Tačiau šįkart mes kalbėsimės ne vien apie tai, nes savo akimis išvydome nuostabią šeimą, puikias moteris ir labai svetingus namus.

- Vesta, kartu su Joana esate vienintelės moterys Lietuvos ralio sporte. Kaip sekasi išsaugoti mamos ir dukros santykius sėdint prie automobilio vairo?

Visai neseniai iš „Reno Clio“ persėdome į naują mašiną. Žengėme du žingsnius į priekį. Kai lekiame, viena kitos nestabdome, todėl kartais nutinka nesėkmių, kurios gadina geresnius rezultatus. Nuolat stengiamės siekti geriausių rezultatų ir niekada nepasitenkiname tuo, ką laimėjome.

Ekipaže esame šturmanas ir vairuotojas, o namuose – mama ir dukra. Man, kaip mamai, baisu varžybose, aš bijau suklysti, kad nesugadinčiau Joanai rezultatų, nes visi tėvai nori visko, kas geriausia jų vaikams. O Joana – labai užsispyrusi. Nuo vaikystės ji visada pasiekia užsibrėžtą tikslą.

Žinoma, kartais dėl ko nors nesusišnekame, bet turime nuostabų tėtį, kuris greitai užglaisto visus piktumus ir mes pamirštame, ko apsipykome. O turėti moterį šturmanę – vieni privalumai, nes nei vienas vyras šturmanas neturi nagų dildės ar lūpų balzamo.

- Esate stiprios moterys, todėl vyro, tėčio ir brolių palaikymas jums nereikalingas?

Priešingai. Mūsų šeimos vyrai mus labai palaiko ir padeda, be jų būtų sunku. Esame labai laimingos, kad tokius vyrus turime. Mūsų šeimoje visi labai aktyvūs, todėl vieni kitus puikiai suprantame. Vyras nuolat keliauja verslo reikalais, mes su Joana užsiėmusios sportu, jaunėliai sūnūs Arnoldas ir Kornelijus domisi kartingų sportu. Tiesa, ir Joana pradėjo nuo jų.

- Kavą geriame iš nepaprastai stilingų ir gražių puodelių – galbūt tai Jūsų pomėgis?

Man patinka gražūs daiktai namuose – puodeliai, taurės, įrankiai, lėkštės. Kiekvienas jų turi savo istoriją ir pasakojimą. Žinau, kuriai draugei kuris puodelis patinka, turiu lėkštes, dovanotas dar anytos, kurios kiekvieną kartą ją primena. Labai mėgstam su draugėmis pasišnekėti iki naktų ir gurkšnoti vyną iš savo taurių – bet tai turbūt kiekvienai moteriai būdingas pomėgis.

- Visą pokalbio laiką mums serviruoja jauniausias sūnus Kornelijus. Ar jis šiuo metu didžiausia Jūsų atrama?

Su Kornelijum praleidžiame daugiausia laiko. Jis mane lepina, nuolat stengiasi padėti, kad tik ko sunkiai nekelčiau ar nepervargčiau. Vyresnysis sūnus Arnoldas – pirmojo kurso studentas – šiek tiek kitoks, jis labiau padeda tėčiui, semdamasis iš jo verslo paslapčių, mokydamasis vadovauti įmonėms. Joana užsiėmusi mokslais, todėl mudu su Kornelijum ir būnam drauge. Jis tikra mano vidinio pasaulio kopija.

- Jūs ir Joana studijuojate tarptautinį verslą. Ar dėstytojai žino, kad esate ralio sportininkės?

Šiemet rugsėjo pirmąją Vilniaus universitete mus pasitiko staigmena – didžiulis mudviejų reklaminis stendas. Kadangi važiuodamos varžybose reklamavome savo universitetą, todėl jie sumanė taip atsidėkoti. Beje, dar ir atleido nuo mokesčio už studijas vieną semestrą. Mokytis sekasi gerai, abi esame žingeidžios ir atsakingai žiūrime į viską, ko imamės. Kadangi abi mokomės tą patį (tik Joana metais anksčiau pradėjo), kartais baisu, kad dėstytojai lygins mus, bet dabar to dar nėra, o gal ir nebus. Čia tikrai visi labai supratingi.

