Netikėjo iki paskutinės dienos
44 m. Oksana Darbin yra muzikė, groja altu prestižiniame Ukrainos nacionaliniame kameriniame ansamblyje „Kyjivo solistai“ („Київські Солісти“). Dar prieš prasidedant karui jų orkestras buvo padalintas į dvi dalis: viena, kurioje grojo ir Oksanos vyras smuikininkas, vasario 23 d., karo išvakarėse, išvyko gastrolių į Italiją, kita dalis kartu su Oksana, liko Kyjive ruoštis vasario 26 d. koncertui Filharmonijoje.
Moteris pasakoja, kaip išleidusi vyrą repetavo iki vėlyvo vakaro, o ryte apie 5 val. 30 min. pabudo nuo neįprastų garsų, panašių į sprogimus.
„Pirma mintis buvo, kad sapnuoju. Gyvename 24-tame aukšte, per langus atsiveria visa miesto panorama. Iš karto tolumoje už miško pamačiau oranžines keistas šviesas. Kolegės smuikininkės iš mūsų kolektyvo vyras yra kariškis, tai pirmoji mintis buvo parašyti jai, gal turės daugiau žinių. Ji iš karto atrašė: „Oksana, prasidėjo karas... Nepanikuok, susirink visus dokumentus, pinigus, vaikus ir eik į slėptuvę.“ Viena yra pasakyti, bet kita, kai esi pasimetęs, panikuoji, viską daryti. Puoliau skambinti netoliese gyvenančiai mamai. Nebuvome nieko iš anksto susiruošę, nes iki pat paskutinio momento netikėjome, kad karas gali prasidėti. Sesuo, kuri gyvena Italijoje, skambindavo man kiekvieną dieną ir sakydavo, kad visos naujienos prasideda nuo įvykių Ukrainoje – tikrai bus karas, pirk bilietus ir važiuok pas mane. Sakydavau, kad negaliu, man greitai koncertas, negaliu mesti darbo. Paskui ji verkdama skambino: „Juk aš tave perspėjau, kaip dabar ištrūksi?“ – pasakoja Oksana.
Panika prasideda
Pirmas veiksmas, kurį moteris nusprendė padaryti, buvo išsiimti iš bankomato pinigų, bet kai išbėgusi į gatvę pamatė gal 200 žmonių eilę prie jo, suprato – kol atstovės, pinigų jame jau tikrai nebus... Tada nubėgo į parduotuvę, nes namie nebuvo prikaupusi maisto atsargų.
„Visi sakė, kad nereikia skleisti panikos, pirkti daug maisto, nes tikrai nieko nebus. Realybėje parduotuvėje mane pasitiko kilometrinė eilė, įleidinėjo tik po 10 žmonių, tai kol priėjo mano eilė, prastovėjau gal 2,5 valandos, ten praktiškai jau nebuvo ko pirkti... Tada prasidėjo panika, kad gali nebeaptarnauti bankinių kortelių, o grynųjų nusiimti irgi negalima. Kol stovėjome eilėje, nepertraukiamai griaudėjo sprogimai. Žmonių reakcijos buvo keistos: matėsi, kad visi labai buvo persigandę, bet nesuprato, kaip reaguoti, kiek tai pavojinga. Tai dabar mes suprantame, kad bomba ar raketa gali nukristi tiesiai į žmonių minią, o tada netikėjom – manėme, gal kur miesto pakraštyje sprogdina kokius karinius objektus, juk sostinės tikrai nebombarduos. Taigi, netikėjom net girdėdami sprogimus...“ – prisimena moteris, auginanti du sūnus – 5 ir 11 metų.
Kai vyresniajam sūnui prasidėjo panikos ataka, jis nesustojamai verkė, prašė nelikti namie.
„Turiu mašiną, bet tuoj pradėjo plaukti informacija, kad tie, kurie šeimomis bandė automobiliais išvažiuoti iš miesto, iš karto buvo sušaudomi. Okupantai matė, kad mašinose šeimos, vaikai, bet tai jų nestabdė... Todėl vykti automobiliu pabijojau. Dėl degalų taip pat prasidėjo didžiulė panika – kaimynai, kurie išvyko 6 val. ryto, pasakojo, kad eilės ir kamščiai kilometriniai, kai benzinas baigiasi, žmonės grįžta į kolonėlę, kur irgi kilometrinė eilė. Daug kam tokio streso neatlaikė psichika – draugai pasakojo, kaip degalinėje vyras grasino visus iššaudyti, jei neužleis jo... Tai kaimynai, visą dieną taip beprasmiškai prasivažinę, grįžo namo... Jau geriau likti namie, nei kur nors kelyje miške“, – pirmosios karo dienos siaubo negali pamiršti Oksana.
