Ukrainoje tarnaujanti medikė iš Latvijos – atvirai apie nuotaikas fronte: niekas karių jau nebeklausia, ką jie veiks pasibaigus karui

„Dabar, dabar“, – į mano klausimą per „WhatsApp“, kada būtų geriausia susiskambinti, iš karto atsako Ukrainos savanorių bataliono „Karpatska Sič“ seržantė Sarmite Cirule, arba Semi. Šiomis dienomis nelengva, sako ji, žiūrėdama į savo telefono ekraną tamsiame kambaryje. Ant jos galvos užmautas žibintuvėlis, nes elektra, kaip įsitikinu mūsų pokalbio metu, pafrontės kaime yra nepastovus dalykas. Tačiau interneto ryšys nepriekaištingas. „Šiandien netekau kabineto. Mus įnirtingai bombardavo“, – sako Sarmite. Ji su humoru pasakoja savo įspūdžius. Tik pokalbio pabaigoje prisipažįsta, kad tą dieną jai pirmą kartą buvo baisu, nors Ukrainoje savanoriauja beveik pusantrų metų ir net buvo tris kartus sužeista. „Labai norisi gyventi“.

Priešų apšaudymai ir savųjų evakuacija iš apkasų – tokia yra 3-iosios kuopos vyresniosios medikės kasdienybė. Fronte nėra nei savaitės dienų, nei dienotvarkės – ją daugiausia nulemia tai, kas vyksta fronto priešakyje, ir besikeičiančios kasdienės pareigos. Iš įpročio ji nusistato žadintuvą 7 val. 30 min. ryto, tačiau tai sąlygiška, nes dažnai kam nors pagalbos prireikia ir 6 ar 4 valandą ryto. „Tik kartą esu užmigusi ir pabudusi dešimt minučių po devintos, – pamena ji, – nes per stebuklą niekam nieko nereikėjo ir niekas nieko neieškojo“. Paprastai vis kas nors beldžiasi į duris ar vartus arba kviečia per radijo ryšį. Net ir pokalbio metu kartais girdisi, kaip šnypščia radijo ryšio stotelė. Sarmite beveik nebevairuoja evakuacijos automobilio, nes ir užnugaryje yra daug darbo, o jei ji bus sužeista, kuopa liks be mediko.