Lietuvoje – jau antroji vasario pusė. Atrodo, kad diena tapo tokia ilga, kad jos šviesos pakanka pavasario nuotaikai kurti. Net jei nėra saulės, po šaltesnių orų stojęs švelnesnis žiemos galo metas yra pats savaime šviesus ir mielas. Mes jau žinome, kad vasariui liko dešimt dienų, todėl žiemos tęsinio iš jų nesitikime.
© Shutterstock

Argi dabar galime kalbėti apie žiemą? Juo labiau kad mūsų gyvenime viską užgožia ne žiemos, o pavasario rūpesčiai. Kartais pagalvoji – ar ne per greitai čia viskas išėjo: tikėjomės žiemą rasti laiko poilsiui ir tikriems žiemos reikalams, o dabar matome, kad viskas baigėsi, kad atėjo metas rūpintis kitkuo.

Vis dėlto tai visai nestebina, nes žiemos kaip visada pritrūksta. Tačiau panašiai galime sakyti, kad pritrūksta ir pavasario, ir vasaros. Antra vertus, gerai, kai esi užimtas, kai nelieka laiko, dėl kurio vėliau turėtum gailėtis.

Na... Čia viskas iš žmonių gyvenimo. Gamtoje yra kitaip. Keliaukime į gamtą ir pamatykime, sužinokime patys, kas ten vyksta.

Taip, kranklys jau tikrai nemiega. O ko miegoti tada, kai gyventi taip smagu? Ypač krankliams, kurie jau kurį laiką smailiais tvirtais sparnais raižo dangų. Vestuvės visada suteikia naujų jėgų, o krankliams prie juodo žvilgančio rūbo dar prideda ir naujų garsų.

Tačiau jie ne vieni tokie – dabar balsų ir garsų gamtoje yra ir bus vis daugiau. Taigi galima ne tik jų klausytis, bet ir išmokti pažinti. Žinoma, tokios pamokos gamtoje dabar būtų labai panašios į abėcėlės mokymąsi. Tačiau šiek tiek nedrąsu – kaip suspėti? Iš pradžių bus paprasta, nes tų garsų nėra daug. Bet, kuo toliau, tuo daugiau jų girdėsime.

Mes stengsimės, juk gamtoje svarbu ne tik matyti, bet ir girdėti, pažinti ne tik akimis, bet ir ausimis.

Ar atpažįstate klevo sulos lašėjimą? Ko gero, daug kur Lietuvoje, ypač vakarinėje jos dalyje, šis skanėstas jau gali būti patiektas į stalą. Tačiau jis brangus ne tik mums. Pakankamai saldžią klevų sulą mėgsta visi: paukščiai, drugiai, musės...

Ir voverės. Taip taip, jos visada mėgaujasi sula. O prieš porą dienų rastas po nulaužta klevo šaka kabantis varveklis, kuris visas buvo iš sušalusios sulos, man priminė vieną nuostabų vaizdą. Ankstų saulėtą kovo rytą miške išgirdau kažką grukšint. Garsas buvo toks neįprastas, kad atsargiai priėjau artyn ir pamačiau voveraitę, kuri graužė tokį patį nuo klevo šakelės nukarusį varveklį. Žodžiu, gražuolė mėgavosi ledais.

Panašiai ir mes vaikystėje darėme. Žinoma, kai mamos nematydavo...

Geniai jau aktyviai groja. Žinoma, mes dažniausiai galvojame, kad taip tarškina tik didysis margasis genys. Tačiau gerai įsiklausę atskirsime tylesnį, bet lyg greitesnį vidutinio margojo genio tauškinimą ir, žinoma, tylų, labai tankiai subirbiantį mažojo margojo genio grojimą.

Jie visada skleidžia vienodas treles. Mums daug paprasčiau prisiminti dirvinį vieversį, mūsų vieversiuką, kurio sugrįžimo šventė visai čia pat, po keleto dienų.

O, kaip mes jo pasiilgome... Žinia, jam dar lyg ir nereikia skubėti, nes žiema neišėjo, orai gali būti visokie. Bet vieversiuko ir nepilna, paprasta pirmoji giesmė yra tokia gyva, tokia optimistiška. Atrodo, sėdėtum kur laukuose, dirbtum kokius tylius darbus ir klausytum, klausytum...

Tik reikia perspėti visus, kad mums nebūtina sėdėti ant Kuršių marių ledo. Jau prieš savaitę ten įlūžo ne vienas žvejys. Visą savaitę vakariniame pakraštyje buvo bent keletas laipsnių šilumos, tad ledas vis dilo, plonėjo, atsivėrė properšos. Mūsų žuvys niekur nedings, tad pagalvokime ir apie save, ir apie savo šeimas.

Kuršių marių ledas ilgai nesilaikys, bet mūsų ežeruose jis pakankamai storas. O su sniegu – prastai. Man atrodo, kad jo liko tik miškuose. Tiesa, Lietuva didelė, joje gali būti nemažai skirtumų. Vakarinėje jos dalyje, prie jūros, sniegas jau pamirštas. O rytuose atviri lopai dar tik išlenda pro sniego patalą.

Labai gražus toks metas. Po sunkios žiemos šios pirmosios protirpos patraukia sugrįžusius vieversius, bet atviri žemės plotai primena vieną didelę problemą. Ne gamtos, o mūsų bėdą – pavasarinį žolės deginimą. Jis niekam nereikalingas.

