aA
Pamirškite, ką žinojote apie žmogaus prigimtį! Knygos autoriai – filosofijos mokslų daktaras, psichologas Christopheris Ryanas ir medicinos mokslų daktarė, psichiatrė Cacilda Jethá – plėšia figos lapelius nuo kiekvienos svarbesnės žmonijos vystymosi istorijos idėjos su stulbinama erudicija ir pavydėtinu sąmoju.
© Shutterstock nuotr.

Juodu keliauja per milijonus metų nuo priešistorinės Afrikos iki šių dienų miegamųjų; pažeria skaitytojui begalę istorinių ir mokslinių faktų, be sentimentų linčiuoja nepagrįstas teorijas bei išvadas apie žiaurias gyvenimo sąlygas priešistoriniais laikais, bjaurų ir egoistišką žmonių būdą, amžinąjį lyčių karą, monogamiją, šeimos modelius, emocinius ir seksualinius vyrų bei moterų poreikius ir pateikia drąsią savąją versiją, kodėl mes gyvename ir mylime būtent šitaip.

Pirmą kartą išleista 2010 m., Sekso aušra: priešistorinės modernaus seksualumo ištakos atsidūrė populiariosios žiniasklaidos rampų šviesoje ir mokslininkų akiratyje. Ją komentavo – kritikavo ir gyrė – skirtingų akademinių sričių ekspertai: antropologai, evoliucijos psichologai, primatologai, biologai, seksologai. Knyga sulaukė tarptautinės sėkmės.

Sveikas požiūris į seksualumą gali duoti labai daug naudos emocinio ir fizinio žmogaus gyvenimo kokybei. Tačiau suvokti seksualinius potraukius ir poreikius bei gebėti įsprausti juos į socialinių normų, moralės, religijos, etikos rėmus – kebloka. Sekso aušra meta iššūkį įprastinei, tradicinei sekso sampratai. Tai provokuojanti, įdomi ir naujus minties kelius atverianti knyga.

– dr. Andrew Weilas, Arizonos integralios medicinos centro vadovas

Primatas sutinka sau lygų (vieno iš autorių žodis)

Prigimtį, pone Olnatai, štai ką nugalėti mes atėjome į šį pasaulį. Vieną tvankią 1988 metų popietę prie įėjimo į botanikos sodus Penange, Malaizijoje, keli vietiniai vyrai pardavinėjo žemės riešutus. Vaikštinėjau su savo mergina Ana, stengėmės išsijudinti po sočių pietų.

Pamatę, jog sutrikome, vyrai paaiškino, kad žemės riešutai skirti ne mums, o žaviems beždžioniukams, kurių prieš tai nepastebėjome besivartančių visai greta ant žolės, pamaitinti. Nupirkome kelis riešutų maišelius.

Netrukus prisiartinome prie vieno mažiaus, kuris karojo ant medžio tiesiai virš tako. Jo – ak, tokios žmogiškos – akys maldaujamai įsmigo į riešutų maišelį Anos rankoje. Veblenome jį kalbindami lyg paauglės naminių gyvūnėlių parduotuvėje, kai pro krūmynus staigiu mostu išsiveržė beždžionė. Suaugęs patinas šmėkštelėjo pro mane, partrenkė Aną ir dingo – kartu su riešutais. Iš įdrėskimų ant Anos rankų bėgo kraujas. Stovėjome netekę amo: drebantys ir nuščiuvę. Nė riktelėti nespėjome.

Po kelių minučių, kai adrenalinas pagaliau ėmė slūgti, mano baimė virto pasibjaurėjimu. Pasijutau išduotas, kaip niekada iki tol. Drauge su riešutais dingo ir mums brangus tikėjimas, kad gamta – tyra, o jai kenkia tik žmogus, ir niekas daugiau. Riba buvo peržengta. Supykau; mano filosofiją įžeidė.

Jutau, kad manyje kažkas keičiasi. Rodės, kad krūtinė ėmė pūstis, pečiai platėti, rankos sustiprėjo, o rega paaštrėjo. Jaučiausi kaip Popajus, sutaršęs skardinę špinatų. Stebeilijausi į krūmynus taip, lyg būčiau sunkiasvoris imtynininkas – toks tą akimirką jaučiausi esąs. Daugiau jokių lengvesnės kategorijos primatų išpuolių!

Na taip, aš turėjau žinoti, kad gali taip nutikti. Po Aziją keliavau gana ilgai ir privalėjau suprasti, jog čia beždžionės visai neprimena savo trombonus pučiančių, tamburinais barškančių pusbrolių, kokius vaikystėje mačiau per televiziją. Laisvėje gyvenantys Azijos primatai pasižymi savybe, kuri (tai suvokus) mane ir šokiravo, ir sutrikdė – jie turi savigarbą. Jei padarysi klaidą ir per ilgai užsižiūrėsi į beždžionę Indijos, Nepalo ar Malaizijos gatvėse, greit suprasi, kad priešais tave – karinga ir protinga būtybė su Roberto De Niro grimasa veide, tarsi sakančia tau: „Į ką, po velnių, čia spoksai? Nori manęs atsikąsti?“

Jau tikrai vienos tokių beždžionių nepuoštume maža raudona liemene. Žinoma, ilgai netrukę priėjome dar vieną maldaujantį, plaukuotą snukelį, kabantį nuo medžio žemyn galva proskynos viduryje. Ana jau buvo pasirengusi viską pamiršti ir atleisti. Ir aš, nors mano širdis buvo surambėjusi ir atspari tokios rūšies mielybėms, sutikau atiduoti jai likusį riešutų maišelį. Atrodė, kad esame gana saugiu atstumu nuo bet kokių krūmų, iš kurių galėtų būti įvykdyta dar viena ataka, tik štai betraukiant maišelį iš prakaitu permirkusios mano kišenės, jo celofanas nutraškėjo per džiungles lyg skardus vakarieniauti kviečiantis varpelis.

Akimoju proskynos šone, maždaug už dvidešimties metrų pasirodė didžiulė, arogantiškai atrodanti beždžionė. Žvėris stebeilėjosi į mus, vertindamas situaciją ir matuodamas mane akimis. Jo parodomasis žiovulys – jis lėtai pravėrė burną parodydamas iltis – galėjo reikšti ir tai, kad aš jam neįdomus, ir grasinimą. Ryžausi nedelsdamas parodyti, kieno pusėje galia: pakėliau nedidelę šaką ir lyg šiaip sau numečiau jo pusėn, duodamas suprasti, kad riešutai tikrai skirti ne jam ir kad su manimi nepažaisi. Jis stebėjo, kaip šaka nukrinta per pusę metro nuo jo kojų, ir nepajudino nė raumenėlio.

