Nežinau ką daryti, nes pati suvokiu, jog jis ne man... Jam 23 metai. Su juo bendravau ir jis sakė, jog jei būčiau 18, jis į mane žiūrėtų, nes aš jo skonio.
Jaučiu kaip jis manęs vengia, nes nenori prarasti darbo. Negaliu to pakęsti... NETURIU kam išsipasakoti, nes žinau, jog visi mane smerks. Niekas nesupranta, jog tai tikrai tikra, nes apie metus nenustoju apie jį galvoti. Kur tik einu, ką bedarau jis mano galvoje.
Visad galvoju, kaip jis elgtųsi tokioj ar tokioj situacijoj. Dažnai įsijungiu muziką ir verkiu. Tikrai negaliu negalvoti apie jį. Nepasitikiu savimi ir jaučiuosi vieniša... Prašau, padėkite man nusiraminti...
Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė
Tavo amžiui būdinga daug ryškių dalykų. Iš esmės, kone viskas, ką patiria tavo metų žmonės, yra stipru ir, atrodytų, sunkiai perkeičiama. Tame tarpe ir susižavėjimas kitu asmeniu.
Kuomet esi šešiolikos, tai ne tik santykių, artumo troškimas, bet ir ieškojimas, kokia esi mergina, kam gali patikti, tarsi bandymas save pamatyti priešingos lyties akimis, per kito susidomėjimą, išgyvenamą simpatiją. Dėl to tam tikru būdu išsirinktas asmuo tampa dar svarbesnis ir, atrodytų, taip reikalingas išgyvenimui.
Suprantu, jog šiuo metu įsimylėjimo jausmas ir patyrimas tau yra be galo svarbus, o kadangi santykis yra negalimas, jis tampa dar skaudesniu. Visgi labai svarbu žinoti, jog jausmus galima jausti, juos išgyventi, bet nebūtina jiems tarnauti ir būti visiškoje jų valioje.
Be to, kad paauglystė yra skirta vaikinams ir merginoms pamatyti vieniems kitus ir pajausti, kokią vertę jie turi vienas kito akyse, tai yra savęs auginimo, atskleidimo, pažinimo ir puošimo laikas.
Panirdama vien į negalimo santykio apgailėjimą, kentėjimą dėl jo, gali prarasti galimybę bendrauti su kitais žmonėmis, bendraamžiais, pažinti pasaulį ne tik per romantišką santykį, bet ir per draugystę, įdomią veiklą.
Kaip jau minėjau, neprivalai tiesiog išjungti savo jausmų, ar kaip nors kitaip juos ignoruoti. Kadangi jie yra, vadinasi, svarbu jiems skirti dėmesio ir elgtis su jais pagarbiai. Tačiau tai galima daryti dozuotai.
Tarkim, kiekvieną vakarą valandą ar kiek daugiau skirti pabuvimui su tuo jausmu: klausant muzikos, gal svajojant ar rašant, piešiant ar kaip nors kitaip įkūnijant savo gražų jausmą, kuris negali virsti santykiu.
Kuomet leisi sau išgyventi šį emocinį sunkumą, kuo pilniau ir vis labiau jam suteiksi matomą pavidalą, kitas laikas liks tau. Tavo pasaulio plėtimui ir pažinimui, tyrinėjimui ir mėgavimuisi jo teikiamomis gėrybėmis.
Kad jausmai gyvuotų, juos reikia arba labai ignoruoti arba maitinti. Taigi leidžiant jiems saikingai likti su tavimi, bet nesiekiant palaikyti jų mintimis, vaizdiniais, svajonėmis, pamažu jie įgis kitus pavidalus.
Vertėtų galvoti ir apie tai, kad žmogus, kuris tau sužadina simpatiją ir atrodo, tarsi būtų visas pasaulis, visgi nėra vienintelis jame. Taip, jis tau labai patinka. Taip, su juo tu negali būti ir tai dar labiau jį padaro trokštamu. Visgi iš esmės tu jo net nepažįsti. Tai, ko sieki, yra akių ir vaizduotės kūrinys. Taigi tavo vienišumas ir nepasitikėjimas nėra vien tik šio žmogaus rankose.
Tikiu, kad be galo nekantru išgyventi artumą su patinkančiu asmeniu, patirti tą ypatingą jausmą, kurio visi taip trokšta. Tačiau viskam yra savas laikas. Visai išmintinga leisti jį tam, kam jis dabar yra skirtas...
Vaida
Rekomenduojama literatūra:
Joshua Harris. Atsisveikinimo bučinys pasimatymui. 2005m.
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
