Nuo mažumės paprastų pasimatymų „į lauką, į kiną, į miestą“ turėjau begales, bet merginos susirasti nesisekė, traukiau tik tokias merginas, kurių pakęsti negalėjau.
BET vieną dieną taip nutiko, kad darbe visiškai atsitiktinai sutikau praeinančią merginą, pradėjome bendrauti, apsikeitėme numeriais. Tai ne pabaiga, ta mergina jau turėjo vaikiną, tad mano numerį perdavė savo draugei. Tada ir prasidėjo... Mergina, kurios ieškojau.
Bendravimas, draugystė, meilė. Tai tęsėsi apie 5 metus. Bet paskutinieji metai buvo tik mano bandymas išlikti kartu. Papasakosiu plačiau.
Pirmus 2 metus viskas buvo tarsi pasaka. Su begale mažyčių smulkmenų, į kurias nekreipdavau dėmesio, o pasirodo, vertėjo. Visad, kai kviesdavausi savo merginą kartu į šeimos susitikimus, ji atsisakydavo. Kviesdavau į vestuves, ji atsisakydavo.
Kviesdavau į suplanuotas keliones - atsisakydavo. Kas svarbiausia, atsisakymas būdavo paskutinėmis valandomis. Šito dalyko niekaip nesupratau, maniau - ak moterys...
Pradėjau prikaišioti tai, kartais išsireikalaudavau, kad pagaliau ir ji mane kur nors pakviestų - kartais taip ir nutikdavo. Tai nutikdavo nedažnai - kartą per 2 savaites, tad nevadinčiau tai ir prikaišiojimu.
Nepaisant to, mano gyvenimas su ja buvo rojus žemėje. Lovos reikalai irgi buvo nepakartojami, viską darydavom be jokių „ne“... Laikui bėgant mąstėme apie šeimą, vaikus, vestuves. Iš mano pusės buvo daug šansų santykius „apiforminti“, bet iš jos pusės noro nebuvo, o tik gražios kalbos.
Laikas bėgo, santykiai toliau šalo. Vis mažiau laiko man skyrė, pradėjo karjera rūpintis, padaugėjo susitikimų su draugėmis, bet ne su manimi. Į visus renginius, į kuriuos aš norėjau eiti, ji eidavo tik su draugėmis, o kartais viskas nusirisdavo, kad akivaizdžiai meluodavo (bandydavo perrėkti trankią muziką telefonu ir išaiškinti man, jog prižiūri savo močiutę)...
Kaip kvailys svajojau toliau, kad viskas pasitaisys, tik dar labiau stengtis reikia. Vasarai išvykau į Angliją arti, kaip arklys, kad galėtume vėliau Lietuvoje gyventi geriau, o ją išsiunčiau į Australiją pailsėti, pas gimines. Istorija baigėsi tuo, kad ji grįžo į Lietuvą pora savaičių ankščiau negu aš ir per jas susirado kitą.
Pasaka nutrūko su begale nuostabių ir nepamirštamų prisiminimų. Su klausimu, ar kada nors rasiu kažką panašaus.
Neklausiu, kaip susigrąžinti ją, nes aš į ją jau nebegalėčiau net pasižiūrėti. Savo poelgiu ji man tapo šlykšti, ir kiek žinau, ji jau laukiasi nuo kito... Bėda yra tame, kad aš išvis nebegaliu žiūrėti į merginas. Man visos moteriškos lyties atstovės tapo šlykščios, baisios apgavikės, dviveidės, paleistuvės ir pan.
Maniau, kad tai tik laikina, dėl išsiskyrimo, bet tai peraugo į kažką daugiau. Ieškojau kitos merginos, bet visad kokią rasdavau, po draugystės ir nakties ar poros mesdavau, nes nebeišgalėdavau būti su mergina.