Slėptuvės – jūsų pačių rūpestis
Pirmosiomis dienomis, kai sūnui buvo panika, šeima nusprendė eiti slėptis į metro, nes Kyjive jis labai giliai po žeme, tad ten saugiausia.
„Baisiausiame sapne negalėjau susapnuoti, kad miegosiu metro ant žemės su vaikais. Po metro vaikščiojo toks bomžas ir visiems dalijo kartono gabalus. Iš pradžių atsisakėme, bet paskui su malonumu paėmėme. Turėjome pasiėmę kelis daiktus, pledus. Kai stotis užsidarė, laimei, darbuotojai leido naudotis tarnybiniais tualetais. Savaime suprantama, ten nebuvo jokių galimybių nusipirkti vandens ar maisto. Metro praleidome kelias dienas, paskui jau nebegalėjau fiziškai – negaliu užmigti ant grindų, kai šalia vaikai, mama, šuo, vmano daiktai, santaupos. Pasnausdavau vos po kelias minutes. Nusprendėme grįžti namo. Tiesa, į savo butą grįžti bijojau, nes, kaip minėjau, gyvename 24 aukšte, ir buvo jau tokios informacijos, kad skrendančios raketos visų pirma kliudo viršutinius namų aukštus, tai mūsų namas buvo pavojingas objektas, dėl to apsistojom pas tėvus, pas juos tipinis sovietinis butas devynaukščio penktame aukšte, kad būtume bent jau visi kartu“, – apie baisią patirtį kalba Oksana.
Ji pasakoja, kad parduotuvės ir vaistinės tęsė darbą, tik su prekių tiekimu jau buvo problemų – tėvams reikalingų vaistų lakstė ieškodami po visas vaistines. Žmonės labai greitai mobilizavosi ir dalijosi informacija – kai pritrūkdavo kokių prekių, grupėse dalindavosi, pavyzdžiui, kokioje parduotuvėje jau atvežta duonos.
„Tai tęsėsi maždaug savaitę, pastoviai žviegė sirenos. Mums kalbėjo, kad jei jas girdime, iš karto turime bėgti slėptis. O nusigauti iki metro mums trunka 15 minučių. Tuo metu mano vyras tęsė gastroles Italijoje ir ėjo iš proto dėl mūsų. Visą laiką jis stengėsi mane išsiųsti iš Kyjivo, bet laimei, kad to nepadariau. Būtent Bučoje ir Irpinėje jo pažįstami turėjo namus ir manė, kad ten neva man bus saugiau, nes pirma okupuos Kyjivą. Visada kalbama, kad per karą saugiau būti ne mieste. Šiuo atveju tai netiko... Laimei, kad mano šeštasis jausmas suveikė ir atsisakiau to pasiūlymo. Bemiegės naktys ir dienos vedė iš proto. Mes net nustojome persirenginėti – miegojome su rūbais. Lagaminai visada buvo parengtyje, tiesa, juos susidėjome labai mažus, nes aš supratau: kai man reikės bėgti, kiek gi aš panešiu, kai šalia du vaikai, šuo ir sena mama? Mūsų šuo tiek pergyveno, kad mes jį paliksime, kad įlindo į lagaminą ir ten drebėjo, neleido jo iš ten ištraukti“, – pasakojo ji.
Pasak jos, kaip tik savaitę prieš įvykius, mokykloje, kurioje mokosi jos sūnus, buvo direktoriaus informacija, kad mokykloje įrenginėjama slėptuvė. Mokykla sena, statyta dar sovietmečiu, buvo tikinama, kad joje esanti slėptuvė atlaikytų net bombardavimą. Vaikus vedė jos apžiūrėti. Paskui paaiškėjo, kad joje nėra nei vandens, nei tualeto, nei rozečių, tai tik patalpa, nepritaikyta būti ilgesnį laiką. Iš tėvų buvo prašoma pinigų, kad nupirkti biotualetus. Daugelis piktinosi, kodėl tai užkraunama tėvams, juk čia turėtų būti valstybės reikalas ir t. t. Niekas netikėjo, kad ji taip greit jau bus reikalinga...
„Kai eilinę naktį suskambus sirenoms mes nusprendėme eiti slėptis į vaiko mokyklos slėptuvę, ten mūsų neįleido, nes ji neva perpildyta. Bandžiau sakyti, kad tai neteisinga, mano vaikas čia mokosi, aš netgi pinigų aukojau jai įrengti, bet viskas buvo veltui... Tada panikai augant bėgome į tėvų devynaukščio rūsį, deja, ten nėra jokios apsaugos, nes jei patektų bomba į namą, palaidotų gyvus. Ten buvo labai šalta, mažėlis iš karto susirgo. Ištiesiau ant žemės jogos kilimėlį, pati jau alpėjau iš nuovargio ir nemiegotų naktų, paguldžiau jį ant žemės, nebeišlaikydama rankose, ir supratau – nebegalime taip tęsti toliau, reikia bandyti išvykti“, – apie priimtą skaudų sprendimą kalba moteris.
