Trapios, psichologiškai sužalotos asmenybės nesugeba gudrauti, pirkti, mainyti, vogti, strateguoti (rusų ir kitomis Rytų Europos kalbomis tai vadinama „kombinavimu“), kitaip tariant, imtis to, kas galbūt padėtų išgyventi. Jei nepasisekė tapti „privilegijuotu“ kaliniu, kad ištvertum, reikėjo pasitelkti nuovoką, protą ir būti aktyviam. Jei nacių lageriuose būsi pasyvus, rašė Levis, vadinasi, nepradėsi „mokytis vokiečių kalbos, nesistengsi išpainioti velniško įsakymų ir draudimų mazgo“ (p. 90). Stokosi sumanumo, kaip „išvengti sunkiausio darbo“ arba „užsitikrinti [papildomą] duonos unciją “ (Levi, p. 88). Tačiau būdavo ir tokių, kurių psichika atsigaudavo.
Tarkim, lietuviai ir suomiai, atplukdyti į Trofimovską, negyvenamą poliarinės tundros salą, įsiterpusią tarp ledinių Lenos žiočių, patyrė didžiulį šoką. Tremtiniai neturėjo jokios pastogės, nei palapinių, nei žieminių drabužių, nei maisto, išskyrus miltus, kuriuos dalijo sausus, nes nebuvo kur juos iškepti. Bet pirminis sukrėtimas ne visiems atėmė valią gyventi. Buvo tokių, kurie atgavo jėgas ir viltį. Tam apibūdinti dažnai vartojamas žodis „pabusti“, tačiau pabudimas iš košmaro nereiškė, kad neteks vėl patirti šoko. Išgyvenimas – netolygi būsena, apimanti tam tikrus etapus, kai patiriamas psichinis kolapsas, nugrimztama į apatiją, net smarkiai degraduojama, vis dėlto kai kuriems pavyksta atsigauti. Tą paskatina koks nors teigiamas įvykis, bet netrukus vėl prislegia šiurpus žiaurumas, ir taip toliau. Panikos, vilties ir nusivylimo kalneliai. Kiekviena žiaurumo apraiška galėjo įstumti žmogų į mirties akivarą, tačiau išgyvenusieji paprastai būdavo tam atsparūs. Košmaras niekur nedingdavo, vis dėlto ilgainiui žmonės užsigrūdindavo, juos vėl apimdavo gyvenimo geismas.
Kas palaikydavo aistrą išgyventi? Sąlygos konclageriuose galėjo ją tik užgesinti. Kaip ištverdavo „neprivilegijuoti“ kaliniai? Dalia Grinkevičiūtė nuolat lyg mantrą kartojo savo pasiryžimą ištverti, triumfuoti prieš nežmonišką sistemą. Tai rodo, kad noras išlikti nėra savaime suprantamas. Jį reikia sužadinti ir stiprinti.
Tačiau kaip? Ar esama asmeninių savybių, teikiančių pranašumą? Ar egzistuoja „talentas gyventi“? Kaip jį apibrėžti? Kokia jėga palaiko žmogų, kad gyventų toliau, diena dienon supamas siaubo, skausmo, bado, išsekimo, ligų… Net jei valia išlieka, tarsi blausiai šviečianti lemputė, kas neleidžia jai užgesti? Kaip išgyventi, neprarandant sielos – tos sąmonės dalies, kuri saugo moralę ir dvasią, emocijas, ypač tas, kurios verčia gerbti dorumą ir dosnumą, jausti sielvartą nežmoniško žiaurumo apsuptyje? Amoraliame pasaulyje, kokį naciai ir sovietai įtvirtino konclageriuose, išlikti padeda niekšybė, smurtas, negailestingumas, šiurkštumas, tuštybė, egoizmas… Išgyvenama, parduodant sielą. O kaip išlikti dvasiškai ir emociškai nepažeistam, išsaugoti ne vien kūną? Levis rašė apie Aušvico kalinį, kuriam pavyko ir viena, ir kita:
„Albertas yra mano geriausias draugas. Jam tik dvidešimt dveji, dvejais metais už mane jaunesnis, bet nė vienas iš mūsų, italų, neparodė tokio gebėjimo prisitaikyti. Albertas į lagerį įžengė aukštai iškėlęs galvą ir gyvena nesužalotas, nesupuvęs. Jis anksčiau už visus suprato, kad gyvenimas čia – tai kautynės. Neleido sau jokių silpnybių, negaišo laiko skųsdamasis ar guosdamasis nei sau, nei kitiems, bet nuo pat pradžių stojo į mūšį. Jis pranašesnis intelektu ir intuicija. [...] Viską iškart suvokia: šiek tiek moka prancūziškai, supranta, ką jam sako vokiečiai ir lenkai. Atsakydamas itališkai, gestikuliuodamas, stengiasi būti suprastas ir pelno simpatijas. Jis kovoja dėl savo gyvybės, bet vis tiek išlieka visų draugas. Jis „žino“, ką papirkti, ko vengti, kam sukelti užuojautą, kam pasipriešinti. Tačiau pats moraliai nesugedo, būtent dėl šios dorybės jo atminimas tebėra man brangus ir artimas“ (Levi, p. 57).
