Tomis įtemptomis dienomis jis ir keletas techninių darbuotojų jau trečią parą vis pasilikdavo budėti Lietuvos Kauno radijo ir televizijos redakcijoje. Kodėl jis ir kodėl trečią parą? „Buvau jauniausias iš visų kūrybinių darbuotojų, o be to naktinukas, todėl būdavo lengviau pasilikti nakčiai. Dieną vykdavo įprastas darbas, vakarop visi išsiskirstydavo. Tada pažaidi šaškėmis arba biliardą ir eini nusnūsti. Kartais keletą valandžiukių pamiegodavau dieną, grįžęs namo. Sausio 12-osios vakare Vilniuje įtampa augo ir apie kokį nors miegą nebuvo nė kalbos. Tuo metu, kai nutrūko TV transliacija ir iš eterio dingo Eglė Bučelytė, sėdėjau direktoriaus kabinete“, – prisimena Modestas Patašius. – „Po minutės atbėgo vienas techninių darbuotojų: „Mode, varyk į studiją! Jungiamės!...“. Klausiu: „Kiek turiu laiko?“. „10-15 min, kol suderinsim signalą...“ Dabar paprasta paleisti transliaciją, o tada reikėdavo laiko, kad įšiltų kameros, būtų suderintas vaizdas, garsas, signalas su retransliacijos stotimi... Nespėjus išbėgti iš kabineto, įvirto televizijos garso režisierius Rymantas Vaičekauskas. Sako: „Mode, yra laiko, bėk į radijo studiją!“ Mat turėjom galimybę pasijungti į radijo taškus. Sako: „Kalbėk ką nori – matai, kas vyksta“. Kaip čia nematysi. Įbėgu į studiją, per stiklą žiūriu į aparatinę, Rimantas kažką paskubom suderina, ranka mosteli. Užsidega žalia lempa – eteris. Kalbėjau nepasiruošęs, piktai, gal net nusikeikiau. „Sovietiniai kolaborantai brutaliai išžudė Lietuvos televizijos darbuotojus, sušaudė Eglę Bučelytę“ – kažką tokio panašaus. O ką kitaip galėjau tomis akimirkomis pasakyti – manau, kiekvienas lietuvis panašiai pagalvojo, nutrūkus TV transliacijai iš Vilniaus. Vėliau Eglės atsiprašiau. Žinoma, to pirmojo radijo pranešimo įrašo neišliko. Po to supratau, jog neturiu ką daugiau pasakyti, atsistojau ir nulėkiau į antrą aukštą, į televizijos studiją.