Susiruošti į tūkstančių kilometrų kelionę – per 10 minučių
Paskambinęs Oksanos vyras pasakė, kad surado pažįstamą taksistą, kuris apsiimtų šeimą išvežti iki geležinkelio stoties, nes metro jau nebedirbo, atliko tik slėptuvės funkciją, o taksi neišsikviesi. Sklandė informacija, kad taksistai už pervežimą iš vienos Kyjivo pusės į kitą ėmė po 200 eurų (tiek siekia minimalus atlyginimas mieste), kai šiaip tokį atstumą būdavo galima nuvažiuoti už 3 eurus.
„Viskas paskui vyko labai greitai – tas žmogus mums paskambino ir pasakė, kad bus pas mus po 10 min. Išlėkiau pas mamą pasakyti, kad greičiau ruoštųsi. Ji, turbūt, kaip daugelis pagyvenusių žmonių, niekaip negalėjo susikaupti, pradėjo perdėlioti kažkokius popierius ir pan. O juk nebuvo laiko net persirengti, išvykome kaip stovime, ištempiau ją vos ne jėga. Namie liko 74 m. tėtis su broliu, nes vyrams jau nebuvo leidžiama išvykti, tiesa, tėtis būtų galėjęs važiuoti, bet nenorėjo palikti sūnaus ir namų.
Kai greit atsisveikinę išvykome ir važiavome per Kyjivą, buvau šoke – visur karinė technika, sugriauti pastatai, užtverti tiltai, apkasai, atrodė lyg dekoracijos kokiam kariniam filmui – mūsų rajone taip baisu nebuvo“, – prisimena Oksana.
Dar didesnė panika prasidėjo atvykus į stotį – ten buvo nenusakomas skaičius norinčių išvykti žmonių, tokia paklaikusi minia, kur jei netyčia pargriūtum, tave iškart sutryptų. Oksana pasakoja labai išsigandusi dėl mažojo sūnaus, kurį, būnant tokiai išsekusiai, jau buvo per sunku nešti rankose.
Stotyje buvo informacija, kad moteris su vaikais leidžia be jokių klausimų į bet kurį traukinį, ir, aišku, nemokamai. Bet pirmasis traukinys mūsų nepaėmė. Palydovai šaukė ant visų, neleido artintis ir bandyti patekti, nes traukinys jau buvo perpildytas vien moterimis su vaikais. Tada stotis pakeitė strategiją – kad nebūtų spūsčių, neskelbė nei traukinių laiko, nei platformos – taip visa minia nežinojo, kur bėgti.
„Gerai, kad visą tą laiką buvau ryšyje su Italijoje gyvenančia seserimi, ji užėjo į mūsų stoties internetinį puslapį ir buvo tarsi mano koordinatorė: tuoj bus toks ir toks traukinys tokiame kelyje, mikliai bėkite ten. Mums pasisekė, nes atspėjome, kurioje vietoje atsidarys jo durys ir į jį patekome. Tai buvo traukinys, vykęs į Vakarų Ukrainą. Kai jau sėdėjome jame, visi atsidusome ir pradėjome raudoti... Net nepažįstami žmonės puolė apsikabinti vieni su kitais ir džiaugtis – atrodė, kad pusė darbo jau padarėme. Traukinys važiavo be jokio apšvietimo, neleido jungti šviesų, paaiškino, kad maršruto kryptis ir atvykimo laikas gali keistis, kad niekam nesakytume, kur ir kuo dabar vykstame, kad visa tai slapta informacija. Mes išvykome šeštą vakaro, tik paskui sužinojome, kad devintos traukiniui jau nepavyko pajudėti... Stotyje prasidėjo šaudymai...“, – apie tai, kad sėkmė juos vėl lydėjo, prisimena moteris.
Svetingoji Rumunija
Kai šeima pasiekė sieną su Rumunija, išvydo maždaug 2 kilometrų eilę – joje dar teko prastovėti 8 valandas. Buvo šalta, jokios galimybės nusipirkti maisto ar gėrimo.
„Stovėdami eilėje susipažinome su kitais pabėgėliais, keitėmės telefonais, reikalinga informacija. Taip gavau savanorių Rumunijoje kontaktus. Iš tiesų mes nežinojome, kur vykstame. Taip, mano sesuo gyvena Italijoje, galutinis tikslas ir buvo patekti pas ją, tačiau kaip? Užteks jėgų, pinigų?“ – nerimas buvo didelis.