Tada jo kakta akimirką susigarankščiavo, lyg nuo kokios emocingos minties, lyg būčiau užgavęs jo jausmus. O tada jis pakėlė galvą ir pažvelgė tiesiai man į akis. Jo akyse neįžvelgiau nė lašo baimės, pagarbos ar humoro. Tarsi spragtelėjus fotoaparato mygtuką, žvėris šoko per mano numestą šaką, apnuoginęs ilgus geltonus iltinius dantis ir leisdamas garsą, kuriame buvo susipynęs pratisas urzgesys ir spigus klyksmas.

Ir staiga man kažkas nutiko. Stovėdamas tarp puolančio žvėries ir pašiurpusios draugės, aš pirmą kartą išties suvokiau posakio „su beždžione ant nugaros“ (angl. to have a monkey on your back – turėti rimtų nemalonumų, čia ir toliau vert. pastabos) prasmę. Kūnas sureagavo kur kas greičiau nei protas – aš išskėčiau rankas, sulenkiau kojas, lyg kovai pasirengęs imtynininkas, iššiepiau odontologų ne kartą taisytus dantis su kavos apnašomis ir klaikiai subliuvau. Patekau savo paties – beprotiškai liuoksinčio ir seiles spjaudančio padaro – valdžion.

Nustebau ne mažiau nei toji beždžionė. Ji sustojo ir kelias sekundes spoksojo į mane, o tada atsitraukė. Tačiau šįkart (esu beveik įsitikinęs) beždžionės akyse įžvelgiau kažką panašaus į juoką. Nugalėti prigimtį? Neįmanoma. Patikėkite ponu Olnatu.

Dar viena gera linkinti inkvizicija

Pamirškite, ką esate girdėję apie žmogaus kilmę iš beždžionės. Mes nekilome iš beždžionių. Mes esame beždžionės. Ir metaforiškai, ir faktiškai Homo sapiens yra viena iš penkių išlikusių didžiųjų žmogbeždžionių greta šimpanzių, bonobo beždžionių, gorilų ir orangutanų (gibonai laikomi „ne tokiomis didelėmis žmogbeždžionėmis“). Su šiomis dviem žmogbeždžionėmis – bonobo ir šimpanzėmis – mes dalijomės bendrais protėviais vos prieš penkis milijonus metų. O tai, kalbant evoliucijos terminais, yra vakarykštė diena. Mažutė išnaša, skirianti žmones nuo kitų didžiųjų žmogbeždžionių, kurią šiais laikais dauguma primatologų laiko „visiškai dirbtina“.

Jei mes ir pakylame „aukščiau prigimties“, tai ne daugiau nei banglentininkas drebančiomis kojomis „pakyla“ virš vandenyno. Net jei niekada nenuslystame (o mes visi nuslystame), mūsų prigimtis bet kurią akimirką gali įtraukti gilyn. Mes, augę Vakaruose, esame įtikėję, kad žmonės – ypatingi, unikaliausi iš visų gyvų padarų, geresni už mus supantį pasaulį, išimtis iš visų tų menkų ir žemų dalykų, kurie apima ir apibrėžia gyvūnų gyvenimą. Tikrasis pasaulis yra kažkur žemiau, po mumis, jis – gėdos, pasišlyštėjimo arba pavojaus priežastis; kažkas dvokiančio ir sujaukto, kažkas, ką reikia slėpti už uždarų durų, užtrauktų užuolaidų ar mėtinių pastilių gaivos. Arba, priešingai, persistengiame ir prigimtį įsivaizduojame angeliškai tyvuliuojančią aukščiau mūsų – nekaltą, kilnią ir išmintingą.

Kaip bonobo beždžionės ir šimpanzės, mes esame geidulingi hiperseksualių protėvių palikuonys. Iš pradžių šis teiginys gali pasirodyti perdėtas, tačiau jis jau seniai turėtų būti tapęs mūsų bendrojo išprusimo dalimi. Įprastines teorijas apie monogaminę „kol mirtis mus išskirs“ santuoką yra prislėgusi sunki suklastoto naratyvo našta.

Kokia yra žmogaus seksualumo esmė ir kaip ji tokia tapo? Šios knygos puslapiuose mes paaiškinsime, kaip seisminiai kultūriniai poslinkiai, prasidėję maždaug prieš 10 000 metų, pavertė tikrąją žmogaus seksualumo istoriją tokia kontroversiška ir baugia; kaip daugybę amžių religiniai autoritetai ją tildė, gydytojai vadino patologija, mokslininkai ignoravo, o moralizuojantys psichologai stengėsi užglaistyti.

Šiuolaikinio seksualumo šerdis slepia rimtų konfliktų. Mes ignoruojame tikrąją savo seksualumo prigimtį, todėl pusė mūsų santuokų žlunga, neatlaikiusios seksualinės frustracijos potvynių, libido žudančio nuobodulio, impulsyvių išdavysčių, seksualinių problemų, painiavos ir gėdos.

Monogaminiai ryšiai driekiasi prieš mus (ir už mūsų) kaip tolimos trumpalaikės laimės salos šaltoje ir tamsioje nusivylimo jūroje. Ir kiek porų iš tų, kurios sugebėjo likti drauge ilgus metus, atsisakė savęs, paaukodamos savo erotiškumą ant trijų nepamainomų gyvenimo džiaugsmų – šeimos stabilumo, draugystės ir emocinio, jei ne seksualinio, intymumo – altoriaus?

Ispaniškas žodis esposas turi dvi reikšmes: „žmonos“ ir „antrankiai“. Anglakalbiai pokštauja apie grandinę ir svarmenį (angl. ball and chain, vert. past.). Ne veltui santuoka dažnai vaizduojama ir apraudama kaip žmogaus seksualinio gyvenimo pabaigos pradžia. Moterims – irgi ne pyragai. Kas nori dalytis gyvenimu su vyru, kuris jaučiasi įkalintas meilės spąstuose ir savo garbę tiesiogiai sieja su laisvės ribomis?

Kuri trokšta praleisti gyvenimą atsiprašinėdama už tai, kad privalo būti vienintele moterimi?

Apžvelkime padėtį. Amerikos medikų asociacija praneša, kad 42 proc. JAV moterų turi seksualinių problemų, o štai viagros pardavimai kasmet muša rekordus. Visame pasaulyje pornografija – šimtų milijardų vertas verslas; vien JAV pornografija atneša daugiau pelno nei jo uždirba CBS, NBC ir ABC kanalai kartu sudėjus.

Ji sutraukia daugiau pinigų nei visos profesionalaus futbolo, beisbolo ir krepšinio franšizės; amerikiečiai palieka daugiau pinigų striptizo klubuose negu Brodvėjuje, kituose regioniniuose ir pelno nesiekiančiuose teatruose, operoje, baleto, džiazo ir klasikinės muzikos koncertuose kartu sudėjus*. Taigi, abejoti, kad esame rūšis, mėgstanti seksą, nelabai galime.

Santuoka, rodos, yra atakuojama iš visų pusių, nors jau ir pati griūva iš vidaus. Net labiausiai atsidavę „normalaus“ seksualumo gynėjai linksta nuo jo svorio – vyrai politikai (Clintonas, Vitteris, Gingrichas, Craigas, Foley, Spitzeris, Sanfordas) ir religijos atstovai (Haggardas, Swaggertas, Bakkeris), viešumoje trimituojantys apie tai, jog remia šeimos vertybes, paslapčia sliūkina į pasimatymus su meilužėmis, prostitutėmis ir internais. Moterims – ne ką geriau.

Daugelis jų (jei ne dauguma) įkalintos santuokoje: vos baigiasi jaudulio etapas ir gimsta vaikai, ima trūkti seksualinio, ir ne tik, intymumo. Daugeliui moterų galimybė dirbti ne namuose tik prideda papildomos naštos prie tų darbų, kurių iš jų vis tiek tikimasi namuose. Turbūt dėl to, nepaisydamos, kad gali netekti finansinės paramos ir akivaizdžiai patirdamos psichologines traumas, kiekvienais metais būtent moterys pateikia daugiau prašymų skirtis negu vyrai.

Nesustabdo net baimė sulaukti dangiškos bausmės. Šimtai katalikų kunigų buvo pripažinti kaltais dėl tūkstančių seksualinės prievartos atvejų – ir tai vos per kelis pastaruosius dešimtmečius. Katalikų bažnyčia 2008-aisiais išmokėjo 436 milijonų dolerių kompensaciją už seksualinę prievartą. Daugiau nei penktadaliui aukų nebuvo nė dešimties metų. Šitai mes žinome, tik ar drįstume bent įsivaizduoti, kiek tokie nusikaltimai sukėlė kančių per septyniolika amžių nuo tada, kai popiežius Siricijus (385 m.) uždraudė kunigams gyventi lytinį gyvenimą, paskelbęs anksčiausią istorijoje žinomą popiežiaus dekretą – Decreta ir Cum in unum?

Kokią moralinę skolą pamirštoms aukoms paliko šis klaidingas bandymas paneigti prigimtinį žmogaus seksualumą?

Grasindama kankinimais 1633 m. Romos katalikų bažnyčios inkvizicija privertė Galilėjų viešai patvirtinti tai, kas, jo žiniomis, buvo netiesa: kad Žemė nesisuka ir stabiliai kybo visatos centre. Praėjus trims su puse amžiaus, 1992 m. popiežius Jonas Paulius II pripažino, kad Galilėjus visą laiką buvo teisus, tačiau inkvizicija siekė „tik gera“.

Bet juk gera linkinčios inkvizicijos tiesiog nebūna.

Panašiai kaip tos vaikiškai užsispyrusios vizijos, kuriose visata sukasi apie visų svarbiausiąją Žemę, taip ir standartinis priešistorės naratyvas akimirksniu suteikia primityvų nusiraminimo jausmą. Ir lygiai taip, kaip vis nauji popiežiai vijo šalin mintis apie kosmologiją ir iškėlė žmoniją iš egzaltuoto begalinės erdvės centro, lygiai taip, kaip buvo (ir vis dar yra) šaipomasi iš Darwino dėl to, kad jis parodė, jog žmonės – gamtos atrankos ir adaptacijos dėsnių kūrinys, taip ir daugelis mokslininkų atrodo apakinti savo emocinio pasipriešinimo bet kokioms teorijoms, teigiančioms, kad žmogaus seksualinė evoliucija gali ir nesisukti aplink monogaminės šeimos branduolį.

Nors esame skatinami galvoti, kad gyvename seksualinės liberalizacijos laikais, šiuolaikinio žmogaus seksualumas pulsuoja tiesomis, apie kurias garsiai kalbėti negalima. Konfliktas, kylantis tarp to, kas teigiama apie mūsų jausmus, ir to, ką iš tikro jaučiame, turbūt yra pats didžiausias šių laikų žmonių nepasitenkinimo, vidinės sumaišties ir nereikalingos kančios šaltinis. Dažniausiai siūlomi atsakymai visiškai neatsako į klausimus, kurie susiję su mūsų erotiniu gyvenimu: Kodėl išdavysčių ir skyrybų statistika nuolat didėja, nors visiškai išsižadėti santuokos nenorime? Kodėl siaučia vienišų tėvų pandemija? Kodėl iš daugybės santuokų taip greitai išgaruoja aistra? Kas numarina potraukį?

Kodėl tiek daug moterų ir vyrų daugybę amžių kartu gyvendami Žemėje dalijasi idėja, kad galbūt kilome iš skirtingų planetų? Į mediciną ir verslą orientuota JAV visuomenė, atsakydama į šią besitęsiančią krizę, sukūrė ištisą industriją: tai ir santuokines problemas pasiryžusi išspręsti porų terapija, ir farmacinis „pastiprinimas“, ir sekso patarimų skiltys, ir šiurpūs tėvų bei dukrų tyrumo kultai ir nepaliaujamas elektroninių laiškų (maždaug tokių: „Išlaisvink savo meilės monstrą! Jis tau padėkos!“) srautas. Kaugės žurnalų prekybos centruose žada išmokyti triukų, kurie užtikrintai įžiebs ugnį mūsų merdėjančiuose seksualiniuose gyvenimuose.

Taip, taip, keletas žvakių šen, pora kelnaičių su prakirpta skylute ten, saujelė rožių žiedlapių ant lovos ir viskas bus kaip pirmą kartą! Ką pasakysite? Jis vis tiek žvalgosi į kitas moteris? Ji vis dar yra nepatenkinta ir mintimis skrajoja kitur? Jis pabaigė jums dar nepradėjus?

Taigi leiskite ekspertams išsiaiškinti, kas negerai jums, jūsų partneriui, jūsų santykiams. Galbūt jo penį reikia padidinti, o jos vaginą vėl padaryti kaip mergaitės. Galbūt jis nesugeba įsipareigoti, jo superego nesusiformavęs, o gal jis turi baisųjį Piterio Peno sindromą.

Ar jūs prislėgta? Dešimtis metų kartojate, kad mylite savo sutuoktinį, bet nebejaučiate tokio lytinio potraukio kaip anksčiau? Vieną jūsų ar jus abu traukia kiti žmonės? Galbūt judviem vertėtų išbandyti tai ant virtuvės grindų. Arba prisiversti metus laiko tuo užsiiminėti kasnakt.

Galbūt jį ištikusi vidurio amžiaus krizė. Išgerkite šitų piliulių. Pakeiskite šukuoseną. Jums kažkas negerai.

Ar kada jautėtės esantys „gera linkinčios“ inkvizicijos auka? Susidvejinęs santykis su tikrąja seksualine prigimtimi – jokia naujiena pramogų pasaulio korporacijoms, kurios jau seniai atrado panašų atotrūkį tarp viešosios nuomonės ir asmeninių troškimų. 2000 m. dienraštyje The New York Times buvo paskelbtas straipsnis Volstritas pasitinka pornografiją (Wall Street meets pornography), kuriame teigiama, kad kompanija General Motors pardavė daugiau pornografijos juostų negu Hustler imperijos savininkas Larry Flyntas.

