Ir viskas dėl kelių netvarkingai padėtų daiktų, iškritusio iš rankų daikto, lėto lipimo iš automobilio ar prašymo ką nors padaryti, ypač pakartotinio (bet ko paprašius sulaukiu irzlaus pamokymo, kaip aš tai galėčiau pasidaryti pati).
Jis nesmurtauja (su tuo nesitaikstyčiau nė už ką, iškart išeičiau kartu su dukra, nes išeiti turiu kur, o ir nesu nuo jo finansiškai priklausoma), negirtauja, finansinių problemų taip pat neturime. Tačiau jis dažnai elgiasi egoistiškai, mėgsta sumenkinti ir pažeminti ne tik mane, mano šeimą, draugus (tiesa, ne jiems į akis), bet ir dukrą.
Per tiek metų išbandžiau daug ką, įvairiausias taktikas. Esu tikrai iš tų žmonių, kurie visada randa tinkamą žodį, gali įtikinti, logiškai ir argumentuotai ginčytis ar diskutuoti. Bet ne su vyru.
Jis, žinau, nebepasikeis. Galbūt tai atėję iš jo vaikystės, jo tėvo elgesio, šito išklaust negaliu, jis gan uždaras, o be to - ką tai pakeis? Aš jam galiu argumentuoti jo elgesį net remdamasi psichologija - jis nekreipia dėmesio, jo atsakymai būna net nekonstruktyvūs, o paprasčiausia demagogija, kabinėjimasis prie kaip ką pasakiau, tono, mano gestų ar visiškai nieko nereiškiančių žodžių.
Tiesa - labai retai, atvirumo valandėlėmis, jis pripažįsta savo elgesį, gailisi, žada stengtis valdytis, tačiau kas iš to - per tiek metų vis tiek niekas nesikeičia.
Šiek tiek apie mane - esu itin atlaidi, labai greit užmirštu nuoskaudas, turiu neišsenkantį optimizmą, gerbiu jį kaip vyrą ir net norėdama nemokėčiau atsilyginti tokiu pat elgesiu jam, kaip kad jis elgiasi su manimi; kartais nereaguoju į jo išpuolius ar reaguoju su humoru. Nors mintyse kartais noriu užsimoti ne kočėlu, o kuo nors aštriu...
Be abejo, yra ir tikrai gražių momentų, yra daug dalykų, dėl kurių jis yra geresnis už kitus vyrus, kuriuos matau aplink, aš vis dar matau mus kažkur šviesioje ateityje, myliu jį, bet...
Kiek galima nuryti nuoskaudų, atleisti ir elgtis lyg niekur nieko? Anksčiau, kai dukra buvo maža, buvau labiau nuo jo priklausoma, kuo jis netgi sugebėdavo pasinaudoti - pvz., galėdavo šantažuoti, paskutinę akimirką atsisakęs kur nors važiuoti, nors visa šeima laukia susiruošus, kuo lėčiau ruoštis kažkur, kur važiuoti svarbu man ir pan.
Dažnai save pagaunu svarstančią, kaip gerai būtų, kad jis prieš mane pakeltų ranką, kad susirastų meilužę, kad padarytų kažką, kas mane galutinai įtikintų su juo skirtis, ko nebegalėčiau atleist. Atrodo, kad daug laimingesnė būčiau viena su dukra, be jo, nes man jau pabodo ne tik amžina įtampa namuose, taikstymasis prie jo, bet, kas blogiausia, aš jaučiu, kad visiškai praradau save - tapau irzli nelaiminga bobšė, dėl ko kenčia ir mano nuostabi dukra.
O ir kokį ji pavyzdį mato šeimoje? Ką girdi? Kaip man žinoti, ar jau laikas skirtis? Atrodo, kad dukra irgi taptų laimingesnė po skyrybų, beveik neabejoju, kad susitikdamas su ja rečiau jis su ja gražiau bendrautų, o ir kad rūpintųsi neabejoju. Bet o jei aš klystu? Gal dukra taps dar nelaimingesnė? Gal reikia palaukti, kol ji išeis iš namų?
Bet ar verta laukti? Juk žmonės iš esmės negali pasikeisti, o šitiek metų priėmusi jį tokį, koks jis yra, aš beprotiškai pavargau. Nesu ideali ir aš, juolab nesvajoju apie kitą, idealų vyrą, juk tokių žmonių nėra. Bet matau, kad esu tokia, kokia niekada nenorėjau tapti ir tai mane ne tik liūdina. Man gėda prieš save.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
AR SKIRTIS SU SUNKAUS BŪDO VYRU?
Manau, kad į jūsų santuoką šiuo metu atėjo krizė. Bent jau kritinis laikotarpis. Tokių laikotarpių santuokoje būna keletas, ir šis - kai šeimoje paauga vaikai - pakankamai dažnas. Ir kaip ir kitose šeimose, jums atsiranda minčių išsiskirti. Kodėl taip yra - priežasčių daug, tačiau viena iš jų yra susijusi su vaikais. Jei santuokos prasmė buvo vaiko auginimas, tai pasibaigus auginimui santuoka praranda prasmę.
Žinoma, taip neatsitinka, jei be vaikų santuoka turi dar ir kitokią prasmę. Pavyzdžiui, brandaus amžiaus sutuoktinius gali sieti sielų draugystė, seksas, meilė, bendri interesai ar didelis reikalingumas vieno kitam.
Tokiais atvejais, kai žmonės brangina šiuos dalykus, jie nenori griauti santuokos net ir paaugus vaikams. Jie lieka įdomūs vienas kitam. Pagalvokite, kokių dar bendrų dalykų jūs turite. Jūs rašote, kad vis dar savo vyrą gerbiate ir mylite, ir matyti, kad šie jausmai jums yra brangūs. Tik štai koks reikalas.
Jūs mylite savo meilę ir gerbiate savo pagarbą. Tačiau jums skaudu, kad vyras nesumoka jums tuo pačiu. Jis elgiasi grubiai ir egoistiškai. Kodėl jūs tai pakenčiate ir liekate optimistiška, racionali ir humoristiška?
Manau, todėl, kad branginate savo šiuos bruožus: optimizmą, racionalumą ir humoro jausmą. Ir dėl jų branginate savo santuoką. Atrodo, jūs savo santuokos prasmę dabar matote taip: tai vieta, kurioje aš galiu kažką mylėti, gerbti, elgtis su humoru ir pakantumu.
Na, o ar jūs branginate tik šiuos savo jausmus, bet ir patį vyrą? Taip, tačiau gali būti, kad šiuo metu jūs jo nekenčiate, ir bijote likti be jo. Nekenčiate ir jo, ir savęs dėl pažeminimų, kuriuos patiriate. Pabandykite nekęsti ir toliau, tik ne jį ir ne save. O savo vergiškumą, priklausomybę nuo jo.
Nekęskite šio jausmo ir pabandykite išauginti iš vergo savo sieloje laisvą žmogų, kuris nesileidžia žeminamas. Jis turi savo planus, interesus, įsitikinimus.
Akivaizdu, kad kol kas vergas yra vergas. Juk jūs priklausote nuo vyro labiau, nei jis nuo jūsų. Jei būtų atvirkščiai, jūs seniai būtumėte pasiūliusi jam skirtis arba iškėlusi skandalą. Juk ne be reikalo jūs mintyse norite užvožti jam su kočėlu. Tačiau neužvožiate, skirtis nesiūlote, skandalo neiškeliate, o jis elgiasi taip, tarsi bet kada galėtų jus mesti.
Ir vėl tai nėra kažkoks unikalus elgesys. Dažniausiai santuokoje, kuri išsilaiko penkiolika metų, vienas iš partnerių nemėgsta skandalų, vengia konfliktų „glaistydamas aštrius kampus“. Jis būna labiau priklausomas, nei kitas. O jo sutuoktinis vis pateikia jam tuos aštrius kampus, kuriuos jis galėtų „glaistyti“.