Jau perėję sieną ukrainiečiai buvo maloniai nustebinti – ant kelio vaikams buvo palikta žaislų, o pasitinkantys žmonės visus apkabindavo – visi verkė, klausė, ko mums reikia, davė šilto maisto, telefonų korteles. Siūlėsi nuvežti į bet kokią vietą, kur galės būti tiek, kiek reikia.
Oksana gavo šventiko, kuris tarnauja ukrainietiškoje cerkvėje, kontaktus: „Tėvas Adrianas iš karto paklausė, kaip mums gali padėti. Paprašiau vaistų sergančiam sūnui ir mamai nuo spaudimo. Sesuo buvo užsakiusi mums viešbutį, ten ir apsistojome. Tėvas iš karto pasiūlė neleisti tam pinigų ir pasiūlė apsistoti pas jį, priėmė kaip savo šeimą. Sužinojau preliminarią kainą, kiek mums kainuotų autobusas iki Bolonijos, Italijoje, kur gyvena sesuo – 480 eurų. Paprašiau jo pasidomėti, gal kas važiuoja ta kryptimi ir galėtų mus paimti, gal išeitų pigiau, nes mums tai tikrai didelė suma. Tada jis įteikė man 500 eurų. Kai pasakiau, kad nežinau, kaip ir kada galėsiu jam atiduoti, jis nuramino, kad nesukčiau dėl to galvos, kad tai minimumas, ką jis mums gali duoti“.
Iki Italijos – dar 1500 km
Šiek tiek atsikvėpus šeimos dar laukė 1500 km kelionė autobusu iki Italijos. Oksanos net ir važiuojant autobusu neapleido baimė, kad gali užmigti, baugino įlipdavę ir išlipdavę svetimi žmonės, nesaugumo jausmas, jog yra svetimoje šalyje, ir nežinia, kur iš tiesų juos veža.
„Mačiau, kad ilgoje kelionėje vairuotojui jau merkėsi akys, tai nuolat jį kalbinau, kad neužmigtų, net dainuoti priverčiau, nors pati irgi lūžinėjau. Paskui, kai jau atvykome į Italiją, per žinias išgirdau, kaip ten apsivertė autobusas su pabėgėliais, nes užmigo vairuotojas. Pas mane vėl gal suveikė kažkoks šeštasis jausmas, kad dar pakentėsiu, neatsipalaiduosiu, nors tiek laiko esu nemiegojusi, bet jį palaikysiu.
Atvykę pas seserį negalėjome net normaliai bendrauti – tiek buvome pavargę ir išsekę, miegojome nežinau kiek laiko. Atrodė, kad atvykome iš praeito gyvenimo: viskas pasikeitė, buvo „iki karo“ ir „po“, – prisimena moteris.
Italai mus irgi labai šiltai sutiko, vyresnėliui pasiūlė lankyti mokyklą, padovanojo planšetę su vertėju, klasės draugai rašė laiškus ir piešė jam piešinius, o jų tėvai vis klausė, ar nereikia dar kokios pagalbos.
„Beje, kai palikome Kyjivą, mums visi sakė imti kuo mažiau daiktų, bet aš gi muzikantė, negalėjau nepasiimti savo instrumento – alto. Jis pas mane vertingas, senovinis ir brangus, kita vertus, aš suprantu kad jis man yra viskas – mano profesija ir gyvenimas. Vyresnysis sūnus groja smuiku, tai jis iš karto man sakė, kad gali neimti kitų daiktų, bet smuiką vešis. Atsidėkodamas už šiltą priėmimą, sūnus pirmą dieną mokykloje sugrojo išmokęs Italijos ir Ukrainos himnus“, – apie muzikų šeimos vertybes kalba Oksana.
Kai suprato, kad šeima jau saugi, muzikė parašė savo direktoriui, kad jau yra Italijoje ir pasiprašė, kad ją paimtų į orkestrą. Jis geranoriškai sutiko, nors altų sudėtyje ir netrūko.
„Ne ką mažesnė laimė ištrūkus iš karo zonos man buvo galimybė grįžti į savo muzikinę šeimą, kuri kaip tik Italijoje koncertavo. Visa laimė, kad buvau pasiėmusi instrumentą. Nuvykome su vaikais susitikti su vyru, vėliau jie grįžo į Boloniją. Labai myliu savo darbą. O šiuo metu mūsų vykdoma taikos misija per muziką verčia jaustis, lyg būtume kariai, muzika kariaujantys už savo šalį. Beje, mūsų orkestrą dabar vadina esantį nesibaigiančiose gastrolėse. Taip, dabar visi nežinome, kaip pasisuks mūsų gyvenimas, bet labai norisi tikėti, kad karas greitai baigsis ir galėsime grįžti į savo mylimą Kyjivą“, – šypsosi Oksana.
