Šios represijos gausiausiai, išsamiausiai atsiminimuose aprašytos per visą žmonijos istoriją. Daugiausia nukentėjo žydų, bet kalėjo ir lenkai, katalikų kunigai, Jehovos liudytojai, sovietų karo belaisviai, politiniai disidentai, romai, homoseksualai, nuteisti kriminaliniai nusikaltėliai, fizinę ir psichinę negalią turintys asmenys (United States Holocaust Memorial Museum, Introduction to the Holocaust). Holokausto memorialinio muziejaus teigimu, tikslų skaičių, kiek žmonių naciai nužudė konclageriuose, nustatyti sunku, tačiau akivaizdu, kad jis didžiulis. Dalis išgyvenusiųjų suprato negalintys tylėti – nelaukė, kol apie tai pradės rašyti istorikai, patys ėmėsi plunksnos, ypač žydai. Vėliau Holokausto tyrinėtojai į magnetines juostas įrašinėjo žodinius liudijimus, juos archyvavo.
Tie pasakojimai, paskelbti daugybe kalbų, yra didžiulė neįkainojama faktinė medžiaga. Liudijimai atskleidžia, į kokias blogio gelmes gali pasinerti žmonės, barbariškai elgdamiesi su kitais, tačiau suteikia ir galimybę solidarizuotis su aukomis, nors jau po jų mirties. Pats išgyvenusiųjų fenomenas, „žmogiškasis atsparumas“ atskleidžia buvimo žmogumi prasmę. Tad gilintis į išgyvenusiųjų istorijas yra moralinis imperatyvas.
Atrodo, bet kuriai uždarai represinei sistemai, pavyzdžiui, net vergovei XVII–XIX a. Amerikos plantacijose, būdingas panašus tiek skriaudikų, tiek aukų elgsenos modelis. Toliau bus remiamasi liudytojų pasakojimais ir moksliniais tyrimais. Nors daug rašyta apie sudėtingą atminties prigimtį, pripažįstant, kokia ji nepatikima, liudijimai padeda išsiaiškinti tiesą. Detalės gali skirtis, tačiau bendras vaizdas išlieka toks pats – tai neapsakoma neviltis, kančia, kurią sukelia nuolatinis alkis, fizinis išsekimas dėl nepakeliamo darbo krūvio, sezoninis šaltis, ligos, parazitai, teroras, ir ištinka dvasinė mirtis.
Pasakojimai apie konclagerius, nacių įsteigtus Antrojo pasaulinio karo metais, apie sovietų vykdytus trėmimus į Šiaurės Rytų Sibirą, ypač Arkties Gulagą, pateikia svarbių psichologinių įžvalgų apie žmogaus prigimtį. Ekstremaliomis sąlygomis, netinkamomis nei žmogiškajam orumui, nei gyvybei palaikyti, elgiamasi labai panašiai. Terrence’as Des Presas, parašęs vieną įžvalgiausių ir iškalbingiausių studijų „Išlikęs gyvas. Gyvenimo ir mirties anatomija“, tuo nesistebi: „Būtų išties keista, jei milijonus metų genams kaupus išgyvenimo patirtį, giliai pasąmonėje neglūdėtų gebėjimai, kaip veikti ekstremaliomis aplinkybėmis“ (Des Pres, p. 194).
Tačiau kas sustiprina ryžtą išgyventi? Kokio neįsivaizduojamo atsparumo tam reikia? Kodėl vieniems pasisekė, o kitiems ne? Ar lėmė tik sėkmė? Yra daugybė veiksnių, padėjusių išgyventi, tačiau bene pagrindinis iš jų – atsitiktinumas. Pavyzdžiui, sargybinis, tikrinantis, ar nėra „kontrabandos“, akimirkai nusigręžia ir neiškrausto kitos kalinio kišenės, kurioje būtų radęs nulaužtą pjūklą, pasiimtą iš darbo vietos, viliantis tą daiktą į ką nors išmainyti. Kita vertus, netikėtas smūgis šautuvo buože per galvą, mirtina dizenterija ar vidurių šiltinė pražudydavo net stipriausią žmogų...
Gera sveikata dėl suprantamų priežasčių irgi itin svarbus veiksnys, neatsitiktinai tiek daug pasakojimų pateikė paaugliai arba jaunuoliai iki trisdešimties metų, deportuoti pačiame jėgų žydėjime. Išgyventi Gulage ir nacių nelaisvėje labai padėdavo naudingi įgūdžiai. „Privilegijuotais“ būdavo laikomi kaliniai, tapę virėjais, slaugytojais, gydytojais, sandėlininkais, dailidėmis, juvelyrais, laborantais, ūkvedžiais, skalbėjais, šlavėjais... Galima paminėti Eugeniją Ginzburg, daugiau kaip dešimt metų praleidusią Gulage už tariamai „kontrrevoliucinę“ veiklą. Ji buvo mėtoma iš vienos įkalinimo vietos į kitą, kol atsidūrė Kolymoje, viename atšiauriausių lagerių, kur pjovė ir plukdė medžius. Sąlygos buvo siaubingos, darbo krūvis nepakeliamas, žmones be tinkamos aprangos ir įrangos varydavo atlikti neįveikiamų užduočių. Ši sadistiška suktybė leisdavo kalinius, neįvykdžiusius medienos kirtimo normos, įkišti į karcerį:
