Labai ilgai nutrintas popieriaus lapelis mėtėsi ant rašomojo stalo, o vėliau dingo. Turbūt ne tokį svarbų dokumentą kažkas tiesiog įmetė į krosnį, o aš ir užmiršau apie jį. Užmiršau ir savo svajones.
Filosofas Seneka yra pasakęs: „Niekas nejunta, kaip praeina jaunystė, bet kiekvienas jaučia, kada ji praėjo“, todėl galima pasakyti, kad bėgant gyvenimo metams svajonių tik daugėja ir, beje, kartais jos primena vaikystės svajones. Nesvarbu, kad gyvenimo ratas pamažu įsisuka į 50, bet svajonių dėžutė visada drauge su manimi ir labai dažnai atnaujinama.
Tik užmerkiu akis ir matau apačioje medžių viršūnes. Jaučiu švelnų vėjo dvelksmą ir nuostabius vaizdus, skrendant oro balionu. Trumpam atsimerkiu ir vėl neriu į svajonių sapną. Dabar girdžiu skambant ispanų muziką ir matau save šokant šokį flamenko. Net šiurpuliukai pralekia mano kūnu. Kiek gi galima, laikas atsimerkti, bet, regis, vėl tik trumpam.
Šįkart matau sapnuose matytą didelį baltą laivą, o denyje stoviu aš su mylimu žmogumi. Matyt, išplaukėme ilgam, su begaliniu noru plaukioti drauge. Ech, tos svajonės! Kiek jų lemta išsipildyti?
Nijolė
*****************
Šis rašinys yra konkurso „Mano svajonės, kurias noriu įgyvendinti šią vasarą“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir Tave!