Daugiau nei 8 milijonai amerikiečių, televizijos kanalo DirecTV, priklausančio kompanijai General Motors, abonentų, per metus išleidžia maždaug 200 milijonų JAV dolerių pagal sistemą „sumokėk – pažiūrėk“, pirkdami iš palydovinės televizijos tiekėjų pornografinius filmus.

Panašiai sekėsi ir Rupertui Murdochui, televizijos kanalų Fox News Network ir lyderiaujančio nacionalinio konservatyvaus leidinio The Wall Street Journal savininkui – jis iš savo palydovinės televizijos uždirbdavo daugiau „pornopinigų“ negu Playboy žurnalas, kabelinė televizija ir interneto portalai kartu sudėjus.* Komunikacijų bendrovė AT&T, taip pat remianti konservatoriškas vertybes, per savo tinklą parduoda juodosios pornografijos juostas milijonams viešbučių kambarių visoje šalyje.

Ta liguista su seksu susijusi veidmainystė JAV – sunkiai paaiškinama, jei įsikibę laikomės tradicinių žmogaus seksualumo modelių, tvirtinančių, jog monogamija yra natūrali, santuoka – žmogiškai universali ir bet kokia ne visai tipiška šeimos sąranga – nenormali. Mums reikia iš naujo suvokti pačius save, remiantis ne pamokančiais moralais iš gerą ūpą propaguojančių Holivudo fantazijų, o drąsiai ir begėdiškai pripažįstant gausią mokslinę medžiagą, atskleidžiančią tikrąją žmogaus seksualumo prigimtį.

Mes – kultūra, kariaujanti su savo pačių erotiškumu. Kovojame su savo troškimais, lūkesčiais ir nusivylimais. Religija, politika ir netgi mokslas stoja į karinę akistatą su biologija bei milijonus metų kitusiais geiduliais. Kaip spręsti šį sustabarėjusį konfliktą? Tolesniuose knygos puslapiuose mes dar kartą įvertinsime svarbiausią mūsų laikų mokslą. Dėliosime klaustukus prie tvirčiausių įsitikinimų, lemiančių šių laikų santuokos suvokimą, požiūrį į šeimos struktūrą ir seksualumą – temų, kurios veikia mus kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį.

Parodysime, kad žmonija vystėsi intymiose grupelėse, kur dalytasi beveik viskuo: maistu, pastoge, saugumu, vaikų auginimu ir net seksualiniais malonumais. Nesakome, kad žmonės savo prigimtimi yra marksistiniai hipiai. Netvirtiname ir to, kad priešistorinėse bendruomenėse nebuvo romantiškos meilės ar kad ji buvo nesvarbi. Tačiau parodysime, kad šiuolaikinė kultūra pernelyg įelektrina meilės ir sekso ryšį. Mylint ar nemylint, kasdien išreiškiamas seksualumas mūsų priešistoriniams protėviams buvo norma.

Pereikime prie klausimo, kurį jūs turbūt jau norite užduoti. Ką mes galime žinoti apie seksą priešistoriniais laikais? Niekas iš šiandien gyvenančių žmonių nebuvo priešistorinio gyvenimo liudininkai, o turint galvoje, kad socialinis elgesys fosilijų nepalieka, argi tai
nėra visiška spekuliacija?

Yra toks senas pasakojimas apie vyrą, kuris buvo teisiamas už tai, kad per muštynes bare nukando kitam žmogui pirštą. Teisme gynybos advokatas įvykio liudininko paklausė: „Ar jūs tikrai matėte,
kad mano klientas nukando pirštą?“ Liudininkas atsakė: „Na, ne, nemačiau.“

„Aha! ‒ advokatas patenkintas vyptelėjo, ‒ tuomet, kaip jūs galite tvirtinti, kad jis nukando vyriškiui pirštą?“ Liudininkas atsakė: „Mačiau, kaip jis tą pirštą išspjovė.“

Šalia gausybės įrodymų iš skirtingų pasaulio visuomenių ir žmonėms artimų primatų gyvenimo pažvelgsime į faktus, kuriuos mums pažeria evoliucija. Patyrinėsime anatominius, akivaizdžius mūsų kūnų įrodymus ir seksualinių naujovių troškimą, kuris įkūnijamas pornografijoje, reklamose ir po darbo skelbiamose „laimės valandose“. Mes netgi iškoduosime, ką reiškia „poravimosi garsai“, kuriuos skleidžia kaimyno žmona, ekstazės kupinu balsu nakties tyloje šaukdamasi Dievo.

Skaitytojai, susipažinę su pastarojo meto literatūra žmogaus seksualumo tema, supranta, ką mes vadiname standartiniu žmogaus seksualumo evoliucijos naratyvu (sutrumpintai jį vadinsime standartiniu naratyvu). Jis yra maždaug toks:

1. Vaikinas sutinka merginą.

2. Vaikinas ir mergina pasveria galimo partnerio vertę, žvelgdami iš skirtingus planus (galimybes) atitinkančių atskaitos taškų:
• Jis ieško jaunystės, vaisingumo, sveikatos, skaistybės ir numanomos būsimos seksualinės ištikimybės ženklų. Kitaip tariant, jis nori vaisingos, jaunos ir sveikos partnerės, kuri dar daug metų galės jam gimdyti palikuonis, bet kol kas neturi vaikų, galinčių jį išsunkti.

• Ji ieško užuominų apie jo turimą turtą ar bent jau galimybes jo įgyti ateityje, padėtį visuomenėje, fizinę sveikatą ir tikimybės, kad jis bus šalia, jog apsaugotų ir aprūpintų jųdviejų vaikus. Vaikinas turėtų norėti ir galėti materialiai aprūpinti ją (ypač nėštumo ir žindymo laikotarpiu) ir jų vaikus (tai vadinama tėviškuoju vyro indėliu).

3. Vaikinas laimi merginą. Nusprendę, kad atitinka vienas kito kriterijus, jie „susiporuoja – sukuria ilgalaikį poros ryšį, esminę žmonių rūšies gyvavimo sąlygą“, kaip teigia garsusis Desmondas Morrisas knygoje Plikoji žmogbeždžionė (The Naked Ape). Kai tik poros ryšys sukurtas:

• Ji jautriai reaguos į ženklus, kad jis gali ją palikti (ieškos galimos neištikimybės ženklų ir intymumo su kitomis moterimis įrodymų, galinčių jai sukliudyti pasiekti jo turimus išteklius ir užsitikrinti saugumą), o kartu žvalgysis (ypač per ovuliaciją) genetiškai už savo partnerį pranašesnio vyro trumpam seksualiniam nuotykiui.

