Sunku ir patikėti, kad net iki 1960-ųjų Kanadoje veikę konclageriai vaikams žiaurumu nė kiek nenusileido nacių stovykloms

Šiurpi Duplesio našlaičių istorija išaiškėjo tik praėjusio amžiaus dešimtą dešimtmetį, praėjus 50 metų po baisių įvykių. Dabar sunku patikėti, kad 1930–1960 metais progresyvioje Kanadoje galėjo egzistuoti tikri konclageriai vaikams, be to, – remiami vyriausybės. Vis dėlto ši istorija – absoliuti tiesa, kaip ir faktas, kad tos beprotybės sumanytojas buvo Kvebeko premjeras Maurice‘as Duplesis.

Jo valdymo metus gyventojai vadina „didžiąja tamsa“

M. Duplesį pirmą kartą išrinko Kvebeko premjeru 1936 m. Vėliau politiką perrinko 1944 m., ir jis išbuvo savo poste iki 1959 m. Turintis teisininko išsilavinimą, nacionalistas M. Duplesis buvo fanatiškas katalikas ir konservatorius. Jo valdymo metus provincijos gyventojai vadina „didžiąja tamsa“, šis apibūdinimas nė krislelio neperdėtas.

Savo politinį kapitalą M. Duplesis kaupė, pasitelkdamas nuvalkiotus populistinius metodus. Jis kovojo už Kvebeko autonomiją, buvo už komunistų persekiojimą ir nesigėdijo savo rasistinių pažiūrų. Išskirtinis punktas Kvebeko premjero programoje buvo rūpinimasis našlaičiais ir vaikais iš nedarnių šeimų, o tai palankiai vertino jo šalininkai. Rūpinimąsi tėvų meilės nepatiriančiais vaikais M. Duplesis patikėjo Katalikų bažnyčiai – jai patikėjo vaikų namų, ligoninių ir mokyklų priežiūrą bei valdymą. Kilniam tikslui skirtą biudžetas bus skirstomas Bažnyčios atstovų nuožiūra. Ar bereikia minėti, kad dvasininkija džiugiai pritarė premjero, kurį žmonės vadino Šefu, iniciatyvai.

Vaikai patekdavo bažnyčios globon

Pirmiausia reikia paaiškinti, kokių kategorijų vaikai patekdavo į Bažnyčios globą. Vaikų namuose neišvengiamai atsidurdavo likę be tėvų našlaičiai ir tie, kurių tėvams ir motinoms buvo atimtos tėvystės teisės. Į nelaimingų našlaičių kategoriją patekdavo ir vaikai iš padorių, tačiau mažas pajamas gaunančių šeimų, vaikai, gimę oficialiai nesusituokusioms poroms ir vienišų motinų vaikai.