- Vesta, ar vyras nepavyduliauja vyriškos kompanijos ir dėmesio?

Jis pavydus, tačiau sveikai. Supranta, kad nėra pagrindo. Be to, mes nesame iš tų manekenių, kurios ateina į mašinų sportą pozuoti, kažkokių kitokių tikslų siekti. Mes važiuojame, kad nugalėtume ir gerintume savo rezultatus.

- Kaip vyrai reaguoja į jus šiame sporte?

Reaguoja įvairiai. Dažnai sakau, kad esu ne doleris, todėl visiems neturiu patikti. Jokių merginimų ar simpatizavimų nebūna. Sulaukiame vyrų pagalbos, nes kartais tiesiog fiziškai nepajėgiame atlikti tam tikrų veiksmų. Jie laiko mus lygiomis sau, bet kai reikia pagalbos, ją visada pasiūlo ir suteikia.

- Kaip jaučiatės trasoje?

Žinoma, vyrams patogiau, bet mes iš to nedarome problemų – yra visokių galimybių ir mums išsisukti iš visų situacijų. Juk tai mes įsiveržėm į vyrišką sportą, tai turim prisitaikyti. Kartais juokaujame, kad galėtų išrasti homologuotus (nedegi medžiaga, kuri apsaugo nuo ugnies) aukštakulnius.

- Dažnai sakoma, kad tėvai neturi laiko vaikams, dėl to šeimos santykiai nukenčia. O jūs visur spėjate?

Mes stengiamės būti atviri vieni kitiems. Esame kaip draugai, bendraujame su vaikų draugais, kurie dažnai leidžia laiką pas mus. Svarbiausia būti supratingiems ir ieškoti bendros kalbos. Reikia rūpintis kuriamais santykiais ir juos puoselėti.

Su vėliau prie mūsų prisijungusia Joana aptarėme svarbiausius dalykus jos gyvenime. Ir tai tikrai nėra vaikinai, kaip daugeliui jos bendraamžių. Joana paminėjo šeimą, mokslus, sportą ir draugus. Beje, sutarti geriau sekasi su vaikinais – gal kad su jais yra daugiau apie ką pašnekėti. Juk aš didžiąją savo laiko dalį praleidžiu ralyje, prie mašinų, - sako Joana.

- Ar nesergi profesine liga, ir nesistengi visų išmokyti vairuoti?

Tikrai ne, nes suprantu, kad ne visi mėgsta vairuoti, ne visiems patinka, o taip pat ne visi ir gali. Mano geriausia draugė nevairuoja, bet visada teiraujasi, kaip man sekasi, o man nekyla noras per prievartą jai brukti vairavimo pamokų.

- Iš kur, Joana, ta aistra mašinų sportui?

Vaikystėje turėjau daug draugų berniukų, nes mergaičių nebuvo. Net žaisdavau su mašinėlėm. Vėliau vaikystės kiemo draugai ėmė įkalbinėti dalyvauti tūkstantmečio varžybose. O aš sutikau ir neprisipažinau, kad baisu, nors tikrai bijojau. Tačiau neleido principai to pasakyti. Ir finišavau! Ir sekėsi neblogai!

- Kaip vertini mūsų padėti keliuose?

Na, padėtis nėra labai gera. Žmonės vairuoja šnekėdami telefonu, klausydami muzikos, nesusikoncentruoja į kelią. Tikriausiai nesuvokia, kokia atsakomybė yra sėdėti prie vairo. Juk turi būti atsakingas ne tik už save, bet ir už kitus eismo dalyvius.

- O varžybose turbūt tų pavojų dar daugiau?

Taip, žinoma, tačiau automobiliai šiais laikais yra labai saugūs, be to, dar turime ir specialią aprangą, apsaugas, todėl pavojus tikrai minimalus.

- Varžybose visi mato tik jus – gražias moteris – prie vairo. O kas dar įeina į Jūsų komandos sudėtį?

Dar yra ir mechanikai, ir komanda, kuri paruošia automobilį sportui. O kur dar palaikymo komanda! Jei susirenka visi, mūsų būna penkiolika ar daugiau žmonių.

- Kaip išgyveni asmeninį pralaimėjimą, kai nepavyksta pasiekti užsibrėžto tikslo?

Kol kas iš savęs reikalauju realių pasiekimų. Žinau, jeigu kažkas nepavyksta, tai nereiškia, jog blogai. Analizuoju, ką padariau ne taip ir ko neturėčiau kartoti.

- Ar dažnai tenka pajusti, kas yra pavydas?

Tenka... Tai labai žmogiškas jausmas. Be to, jeigu tau pavydi ir apie tave šneka, reiškia, kad kažką darai gerai ir esi įdomi. Ilgą laiką nesusimąsčiau, kad esu kitokia, tačiau dabar tą suprantu ir priimu kaip dovaną.

- Apie tave dažnai rašo žiniasklaida. Ar tau patinka būti dėmesio centre?

Tiesą sakant, nelabai, nes tai nėra vien smagus užsiėmimas, juk turi reprezentuoti ne tik save, bet ir savo šeimą, pagaliau ir patį ralio sportą. Man tai dar viena didelė atsakomybė. Apskritai viešumas nėra visiškai malonus – kartais jautiesi stebimas net tada, kai mažiausiai apie tai galvoji. Viešumas turi savo kainą.

- Ar turi verslo idėjų, susijusių su mašinų sportu?

Šis sportas nėra Lietuvoje labai populiarus. Jis reikalauja daug finansų, ne visi gali sau tą leisti. Man norisi perteikti savo patirtį, padėti kitam, bet nejaučiu tokio žmonių poreikio. Latvijoje ir Estijoje šis sportas daug populiaresnis. Esu didelė optimistė, todėl tikiuosi, kad dar ilgai galėsiu sieti savo gyvenimą su ralio sportu. Man jis reikalingas kaip žuviai vanduo. Manau, kad turėdama šeimą jau neskirsiu tiek laiko šiam užsiėmimui. Kas čia žino, galbūt irgi turėsiu dukrą, kuri seks mano pėdomis.

- Visi žino, kad ralis – brangus sportas. Iš ko susideda šio sporto kaina?

Visų pirma – brangus automobilis, jo remontas po kiekvienų varžybų. Nemažai kainuoja ir techninis aptarnavimas, padangos, startiniai varžybų mokesčiai, kelionės, kuras, apgyvendinimas. Yra daugybė dalykų, už kuriuos reikia mokėti pinigus. Kai viską susumuoji, pamatai, kad nepigu.

Pokalbis, prasidėjęs nuo temų apie šeimą ir gyvenimiškus dalykus, išsirutulioja iki mašinų sporto. Pabaigoje tema vėl pakrypsta prie visoms moterims artimesnių dalykų – firminių Vestos ir Joanos patiekalų.

Vesta su mumis netgi pasidalino savuoju - kviečiame pasigaminti šį patiekalą saulėtą sekmadienį ir pasikvietus į svečius draugų, praleisti jį taip pat maloniai, kaip šį praleidome mes.

Vištiena šampane

Reikės:

- 4 vištos krūtinėlių;
- 100 g medaus;
- vištienos prieskonių;
- čili pipiriukų;
- 400 ml šampano ar putojančio vyno (tinkamiausias – briutas);
- 4 kriaušių.

Darbo eiga:

Vištos krūtinėles dėkite į kepimo indą, kurį galėtumėte uždengti.
Vištienos prieskonius sumaišykite su medumi ir pašildykite, kad būtų lengviau apipilti vištieną.

Supilkite šampaną arba putojantį vyną ir uždenkite kepimo indą.
Kepkite 160°C temperatūros orkaitėje apie 2 val.

Perpjaukite kriaušes pusiau, išimkite sėklas ir sudėkite į tą patį kepimo indą iki kepimo pabaigos likus maždaug 30 min.

Skanaus!

************

Naujausiame žurnalo "Lietuvė" numeryje taip pat skaitykite straipsnius: „Nebijok būti emigrantas“, „Kam reikalingi grožio specialistų konkursai“, „Prisijaukinkime akmenį“ ..... ir dar daug įdomių bei naudingų straipsnių Jums.