• Jis jautriai reaguos į jos seksualinės neištikimybės ženklus (jam kils abejonių, ar tikrai jis yra tėvas), tačiau naudosis visomis pasitaikančiomis trumpalaikių seksualinių santykių su kitomis moterimis progomis (nes spermos daug ir ji lengvai pasigamina).

Mokslininkai teigia, kad tokius pagrindinius modelius patvirtino jau ne vieną dešimtmetį visame pasaulyje atliekami tyrimai. Rezultatai patvirtina standartinį žmogaus seksualumo evoliucijos naratyvą, kuris atrodo netgi labai logiškas.

Nesiginčijame, tokie modeliai šiuolaikiniame pasaulyje tikrai daug kur gajūs, bet matome juos ne kaip nuo priešistorinių laikų gyvos žmogaus prigimties dalį, o kaip prisitaikymą prie šiuolaikinių socialinių sąlygų – daugelis jų susiklostė kartu su žemdirbystės pradžia maždaug prieš 10 000 metų. Tokie elgesio modeliai ir polinkiai nėra biologiškai užprogramuoti mūsų rūšies bruožai; jie tik įrodo žmogaus smegenų lankstumą ir kūrybinį visuomenės potencialą.

Pavyzdžiui, manome, kad moterų polinkis rinktis pasiturinčius vyrus nėra prigimtinai užprogramuotas evoliucijos, kaip teigia įprasti tyrimai. Tai tik elgsenos prisitaikymas pasaulyje, kuriame vyrai kontroliuoja neproporcingai didelę išteklių dalį. Šiek tiek vėliau smulkiai aptarsime, kad dar prieš atsirandant žemdirbystei, prieš šimtus amžių, moterys turėjo lygiai tiek pat galimybių gauti maisto, socialinės paramos ir pasirūpinti saugumu, kaip ir vyrai.

Paaiškės, kad perversmai žmonių bendruomenėse, kurie prasidėjo klajoklišką gyvenimo būdą iškeitus į sėslų žemdirbišką, radikaliai pakeitė moterų gebėjimą išgyventi. Staiga moterys atsidūrė pasaulyje, kuriame turėjo savo reprodukcines galias naudoti natūriniams mainams – kad tik gautų išteklių ir saugumą, leidžiančių joms ir jų vaikams išgyventi.

Tokios sąlygos smarkiai skiriasi nuo tų, kuriomis iki tol vyko mūsų rūšies evoliucija.

Svarbu nepamiršti, kad vertinant visą mūsų rūšies egzistavimo laiką, 10 000 metų yra ne daugiau nei akimirka. Net jei ignoruotume faktą, kad praėjo maždaug 2 milijonai metų nuo žmonių pirmtakų atsiradimo, kai mūsų tiesioginiai protėviai gyveno mažomis klajoklių grupėmis,* manoma, jog šiuolaikinio žmogaus anatominį išsivystymą žmonės pasiekė jau maždaug prieš 200 000 metų.

Anksčiausi turimi žemdirbystės įrodymai datuojami 8 000 m. prieš mūsų erą, taigi laikas, kurį mūsų rūšis pragyveno sėsliose žemdirbių bendruomenėse, daugių daugiausia sudaro vos 5 proc. bendrosios žmonijos patirties. Dar visai neseniai didesnėje planetos dalyje gyveno medžiotojai ir maisto rinkėjai.

Taigi norint atrasti tikrąsias žmogaus seksualumo šaknis, būtina pažvelgti po išoriniais santykinai nesenos žmonijos istorijos sluoksniais.

Dar prieš žemdirbystės aušrą žmonija gyveno bendruomenėse, kuriose beveik visu kuo buvo dalijamasi. Dalybų, žinoma, nepakanka, kad galėtum vadintis kilniu laukiniu. Tie dar prieš žemdirbystės erą gyvenę individai buvo ne ką kilnesni už jus, mokančius mokesčius ar draudimo įmokas. Dalijimasis mūsų itin socialiai rūšiai tiesiog buvo pats veiksmingiausias būdas sumažinti riziką. Dalijimasis ir savi interesai, kaip vėliau pamatysime, nėra tokie jau nesuderinami dalykai.

Ir išties, tai, ką daugelis antropologų vadina stipriai išreikšta lygybe, daugelį tūkstantmečių iki žemdirbystės suklestėjimo visame pasaulyje buvo dominuojantis socialių visuomenių gyvenimo modelis. Vis dėlto žmonių bendruomenės, vos pradėjusios dirbti žemę ir laikyti naminius gyvulius, radikaliai pasikeitė. Viskas ėmė suktis apie hierarchinius politinius darinius, atsirado privati nuosavybė, tankiai apgyvendintos vietovės, išaugo darbininkų poreikis (sezoninei sėjai ar nuimti derlių), radikaliai pasikeitė moterų padėtis, kilo ir kitų naujų socialinių konfigūracijų. Būtent pastarosios ir lėmė dramatišką posūkį nuo to gyvenimo būdo, kuris egzistavo nuo mūsų rūšies atsiradimo pradžios.

Mūsų iki-žemdirbystės (priešistorės) laikų protėviai gyveno grupėmis, kuriose labiausiai subrendę individai bet kuriuo metu galėjo turėti daugiau nei vienus seksualinius santykius. Nors ir ganėtinai dažni, jie nebuvo atsitiktiniai ar bereikšmiai. Netgi priešingai – jie stiprino gyvybiškai svarbius saitus, laikančius šias bendruomenes drauge.*

Esame aptikę stulbinamų faktų, įrodančių priešistorines sąmoningai atsitiktines ir socialias žmonijos seksualumo apraiškas, kurios dar gyvos ir šių laikų nuo pasaulio atsiribojusiose bendruomenėse,
taip pat ir netikėtose šiuolaikinės Vakarų kultūros kertėse.

Greta tų įrodymų, kurie tiesiog matyti mūsų kūnuose, pateiksime liudijimų iš mūsų elgesio miegamuosiuose, pornografinių filmų, kuriuos pasirenkame, fantazijų, sapnų ir seksualinių reakcijų. Toliau skaitydami rasite atsakymus į šiuos klausimus:

• Kodėl daugybei porų taip sunku ilgą laiką išsaugoti ištikimybę?

• Kodėl aistra nuslopsta, nors meilė auga?

• Kodėl moterys gali patirti daugkartinius orgazmus, o vyrai dažnai pajunta orgazmą gerokai per greitai ir iškart praranda susidomėjimą?

• Ar seksualinis pavydas neatsiejamas nuo žmogaus prigimties?

• Kodėl vyrų sėklidės daug didesnės už gorilų, bet mažesnės už šimpanzių?

• Ar seksualinis nepasitenkinimas gali susargdinti? Kaip dėl orgazmų stygiaus atsirado viena dažniausių istorijoje žinomų ligų ir kaip ji buvo pagydyta?