Nors taip galima paslėpti savo neūkiškumą, ypač ten, kur buvo nei šienauta, nei ganyta, tai – ne pasiaiškinimas. Yra keletas aspektų, kodėl to negalima daryti. Visų pirma, tuose gaisruose žūsta milijonai vabzdžių ir kitų bestuburių, sudega kiškiukai, ežiai, pirmosios didžiųjų ančių dėtys.

Ne mažesnė problema – oro tarša. Žmogaus išmetami teršalai spartina klimato kaitą, pievų gaisrų dūmai ir kietosios dalelės gali būti pernešamos labai toli.

Nors žolė degs ne dabar, mes turime būti pasiruošę tokiems iššūkiams, o perspėti, paaiškinti, suturėti nuo galimo pavojaus niekada ne per anksti. Norime paprašyti visų – nedarykite to patys ir priminkite, paaiškinkite, perspėkite visus: gamtą ir Žemę mes turime vieną, ja rūpinti turime patys.

Dar neišlydime žiemos arba apie tai kalbame atsargiai, nes kas ten žino – ji gali daug ką... Vis tikimės, kad tai įvyks savaime, o perėjimas į pavasarį bus švelnus. Tačiau nesibaiminkite – mes viską pastebėsime ir pamatysime. Apie tai mums praneš paukščiai, juk dabar jie vis garsesni.

Nors iki pavasariškų orų dar gerokai laiko, jau padažnėjo atvejų, kai randami nelauktai iš žiemos įmygio atsibudę ežiai. Jiems tikrai dar ne metas...

Ežiai dar turi miegoti saldžiausiu savo miegu. Kasmet 4–5 mėnesius ramybės būsenoje praleidžiantys gyvūnai turi atsibusti tik kovo gale ar balandį, kai jau gali rasti maisto. Jų atsibudimas žiemą žmonėms yra įdomus, bet patiems gyvūnams pavojingas. Gyvendami aktyviai, jie per trumpą laiką išeikvoja rudenį sukauptą energiją ir net vėl pabandę miegoti galimybių išgyventi neturi.

Kas ežius pažadina tokiu netinkamu laiku? Kiekvienas atvejis yra unikalus, bet neretai jie pabunda suardžius žiemos buveines, pavyzdžiui, išnaudojus šieną, perkrovus daiktus, po kuriais buvo jų lizdas, ar plūstelėjus sniego tirpsmo vandeniui.

Kaip elgtis, kaip reaguoti į ežius, surastus sniege, ant ledo? Palikti jų negalima – jiems reikalinga globa ir priežiūra. Ją suteikti gali kiekvienas: ežį reikia įkurdinti gana vėsioje patalpoje, kurioje vyrautų keleto laipsnių šiluma. Čia jam įruošiamas guolis – dėžė su įklotu šienu, skudurais. Jis gali būti kur nors sandėlio kampe, už daiktų – tokioje vietoje ežio niekas netrukdys. Jam būtinas vanduo (bet ne pienas) ir vakarais paliekama šiek tiek žalios mėsos.

Tokių atvejų dabar nemažai, bet šiomis paprastomis priemonėmis ežius galės išgelbėti kiekvienas. Tik visai neturintys sąlygų juos gali perduoti gyvūnų globėjams, mokykloms ar Lietuvos zoologijos sodui. O atšilus orui, kai ežiai galės rasti natūralaus maisto, juos reikės išvežti kuo toliau nuo žmonių, ypač – nuo kelių, ir paleisti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Šokiruojantys viduramžių gydymo metodai (48)

Viduramžių gydytojus Vakarų Europoje galima skirti į dvi labai aiškias kategorijas: kaimo...

Beprotiškai augančio Vilniaus rajono gyventojai šiurpsta nuo blogėjančio gyvenimo (309)

Vieno iš tankiausiai užstatytų Vilniaus miesto kvartalų – Perkūnkiemio – gyventojai mėgina...

Vargo Lietuva: vis labiau griūvantis Vaiko raidos centro stogas apnuogina sistemines bėdas (141)

Vis labiau griūvantis Vaiko raidos centro stogas apnuogina sistemines požiūrio į vaikų psichikos...

VRK neskirs dotacijos Liberalų sąjūdžiui (20)

Partijai padarius šiurkštų finansavimo įstatymo pažeidimą, dotacija neskiriama, sako...

Maskvoje pakeliui į ketvirtfinalį R. Berankis sustabdė karjeros aukštumas šturmuojantį serbą (23)

Rusijos sostinėje Maskvoje vykstančio Teniso profesionalų asociacijos ( ATP ) 250 serijos turnyro...

Kodėl panika dėl belaidžio ryšio saugumo kilo tik dabar? (22)

Pastarosiomis dienomis kilo didelė panika dėl „Wi-Fi” ryšio saugumo – paaiškėjo, kad...

Kelionę aplink pasaulį pradėjęs Vilius: apie dviratininkų džiaugsmus ir vargus Europos keliuose

21 metų keliautojas Vilius Grižas jau kurį mina dviratį tolyn nuo Lietuvos. Daugiau apie vaikino...

Niekam nereikalinga kalytė rado savo pašaukimą: tapo puikia pareigūne

Floridos valstijos Mariono apygardos šerifo tarnyba neseniai įdarbino itin mielą keturkoję...

Suskaičiavo, kas Lietuvoje dirba ilgiau: moterys ar vyrai? (14)

Lietuvoje ir Latvijoje moterys per savo gyvenimą dirba ilgiau negu vyrai. Lietuvoje vyrai...

Kodėl manęs nemyli antra pusė? (9)

Aš nejaučiu meilės. Manęs nevertina. Nesuprantu, kas mus jungia... Ir kodėl mes kartu? Manęs...