleidžia mūsų pačių pažeidžiamumą. Tai visagalybės pabaiga. Kad mažiau bijotume, kitą žmogų imame laikyti objektu, pasinaudojame juo kaip pasitenkinimo priemone, mėgaujamės juo.
Mums atrodo, kad taip mes išsilaisvinsime iš emocinės priklausomybės, kuri būdinga visiems žmonių santykiams. Dauguma sekso vadovų tikina, kad svarbiausia yra technika – jei ją išmanysime, būtinai net ir be jausmų ar emocijų pajusime kokybišką orgazmą.
Tad ir kyla amžinas klausimas: kuo susiję seksas ir jausmai?
37 metų viengungis Artūras atvirai prisipažįsta apie savo donžuanišką praeitį. O paskutinius dvejus metus jį sieja aistringi santykiai su jauna moterimi, protinga ir seksualia, kurią jis vadina savo alter ego.
Viskas būtų gerai, bet Artūras prislėgtas: jam atrodo, kad jis atsidūrė šių santykių nelaisvėje, ir kartais nori pabėgti, nepalikęs adreso.
„Visus šiuos dvejus metus buvau jai ištikimas, – prisipažįsta Artūras. – Nejaučiau nei noro, nei poreikio būti neištikimas. Fizinis artumas su ja man buvo atradimas, neprilygstantis niekam, ką iki šiol patyriau. Bet aš supratau, kad giliai širdyje pykstu ant jos ne dėl to, kad būtent su ja atsiskleidžiu įvairiausiose sferose. Jaučiu, kad tapau priklausomas nuo šio malonumo, kurį jaučiu su ja. Jaučiuosi taip, lyg jos rankose būtų mano gyvenimas ir mirtis. Ir man vis sunkiau tai ištverti.“
Akivaizdu, kad Artūras kenčia nuo žinomos dilemos „motina arba kekšė“: jam nepavyksta viename žmoguje matyti ir moters, kuria jis žavisi, ir moters, kuri suteikia jam fizinį pasitenkinimą.
Bet ne viskas taip paprasta: įsimylėjimas ir emocinė priklausomybė nuo partnerio sugrąžina mus į patį pirmą, kūdikišką prisirišimą.
„Tai, kas mus jaudino, siejo su žmonėmis ankstyvoje vaikystėje, turi seksualinį atspalvį, nes rūpinimasis mūsų kūnu, maitinimas ir glamonės teikė mums malonumą, – aiškina seksologas. – Užaugę seksualiniuose santykiuose mes nesąmoningai siekiame pakartoti šį malonumą. Jei motina mus glamonėjo, lepino ir mylėjo, bet nedusino savo meile, seksualiniuose santykiuose mes sieksime dar kartą išgyventi šias malonias akimirkas. Ir tada nesunku susieti seksą ir jausmus.
Bet jei pirmasis ryšys nesuteikė mums saugumo jausmo arba mus netgi slėgė ir gožė, mes stengsimės apsaugoti save, seksą traktuodami tik kaip malonumą, bet ne ryšį. Seksualinę brandą pasiekiame tada, kai išmokstame suderinti kito žmogaus idealizavimą su kūniška, fizine meile.“