* Tokie santykiai – viena iš daugelio grupių identiteto palaikymo technikų, įskaitant dalyvavimą grupių susivienijimo ritualuose, vis dar atliekamuose šamanizmą išpažįstančiose bendruomenėse. Įdomu tai, kad tokie kolektyvinę dvasią stiprinantys ritualai dažnai būna lydimi muzikos (kuri – kaip ir orgazmas – išskiria oksitociną, hormoną, labiausiai sietiną su emocinių ryšių kūrimu).

Labai neišsiplėsdami, štai kokią istoriją pasakosime tolesniuose knygos puslapiuose: prieš maždaug 1,9 milijono metų mūsų senieji protėviai – statieji žmonės (Homo erectus) perėjo nuo gorilų poravimosi modelio, kai vyriausias bandos patinas kaudavosi, kad užvaldytų ir išlaikytų patelių haremą, prie modelio, kai visi patinai turi lytinių santykių su patelėmis. Nedaugelis tyrinėtojų, jei iš viso bent vienas, abejoja fosilijų įrodymais, atskleidžiančiais šį pokytį.

Neignoruodami šio pokyčio, mes atsiskiriame nuo kompanijos, kuri remia standartinį naratyvą. Pagal standartinį naratyvą būtent tuomet tarp mūsų rūšies individų prasidėjo ilgalaikis poravimasis: jei kiekvienas vyras vienu metu galėtų turėti tik vieną moterį, dauguma jų norėtų santykių su ta, kurią gali vadinti sava. Ir išties, kai tik kyla debatai apie prigimtinį žmogaus seksualumą, išskiriamos tik dvi priimtinos nuomonės, kurios teigia, kad žmonija vykstant evoliucijai tapo arba monogamiška (vyras ir moteris), arba poligamiška (vyras ir moterys); ir dažniausiai daroma išvada, kad moterys daugiausia renkasi pirmąją konfigūraciją, o štai dauguma vyrų linksta antrosios pusėn.

O kaipgi neribotas poravimasis, kai dauguma vyrų ir moterų turi daugiau nei vienus tuo pačiu metu palaikomus seksualinius ryšius? Kodėl (moralinį pasibjaurėjimą atidėkime į šalį) palaidas priešistorinių laikų seksualinis gyvenimas netgi nėra analizuojamas, nors į jį baksnoja kone kiekvienas svarbesnis įrodymų šaltinis?

Galiausiai, juk žinome, kad klajokliškos medžiotojų ir maisto rinkėjų visuomenės, iš kurių išaugo šiuolaikinė žmonija, buvo mažos, pagal lygybės principą gyvenusios grupės, kurios tarpusavyje dalydavosi beveik viskuo. Stipriai išreikštas lygybės principas vis dar ryškus iki šių dienų išlikusiose vadinamosiose momentinės grąžos (immediatereturn)*maisto ieškotojų bendruomenėse.

* Antrolopogas Jamesas Woodburnas (1981, 1998) klasifikavo medžiotojų ir maisto rinkėjų bendruomenes į momentinės grąžos (paprastoji) ir ilgesnės grąžos (sudėtingoji). Pirmojoje maistas suvartojamas per kelias dienas, jo neruošiant ir neatidedant kaupti. Jei nenurodyta kitaip, mes kalbame būtent apie tokias bendruomenes.

Jų gyvenimo būdas beveik nesikeičia, kad ir kur jie gyventų.

Kai kurios gentys Botsvanoje, aborigenai atokiuose Australijos regionuose, Arktyje gyvenantys inuitai ir mažos grupės tolimuose Amazonės atogrąžų miškų kampeliuose – visiems jiems bendras
šventas dalijimosi vienas su kitu jausmas. Dalytis čia neskatinama, o tiesiog privalu. Pavyzdžiui, kaupti atsargas sau ar slėpti maistą šiose bendruomenėse laikoma baisia gėda ir kone neatleistinu elgesiu.

Beveik visi medžiotojai ir maisto rinkėjai po lygiai pasidalija mėsą, maitina krūtimi vienas kito vaikus, turi mažai arba visiškai jokio privatumo, yra priklausomi vienas nuo kito, kad išliktų. Mūsų socialinis pasaulis sukasi apie privačią nuosavybę ir individualią atsakomybę, o jų – priešinga kryptimi: apie bendruomenės gerovę, grupinį identitetą, stiprius tarpusavio ryšius ir abipusę priklausomybę.

Nors visa tai gali atrodyti kaip naivus naujojo amžiaus idealizmas, verkšlenant dėl prarastosios Vandenio eros, arba kaip priešistorinio komunizmo šlovinimas – rimti mokslininkai neabejoja nė vienu iš minėtų iki žemdirbystės eros gyvavusių bendruomenių ypatumu. Visuotinai sutariama, jog lygybės principas – tai de facto sistema visoms bet kurioje pasaulio dalyje esančioms klajoklių medžiotojų ir maisto rinkėjų bendruomenėms. Privalomas dalijimasis – tiesiog geriausias būdas riziką paskirstyti kiekvienam. Prievolė dalytis – būtina.

Ar tai praktiška? Taip. Kilnu? Vargu.

Buvo įprasta dalytis ir seksu. Gausi primatologų, antropologų, anatomų ir psichologų per tyrimus sukaupta medžiaga veda prie esminės išvados: žmonės ir žmonių pirmtakai pastaruosius 1,9 milijono metų praleido mažose, intymiose grupėse, kuriose dauguma suaugusiųjų vienu metu gyveno lytinį gyvenimą su keliais partneriais. Visos prielaidos leidžia manyti, kad toks požiūris į seksą išsilaikė iki žemdirbystės ir privačios nuosavybės iškilimo, ne daugiau nei prieš 10 000 metų. Prisidėdami prie gausiais tyrimais pagrįstų išvadų, mokslininkai, misionieriai, antropologai remia šią teoriją ir yra prirašę daugybę veikalų, kuriuose apstu pasakojimų apie privalomąsias orgijas, keitimąsi partneriais be jokių skrupulų ir atvirą seksualumą be kaltės ar gėdos naštos.

Jei praleistumėte šiek tiek laiko su primatais (artimiausiais žmogui), sužinotumėte, kad šimpanzių patelės lytiškai santykiauja dešimtis kartų per dieną su dauguma sueigos panorusių patinų, o nevaržomas grupinis bonobo beždžionių seksas atpalaiduoja ir palaiko glaudžius socialinius ryšius. Patyrinėkite šiuolaikinių žmonių potraukį tam tikroms pornografijos rūšims arba akivaizdžias problemas, susijusios su ilgalaike seksualine monogamija, ir greitai susidursite su mūsų hiperseksualių protėvių reliktais.

Mūsų kūnai aidu atkartoja tą pačią istoriją. Vyrų sėklidės daug didesnės, negu būtų reikalingos monogamiškam primatui, ir yra pažeidžiamai nutolusios nuo kūno, tačiau dėl vėsesnės aplinkos temperatūros spermos ląstelės lieka pasirengusios daugkartinei ejakuliacijai.

