Oscaras Wilde'as yra sakęs, kad pagrindinė skyrybų priežastis yra santuoka. Jeigu jis teisus, tai kodėl vyras ir moteris pakartotinai ryžtasi šiai avantiūrai? Juk didelė santuokų dalis tenka pakartotinėms sąjungoms. Vadinasi, viltis vis tiek stipresnė už nusivylimą?
„Nepriklausomai nuo amžiaus ir ankstesnių santykių patirties, kiekviena moteris ir kiekvienas vyras jaučia poreikį būti mylimais, – tikina santykių ekspertė Jekaterina Ignatova. – Santuoka suteikia viltį, kad vienas iš svarbiausių mūsų poreikių bus patenkintas. Žinoma, sunku pradėti santykius baiminantis, kad jie gali baigtis nesėkme. Tačiau tie, kurie taip galvoja, iki santuokos rūmų net nenueina. Motyvacija kurti antrą santuoką kyla tik tada, kai noras pranoksta nerimą“.
Ekspertė mano, kad dažniausiai pakartotinai tuokiasi arba naivūs žmonės, kurie yra įsitikinę, kad pirma sąjunga subyrėjo tik dėl partnerio kaltės, arba tie, kurie po pirmos nesėkmės sugebėjo padaryti išvadas.
„Pirmą kartą ištekėjau galvodama, kad tai visam gyvenimui, – pasakoja 36 metų Ana. – Mums gimė dukra, kurią mano vyras tiesiog dievino. Tačiau po penkerių metų mes išsiskyrėme.
Šiose skyrybose buvo daug ir mano kaltės. Buvau pernelyg reikli ir nesuvokiau, kad mano principingumas suvokiamas kaip grubumas. Vyro atžvilgiu buvau nerūpestinga, nesupratau jo, pykau ir galiausiai pradėjau nekęsti. Dėl skyrybų nesigailiu, tačiau tada aš nesupratau, kiek skausmo jos suteiks man ir mano dukrai. Manau, kad vaikams yra geriau, kai jų tėvai kartu“.
„Aš jau nebepykstu“
Po šešerių metų Ana vėl ištekėjo. Ji pagimdė sūnų ir dabar prisipažįsta: „Dabar esu daug laimingesnė, turiu daug priežasčių taip jaustis. Tapau kantresnė, sukalbamesnė, mažiau rodau kaprizus. Tai nereiškia, kad mano aukšta kartelė šeimos santykiuose buvo nuleista, tačiau aš branginu naują šeimą, daugeliu atžvilgių pasikeičiau – tapau švelnesnė ir ramesnė. Mano santuoka nėra ideali ir aš žinau, kad ji niekada tokia nebus“.
Ką gi, panašu, kad antrosios santuokos tikrai gali būti laimingesnės už pirmąsias, ką ne kartą pažymėjo psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas. Pirmosios santuokos nesėkmėje jis įžvelgė moters „archajinės priešiškos reakcijos vyrų atžvilgiu“ pėdsaką. Iš tikrųjų, pirmosios santuokos dažniausiai subyra moterų iniciatyva. Daugelyje Europos šalių trim iš keturių atvejų skyrybų prašymą pateikia moteris. Viena priežasčių – moterys turi galimybę gyventi taip, kaip mano yra teisinga. Taip, kaip pagrindinė filmo „Kramer prieš Kramerį“ („Kramer vs. Kramer“) herojė, kurią vaidina aktorė Maryl Streep – ji palieka vyrą, kad taptų savimi.
Pirmoje santuokoje moterys neretai jaučia, kad pateko į spąstus. S. Freudas kalbėjo apie prarają tarp lūkesčių ir realybės, kuri bendrą gyvenimą padaro nebeįmanomu. Jis rašė apie „pirmą ir tokį stiprų prisirišimą, kai pirmoji santuoka sudaroma pasiekus meilės piką“, apie „neišvengiamus nusivylimus ir susikaupusius pretekstus griebtis agresijos“, kurie griauna meilę. Psichoanalitikas daro išvadą: „Paprastai antrosios santuokos būna gerokai patvaresnės“.
Tačiau kaip išlaikyti tai, kas neišlaikoma? Kaip išsaugoti aiškų norą turėti šeimą, aistrą ir prisirišimą, kai dviejų žmonių santykius neišvengiamai keičia vaiko gimimas?
„Man nepavyko, – atvirai prisipažįsta 45 metų Marija, dviejų vaikų mama. – Buvau įsimylėjusi savo pirmąjį vyrą, tačiau mūsų santuoka neišgyveno. Mes atitolome vienas nuo kito. Kartą sužinojau, kad vyras jau dešimt metų turi meilužę. Bandžiau jam atleisti, o jis – ją palikti, tačiau nieko neišėjo. Virtau pagiežinga furija. Galiausiai palikau jį, nors jis norėjo ir toliau gyventi jaukiame savo pasaulyje, kuriame yra ir namų šeimininkė su vaikais, ir meilužė, suteikianti jam malonumą tada, kai yra laiko ir pinigų. Juk mes gyvename ne XIX amžiuje, man visiškai nesinorėjo aukotis!“
Pirma santuoka – vaikams, antra – vyrui?
Marija tvirtai įsitikinusi, kad pirmoje santuokoje svarbiausia buvo vaikų gimimas, o antrąją nori pašvęsti santykiams su sutuoktiniu. „Po skyrybų dvi savaites per mėnesį atlieku idealios motinos vaidmenį, – toliau pasakoja moteris. – Pas mus buvo nesutarimų ir nesupratimo laikotarpis, tačiau galiausiai man pavyko susitarti su buvusiu savo vyru ir mudu per pusę pasidalijome laiką, kurį vaikai leidžia su mumis. Iš pradžių labai priešinausi šiai idėjai, tačiau pamažu sutikau, nes vaikams labai svarbus bendravimas su jų tėvu. Nenumaniau, kad šitas sprendimas pakeis mano gyvenimą. Pagaliau turėjau laiko, kurį galiu skirti sau. Pirmuosius metus po skyrybų, likusi viena, tiesiog nežinojau, ką man daryti. Bandžiau išsimiegoti, skaičiau, mokiausi išeiti pasivaikščioti ir netgi pora kartų buvau kine. Kartą atsitiktinai sutikau savo bičiulį. Jis taip pat buvo išsiskyręs. Tarp mudviejų užsimezgė romanas. Mes dažnai susitikinėjome, bet ne tomis savaitėmis, kai vaikai gyvendavo pas mane. Dar po dviejų metų jis man pasipiršo. Sutikau su sąlyga, kad išsaugosime nusistovėjusią tvarką. Dabar mes laimingi“.
Tokiame „racionaliame“ požiūryje į santuoką nėra nieko stebėtino. Istorikas Philippe'as Ariesas primena, kad ilgus amžius meilės fizinis ir aistra grįstas aspektas egzistavo už santuokos ribų. Šeimos santykių pagrindu buvo vaikų gimimas ir „protinga“, „santūri“ meilė tarp sutuoktinių. Tik XVIII amžiuje atsirado mintis, kad aistrą galima būtų derinti su vaikų gimimu. Levo Tolstojaus kūrinyje „Ana Karenina“ aprašoma Oblonskių šeima, kurioje žmona Doli kenčia dėl nuolatinės vyro neištikimybės. Šis ją ir toliau myli, tačiau ieško malonumų su jaunomis moterimis. XX amžius sukūrė naują šeimos suvokimą, kur sutuoktiniai myli vienas kitą kaip meilužiai. Tačiau daugeliui porų fizinė aistra atrodo nesuderinama su jų kaip tėvų vaidmeniu. „Kai partneriai virsta vien tik tėvais, santykiai išsikvepia, – pastebi J. Ignatova, – ir pirmiausia juose išnyksta seksas“.
Todėl antroji santuoka daugeliui tampa galimybe atskirti meilužių ir tėvų vaidmenis. Tačiau čia norisi prieštarauti, kad ir antroje santuokoje dažnai atsiranda vaikų. Ar tai reiškia, kad partneriai vėl ir vėl atsidurs tose pačiose situacijose? Psichoterapeutas Jacquesas-Antoine'as Malarewiczius įsitikinęs, kad taip nebus. Jis pažymi: „Net jeigu partneriams būtina susivokti praeityje ir išspręsti konfliktus, susijusius su vaikais iš pirmosios santuokos, antroji santuoka paprastai būna patvaresnė. Sutuoktiniai išmoksta praeities pamokas ir nori pasinaudoti tuo, ką sužinojo“.
J. Ignatova sutinka, kad į antrą santuoką ateiname geriau suprasdami savo troškimus, realiau vertindami situaciją. „Mes suvokiame, kad pasaulis nėra idealus. Mes esame pasirengę įsimylėti ne išsigalvotą paveikslą ir ne savo vaizduotės vaisių, o realų kitą žmogų, matydami ir priimdami ne tik jo privalumus, bet ir trūkumus“.
Taip mes gauname galimybę pasirinkti partnerį, kuris mums tinka ir su kuriuo poroje mes galime pasiekti savo tikslus naujame gyvenimo kelio etape.
Santuoka kartu negyvenant
„Su Igoriu kelis mėnesius galvojome, kokios bus mūsų vestuvės,– pasakoja 53 metų Inesa. – Norėjome, kad tai būtų kažkas ypatingo. Mes susitikome prieš šešerius metus ir buvome tarsi du vieniši vilkai. Buvau prieš porą metų išsiskyrusi, auginau du vaikus ir buvau visiškai tikra, kad naujos šeimos kurti nenoriu. Igoris taip pat turėjo vaikų, jis tuo metu skyrėsi su žmona. Tarp mudviejų iš pat pradžių buvo aiškumas. Jo dėka sužinojau, kas yra tikra pora, abipusis palaikymas, ką reiškia papildyti vienam kitą. Mes surengėme ceremoniją jo užmiesčio viloje, kartu buvo mūsų artimiausi žmonės. Šis ritualas mūsų sąjungai suteikė dar daugiau tvirtumo. Mes tausojame savo santykius – kartui negyvename, kad nepainiotume vaikų ir santuokos. Todėl mums dažnai vienam kito trūksta, tačiau kai mes susitinkame, priklausome tik vienas kitam. Žodis „mes“ vadovauja viskam, ką mes darome“.
Psichoanalitikė Fabienne Kraemer mano, kad pirmos ir antros santuokų prasmės skiriasi. „Pirmą kartą tuokiamasi tam, kad sukurti šeimą, namus. O štai antroji santuoka – siekis susijungti su partneriu. Būtent dėl to pirmoji santuoka netemdo po jos sekančios. Žinoma, yra ir tokių žmonių, kurie gyvena pagal vieną ir tą patį scenarijų, tačiau tai nutinka nedažnai. Slapta tokių santuokų viltis – būti su partneriu amžinai. Šiose sąjungose vyrauja mintis, kad vieni stabilūs santykiai verti kelių svaiginančių romanų. Kai pavyksta tai suprasi, santuoka tampa gilesnė ir jausmingesnė – žmonės pradeda vertinti vienas kitą“.
Žinoma, kad tai suprastum, kartais prireikia net kelių kartų.
Tapk tuo, kuo nori būti
Suvokimas, kad antroji santuoka yra tvirtesnė už pirmąją, grindžiamas sukaupta didesne gyvenimiška patirtimi, kuria remiantis lengviau sukurti brandesnius santykius. Socialinė pedagogė Carуl Rusbult tai pavadino „Mikelandželo fenomenu“ – kiekvienas partneris neperdaro kito pagal savo skonį, o padeda jam judėti link jo paties idealo. Tampa tuo, kuo jis pats nori tapti.
Jaunos poros dažnai elgiasi kitaip: pykstasi, ginasi arba puola, nepriklausomybę painioja su pasipūtimu. Bijodami prarasti kito žmogaus meilę, jie ima riboti jo laisvę, griebiasi manipuliacijų. Vadinasi, pirmoji santuoka visada pasmerkta? Visiškai ne. Įveikti egoizmą, rūpintis kito žmogaus interesais galima ir nenutraukiant santykių, tačiau dalyvauti šiame darbe privalo abu partneriai.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