Tai kartojosi kokius 7 kartus, nes vis prisimindavau, jog visos merginos yra melagės, jos mane apgaus, o kam man tai... Reikalai nesitaiso jau kelinti metai. Turiu draugų su merginomis ir kaskart įsitikinu, jog merginos yra baisūs sutvėrimai, kurių man reiktų vengti kaip velniui kryžiaus. Tačiau giliai širdyje jaučiu tuštumą. Ką man daryti? Kaip elgtis?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Iš laiško matyti, kad draugystė su aprašyta mergina jus tikrai labai džiugino ir buvo be galo brangi. Na, bent jau tokią ją regite dabar, kai nebeturite galimybės su ja būti. Iš to natūraliai seka, jog jos pasirinkimas nutraukti judviejų santykius, kurti gyvenimą su kitu asmeniu tapo skaudžiu, vis dar besitęsiančiu išgyvenimu.
Kaip atsitinka, kad net išėję žmonės yra gyvi ir daro tokią didelę įtaką gyvenimui, kurį norėtųsi dėlioti visiškai kitaip?
Pirmiausia tikriausiai reikėtų kalbėti apie gedėjimą. Skyrybas mes išgyvename panašiai, tiksliau, dažniausiai taip pat kaip artimo žmogaus mirtį. Jūs mylėjote savo merginą. Jautėtės laimingas ir artimas su ja. Turėjote planų su ja gyventi santuokoje, auginti vaikus. Jos pasitraukimas iš judviejų santykio atėmė galimybę ne tik būti su ja, bet ir sukurti tai, ko troškote, kas buvo jūsų planuose ir siekiuose. Tai galima prilyginti tam tikrai mirčiai to, kuo jūs gyvenote.
Netekties atveju asmuo išgyvena tam tikrą savo emocijų seką. Pradžioje patį faktą yra gana sunku priimti. Neretai viduje atsiranda noras priešintis, nematyti, natūraliai derėtis su likimu, kad tai kaip nors grįžtų. Vėliau ateina pykčio laikas. Kuomet stiprus jausmas apima tiek galvojant apie kito asmens poelgį, tiek apie save. Po jo eina liūdesio ir galiausiai susitaikymo etapas. Šie laikotarpiai keičiasi, gali eiti nebūtinai iš eilės. O kartais kuriame nors galima užstrigti ilgą laiką.
Iš to, kaip jaučiatės su kitomis merginomis, iš apibūdinimų, kuriuos naudojate joms pristatyti, regėti, kad vis dar išgyvenate didelį pyktį ir nuoskaudą dėl to, kaip su jumis pasielgė. Labai tikėtina, jog būtent šis jausmas ir negebėjimas atleisti sau ir buvusiai merginai kuria iliuziją, jog visos yra „tokios pačios“. Jog bet koks santykis yra potenciali grėsmė vėl patirti tą patį.
Prie negalėjimo keliauti į kitą santykį gali prisidėti ir tai, jog atmintyje esate pasilikęs gana šviesų ir, labai tikėtina, šiek tiek pagerintą buvusių santykių vaizdą, iš kurio kyla įsivaizdavimas, jog niekada nebeteks išgyventi tokio paties. Žinoma, kad to paties nebeišgyvensite, tačiau sukurti santykį, kuris jums teiks pasitenkinimą, galbūt net didesnį, neabejotinai esate pajėgus.
Taigi į klausimą ką daryti, atsakymas būtų - grįžti prie išgyvenimų, kurie atrodytų, jau yra praeityje ir juos išgyventi iš naujo.
Pirmiausia grįžti prie pykčio. Ką tai reiškia? Grįžti reiškia susirasti galimybę su kuo nors apie tai kalbėti, reikšti jį, narplioti įvairiais kampais ir pjūviais, kol jausite, kad jis užleidžia vietą liūdesiui. Tuomet tas pats turėtų atsitikti su juo ir galiausiai atsirasti erdvė atleidimui ir susitaikymui.
Kaip jau minėjau, daugeliu atvejų gedėjimo procesas yra natūralus. Tačiau likus kuriame nors etape ilgiau nei metus, tikrai verta pasinaudoti psichologo konsultacijomis ir per jas išsilaisvinti iš minčių bei emocijų spąstų, kurie neleidžia judėti toliau.
Pasitraukti iš galvojimo, kad buvęs santykis tarsi parodo visų likusių santykių baigtį ir visų likusių merginų pasirinkimą kaip būti su jumis.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