Vyrų penis yra ilgiausias ir storiausias iš visų Žemės primatų, be to, vyrai turi erzinančią savybę pernelyg greitai pasiekti orgazmą. Svarios moterų krūtys (šis požymis visiškai nesvarbus maitinant vaikus), jų malonumo šūksniai, kurių nepavyksta ignoruoti, ir gebėjimas patirti orgazmą po orgazmo – visa tai irgi patvirtina priešistorinių laikų palaidumo viziją. Išvardyti faktai – lyg didžiulė rakštis standartiniam naratyvui.

Kai tik žmonės pradėjo dirbti vieną ir tą pačią žemę, privačią nuosavybę greitai pakeitė bendruomeninis turtas ir daugumai visuomenių tai tapo veiklos modeliu – modus operandi. Akivaizdu, kodėl klajoklių medžiotojų ir maisto rinkėjų asmeninis turtas buvo minimalus – viską reikėdavę neštis su savimi. Nesukta galvos, kam priklauso žemė, žuvys upėje ar debesys danguje.

Vyrai pavojų pasitikdavo drauge. Individualus tėviškasis vyro indėlis, kitaip tariant, standartinio naratyvo pagrindas, ankstesniais visuomenės evoliucijos etapais buvo gerokai išbarstytas, t. y. nenukreiptas į vieną moterį ir jos vaikus, kaip tvirtina standartinis modelis.

Tačiau žmonėms susibūrus į sėslias žemę dirbančias bendruomenes, socialinė realybė iš pagrindų ir negrįžtamai pasikeitė. Staiga tapo gyvybiškai svarbu žinoti, kur baigiasi tavo ir kur prasideda kaimyno laukų ribos. Prisiminkite dešimtąjį Dievo įsakymą: „Negeisk savo artimo namų, savo artimo žmonos ar jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo – nieko, kas yra tavo artimo.“ Akivaizdu, kad didžiausią netektį (turbūt neskaitant tik vergų) įvykus žemdirbystės revoliucijai, patyrė moterys. Jos prarado pagrindinį, itin vertintą vaidmenį, turėtą medžiotojų-rinkėjų visuomenėse, ir tapo dar viena vyrų nuosavybe, kurios jie siekia, kurią gina, kaip ir savo namus, vergus, gyvulius.

Žemdirbystės atsiradimas, pasak archeologo Steveno Mitheno, „yra lemtingas žmonijos istorijos įvykis – posūkis, dėl kurio šiuolaikinių žmonių gyvenimo būdas visiškai pasikeitė, o mąstymas ėmė skirtis nuo kitų gyvūnų ar praeities žmonių rūšių“. Žmonių egzistencijos kontūrus žemdirbystė pakeitė kur kas labiau, negu gebėjimas įžiebti ugnį, Magna Carta, spauda, garo mašina, branduolinis reaktorius ar bet kas kita, kas jau buvo ir, turbūt, labiau negu visa, kas dar bus.

Atsiradus žemdirbystei pasikeitė viskas: statuso ir galios esmė, socialinės ir šeimos santvarkos, žmonių santykis su gamta, garbinami dievai, karų tarp grupių tikimybė, gyvenimo kokybė ir trukmė ir, žinoma, taisyklės, apibrėžiančios seksualinį gyvenimą. Timothy Tayloras, apžvelgdamas savo atrastus archeologinius įrodymus, padarė išvadą, jog medžioklių ir maisto ieškotojų bendruomenėse seksas rėmėsi dalijimosi ir vienas kito papildymo idėja, o ankstyvose žemdirbių bendruomenėse jis virto vujeristiniu, represyviu, homofobišku ir sukoncentruotu į dauginimąsi.

„Baimindamiesi laukinės gamtos, ‒ rašė jis, ‒ žemdirbiai susiruošė ją sunaikinti.“*

Žemę tapo galima turėti, valdyti, perduoti iš kartos į kartą. Maistą, kurį anksčiau sumedžiodavo ar surinkdavo, dabar reikėjo sėti, prižiūrėti, nuimti derlių, sandėliuoti, saugoti, pirkti ir parduoti. Teko statyti tvoras, sienas ir įrengti žemės drėkinimo sistemas. Išlaikyti ir pamaitinti armijas. Dėl privačios nuosavybės pirmą kartą žmonių rūšies istorijoje tėvystė tapo vienu svarbiausių rūpesčių.

Standartinis naratyvas tvirtina, kad įsitikinimas savo tėvyste žmonių rūšiai visada buvo itin svarbus ir kad mūsų genai lemia, jog apie tai sukasi visas mūsų seksualinis gyvenimas. Jei taip, kodėl antropologiniai tyrinėjimai žeria įrodymus, kad klajokliams medžiotojams ir maisto rinkėjams (ir net kelioms žemdirbių visuomenėms) biologinė tėvystė buvo mažai arba iš viso nesvarbi? Ten, kur vyrams nesvarbi tėvystė, santykinai nereikšminga ir moterų ištikimybė.

Bet prieš leisdamiesi tyrinėti realius gyvenimo pavyzdžius, trumpam užsukime į Jukataną.

Prisiminkite Jukataną!

Vaizduotės paskirtis – ne padaryti keistus dalykus aiškius ir apibrėžtus, o veikiau aiškius dalykus paversti keistais.

Pamirškite Alamo mūšį. Jukatano pamoka kur kas geresnė.

Buvo ankstyvas 1519 m. pavasaris. Hernanas Cortésas su savo vyrais buvo tik atkeliavęs nuo Meksikos krantų. Konkistadoras liepė atvesti ant laivo denio čiabuvį ir paklausė jo, kaip vadinasi jų atrastas egzotiškas kraštas. Vyras atsakė: Ma c’ubah than, o ispanai išgirdo Yucatán. Skamba gal ir panašiai. Cortésas paskelbė, kad nuo tos dienos Jukatanas ir visas jo auksas priklauso Ispanijos karaliui, karalienei ir t. t.

Po keturių su puse amžių, XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kalbininkai, tyrinėję senuosius majų dialektus, nustatė, kad Ma c’ubahthan reiškia Aš nesuprantu jūsų.*

Kiekvieną pavasarį tūkstančiai JAV universitetų studentų švenčia šį istorinį nesusipratimą, rengdami šlapių marškinėlių konkursus, putų vakarėlius ir želės imtynes nuostabiuose Aš nesuprantu Jūsų pusiasalio paplūdimiuose.

Tačiau ši klaida, kadaise palaikyta tikru faktu, neapsiriboja vien minėtomis pavasario linksmybėmis. Į spąstus papuolame visi.