Jis - „šeimininkas“, elgiasi laisviau, tarsi paneigdamas, kad priklauso nuo savo sutuoktinio. Abu turi nerašytą susitarimą: tu būsi vergas, o aš būsiu laisvas žmogus ir tavo šeimininkas. Aš tave žeminsiu, o tu kentėsi, nes tu negali be manęs, o aš be tavęs galiu.
Ar nėra ir Jūsų santuokoje panašaus slapto susitarimo? Štai jūs rašote: „Dažnai save pagaunu svarstančią, kaip gerai būtų, kad jis prieš mane pakeltų ranką, kad susirastų meilužę, kad padarytų kažką, kas mane galutinai įtikintų su juo skirtis, ko nebegalėčiau atleist“.
Vadinasi, jūs bijote pati padaryti žingsnį link skyrybų, taigi puoselėjate vergą savo sieloje tikėdamasi, kad jis bus „privestas iki liepto galo“. Kiek tai gali trukti?
Kaip ir kiekvienas žeminamas žmogus, vergas dažnai nekenčia savo šeimininko. Tačiau išsižioti bijo. Juk jį gali tiesiog išmesti, ir kaip jis tuomet gyvens? Tačiau anksčiau ar vėliau įvyksta tai, ko paslapčia jis trokšta: jis priveda situaciją iki tokio pažeminimo, kokio pakelti jau nebegali.
Tuomet įvyksta maištas ar net revoliucija. Maištaudamas priklausomas partneris ima eiti „į šoną“, o revoliucijos metu pareiškia, kad daugiau vergu būti nenori. Ir skiriasi. Iš jūsų laiško panašu, kad jūs vedate reikalus būtent į tą pusę.
Jūs svarstote, ar verta jums tai padaryti dabar ar vėliau, kai dukra nuo jūsų atsiskirs. Manau, kad skirtumo nėra, jei ji jau paauglė. Žinoma, jai būtų geriau matyti ne žeminamą, o laimingą motiną. Todėl jums vertėtų pirmaeiliu uždaviniu iškelti savo pačios psichologinę gerovę. Tuomet jūs padarytumėte didelę paslaugą savo dukrai. Ir, beje, vyrui, kuris galėtų pradėti jus gerbti dėl jūsų nepriklausomos pozicijos.
Tačiau kad šį žingsnį padarytumėte, jums reikia paruošti save vienatvei. Kadangi skyrybos visuomet yra žingsnis į nežinią, kurį laiką žengiančiam šį žingsnį žmogui tenka atsidurti rizikingoje, nežinomoje erdvėje - joje priimami atsakingi sprendimai.
Kasdienybėje mes irgi sprendžiame įvairiausius klausimus, tik dažniausiai drauge su kuo nors. Pavyzdžiui, jūs su tėvais ar su vyru spręsdavote buitinius klausimus kartu. O apsispręsti vedyboms ar skyryboms jūs galite tik pati, ir darydama tai jums teks pabūti vienatvėje.
Nieko nepadarysi, šeimininkai retai palaiko vergų siekius išsilaisvinti, nes šeimininko ir vergo santykiais yra grindžiama šeimos sistema. Sugriauk šiuos santykius - sugrius sistema.
Jūs galite pastebėti, kad pasakymas „aš vergė, o jis - šeimininkas“ - yra per daug aštrus ir kategoriškas. Yra daug priešingų pavyzdžių, kai jūsų santykiai yra atviresni, kai jūs jį idealizuojate, iškeldama virš kitų vyrų.
Tačiau ar nėra tuo metu jūsų šiame požiūryje vergiško „mūsų šeimininkas - pats geriausias šeimininkas“? Ar nėra čia slapto mazochistinio savęs žeminimo? „Aš esu tam, kad jam būtų gera“. Nenuostabu, kad jūs užbaigiate savo laišką žodžiais „Man gėda prieš save“.
Ir šiuose žodžiuose slypi jūsų išlaisvėjimo potencialas. Tikiu, kad jūs juo pasinaudosite. Jums nebus gėda dėl pragyvento gyvenimo ir dukra iš jūsų pasimokys.
Pagarbiai.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