Nepaisant daugybės studijų ir tyrinėjimų metų, mokslininkai ima manyti, kad jie stebi dalykus, nors iš tikro jie tiesiog projektuoja savo išankstinę nuomonę ir žinių stoką. Mokslininkus suklaidina mums visiems bendra kognityvinė stoka: sunku būti tikram tuo, ką manome žinantys, bet iš tikrųjų nežinome. Neteisingai perskaitę žemėlapį, esame įsitikinę, kad žinome, kur esame. O kai faktas, kad suklydome, ima badyti akis, dauguma nusprendžia keliauti pasikliaudami savo drąsa, tačiau drąsa gali būti nepatikimas vedlys.

Esi tas, ką valgai

Visi manome, kad gardžiuojamės ar bjaurimės maistu dėl jo paties ir nesusimąstome, kad mūsų, dažnai iracionalias, reakcijas užprogramavo kultūra. Suprantame, jog australai pirmenybę teikia kriketui, o ne beisbolui, arba kad kažkodėl prancūzams Gerard’as Depardieu atrodo seksualus. Bet kaip turėtumėte būti išalkę, kad čiuptumėte naktinį drugį ir jį – trūkčiojantį ir dulkėtą – įsidėtumėte į burną? Plast, trakšt, makt. Galėtumėte užsigerti „seilių alumi“ (angl. saliva beer, vadinamas senoviniu būdu Lotynų Amerikoje gaminamas alus, kai alui užraugti naudojama grūdų masė sukramtoma ir suvilgoma seilėmis, vert. past.).

O kaip jums avies smegenų lėkštė? Skrudintas šuniukas, apšlakstytas savo paties sultimis? O gal sudomintume kiaulių ausimis ar krevečių galvomis? Gruzdintu strazdu, kuris triauškiamas visas, su kaulais ir snapu? Kriketas, žaidžiamas pievoje – viena, o štai keptuvėje iščirškinti svirpliai, pagardinti citrinžole – visai kas kita? Tai kelia pasišlykštėjimą.

Bet ar tikrai? Jei ėriuko šonkauliukai tinka, kodėl ėriuko smegenys – atgrasu? Kiaulės mentis, užpakalio kumpis ar pilvas velniškai skanu, o štai ausys, šnipas ir kojos – šlykštu? Kuo omaras kitoks nei žiogas? Kas atskyrė tai, kas gardu, nuo to, kas šlykštu, ir kuo tai pagrindė?

O kaip visos išimtys? Sumalkite tas „atlikusias“ kiaulių dalis, sukimškite į žarnoką ir prašau – turėsite pačių normaliausių dešrų ar pagrindinę sudedamąją dalį dešrainiams. Jums gali atrodyti, kad kumpis ir kiaušiniai tiesiog dera tarpusavyje, kaip gruzdintos bulvytės tinka su kečupu, druska ir pipirais. Tačiau kumpio ir kiaušinių derinys pusryčiams išmąstytas vos daugiau nei prieš šimtą metų, kai reklamos agentūrai buvo duota užduotis sukurti reklamą, kuri paskatintų žmones pirkti daugiau kumpio. O, pavyzdžiui, olandai bulvytes kerta su majonezu, ne kečupu.

Manote, kad racionalu šlykštėtis vabzdžių valgymu? Pagalvokite dar kartą. 100 g džiovintų svirplių turi 1 550 mg geležies, 340 mg kalcio ir 25 mg cinko – šių trijų mineralinių medžiagų dažnai trūksta vargingai gyvenančių žmonių racione. Vabzdžiai turi daugiau mineralinių medžiagų ir sveikatai naudingų riebalų negu jautiena ar kiauliena.

Jums bjauru vabzdžių kiautas, antena ar daugiau nei kelios kojos? Tada valgykite tik mėsą ir pamirškite jūros gėrybes, nes krevetės, krabai, omarai – visi jie nariuotakojai, kaip ir svirpliai. Maža to, jie minta visa bjaurastimi, nugrimztančia į vandenynų gelmes, todėl neverta nė pradėti aušinti burnos apie bjaurią tradiciją valgyti vabalus.

Nes jūsų tarpdančiuose turbūt ir dabar yra įstrigusių vabzdžių kūnų dalelių. JAV maisto ir vaistų administracija savo inspektoriams nurodo ignoruoti vabzdžių daleles juoduosiuose pipiruose, nebent 50 g pipirų jų aptinkama daugiau nei 475.* Ohajo universiteto turimi statistiniai duomenys rodo, kad patys to nežinodami amerikiečiai per metus suvalgo vidutiniškai nuo pusės iki beveik vieno kilogramo vabzdžių.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Jasikevičius „nuleido galvą“, bet savo sistemos keisti nesiruošia: dėl jos nepralaimėjome nė karto (159)

„Nauji žaidėjai dar apstulbę nuo Eurolygos, veteranai dar džiaugiasi finalo ketvertu ir...

Lietuviai Sankt Peterburge gali jaustis turtuoliais: paskaičiavo, kiek kainuoja prabangus savaitgalis dviem (307)

Neigiamus ir baisius dalykus Rusijoje būtų galima vardinti ilgai, bet DELFI Kelionių ambasadorius...

Po naujo meniu pristatymo vyno bei maisto žinovė kirto „Stikliams“: nusileiskite ant žemės (156)

Maisto žinovai ir kritikai apniukusį lapkričio trečiadienį susirinko į šviesų restorano...

Žiema ateina: oro temperatūra artės prie nulio (12)

Naktį stiprokas pietryčių vėjas plėšė debesų skraistę, o pragiedrėjus paryčiui oras...

Prekybos tinklai apsisprendė dėl darbo per Kalėdas – nedirbs nė vienas (101)

Didieji prekybos tinklai Lietuvoje jau nusprendė, kaip dirbs didžiųjų švenčių metu. Kaip ir...

Kissingeris piešia labai niūrų scenarijų: rezultatas gali būti net blogesnis nei Europoje (171)

Vienas žymiausių JAV valstybės sekretorių Henry Kissingeris įspėjo, kad tarp Jungtinių...

Kurtinaitis su „Chimki“ iš Ispanijos grįžta tuščiomis – nusileido ir „Žalgirį“ pralenkusiai Valensijos ekipai (2)

Rimo Kurtinaičio treniruojama Maskvos srities „Chimki“ (6/4) kariauna Eurolygoje per dvigubą...

Pro šalį vėl šaudęs „Žalgiris“ Eurolygoje pralaimėjo ketvirtą kartą paeiliui (624)

Kauno „Žalgirio“ (3/7) komanda Eurolygoje patyrė jau ketvirtą pralaimėjimą paeiliui. Namuose...

Degutienė: dabar medicinos studentai neištvermingi – mokytis 14 val. per parą yra norma (176)

Medikų bendruomenę pastaruoju metu krečia labai skaudūs įvykiai. Vakar pranešta apie medicinos...

Ar daugiau sekso atneš daugiau laimės: mokslininkai turi atsakymą (21)

Visą gyvenimą vaikomės meilę, pinigus ir laimę. Pinigus teks uždirbti, o ar laimę galima...