Visgi daugiausia paslapčių E. Peron istorijoje užmena ne jos gyvenimas, o tragiška ir ankstyva (būnant vos 33-ejų) mirtis. Ji susijusi su itin slapta lobotomijos operacija, atlikta net moteriai pačiai nežinant, taip pat ištisiems 16 metų dingęs velionės kūnas, rašoma portale „The Vintage News“.
1950-aisiais, kai E. Peron buvo įkopusį į populiarumo ir galios zenitą, jai buvo diagnozuotas gimdos kaklelio vėžys. (Nuo šios ligos mirė ir pirmoji jos vyro Argentinos prezidento Juano Perono žmona, todėl buvo iškelta hipotezė, kad kaip tik jis, nė pats to nežinodamas, nužudė abi savo žmonas apkrėsdamas jas mirtį lėmusiu žmogaus papilomos virusu.)
Vėžys sparčiai plito. 1952-ųjų birželį į antrą inauguracijos ceremoniją savo vyrą lydėjusi Eva buvo tiek nusilpusi, kad vargiai galėjo išstovėti ant kojų ir svėrė vos 35 kilogramus, tad gležnas moters kūnas buvo prilaikomas narvo pavidalo įtvaro.
Vos po kelių savaičių Eva mirė. Tiktai jos mirtį, esą, galėjo lemti ne vien pralaimėta kova su vėžiu, bet ir maždaug tuo metu slapta atlikta lobotomijos operacija, kurią neva užsakė sutuoktinis.
Praėjus pusei amžiaus šį kraupų faktą atskleidė Yale‘io universiteto Medicinos mokykloje dirbantis neurochirurgijos specialistas Danielis Nijensohnas. Tiesa paaiškėjo ištyrus E. Peron kaukolės rentgenogramą ir pasikalbėjus su žmonėmis, pažinojusiais menamą operaciją atlikusį chirurgą – Jamesą L. Poppeną iš Bostone veikusios Lahey‘aus klinikos.
Skeptiškai vertinamai procedūrai, kurią atliekant pragręžiama kaukolė ir perpjaunami galvos smegenų kaktines skiltis ir gumburą jungiantys laidai, siekiant numarinti emocines reakcijas ir taip neva stabilizuoti žmogaus asmenybę, buvo ryžtasi iš baimės ir nerimo.
Viena vertus, lobotomija galėjo būti žingsnis, kurį J. Peronas žengė norėdamas palengvinti žmonos kančias, kurias kėlė metastazuojantys navikai. (Visiškai numalšinti nepakeliamo skausmo lobotomijos keliu neįmanoma, tačiau ta operacija galėjo padėti jį ištverti.)
Kita vertus, smegenų funkcijas koreguojanti operacija galėjo būti atlikta siekiant pakeisti Evos elgesį, trumpai tariant, priversti ją nutilti. Ištisus metus iki mirties moteris atrodė vis labiau pakrikusi. Šią tendenciją galėjo lemti diagnozuoto vėžio sukeltas sielvartas.
Šiaip ar taip, tuos, kurie atsisakydavo su ja sutikti, ji laikė nejautriais ir nepakenčiamais. Savo sekėjus ji ragino kovoti su oligarchija. Dar didesnį nerimą sukėlė tai, kad Eva be vyro žinios pateikė didžiulės partijos pistoletų ir kulkosvaidžių užsakymą, mat planavo apginkluoti profesinių sąjungų darbuotojus ir taip suformuoti nereguliariąją kariuomenę.
Ar galėjo ugninga Evos retorika privesti prie pilietinio karo? Gali būti, kad J. Peronas kaip tik taip ir manė, be to, turėjo tam pagrindą. Tapusi pirmąja Argentinos ponia Eva atliko didesnį nei žavingos palydovės vaidmenį. Prezidentas ir chustisializmą propagavusios Peronistų partijos vadovas, aišku, buvo J. Peronas, tačiau jo žmona taip pat turėjo nemenkų galių.
Eva Peron kuravo kairįjį partijos sparną, tad gana didelė lojalių bendražygių grupė paklusniai vykdė kiekvieną jos paliepimą. Matant, kaip skilinėjo vyriausybės gretos per antrą J. Perono prezidentavimo kadenciją, mintys apie tai, kad politiniai neramumai gali išvirsti į visa apimančią revoliuciją, jokiu būdu nebuvo vien fantazijos.
Taigi, J. Peronui tikrai galėjo atrodyti kad penktojo praeito amžiaus dešimtmečio pabaigoje pradėta praktikuoti lobotomija galėjo pasiteisinti kaip tinkama išeitis. Operacija buvo atlikta likus kelioms savaitėms iki Evos mirties: viskas buvo vykdoma rūmuose įrengtoje laikinoje operacinėje, ypač slaptai ir net pačiai Evai nežinant. Lobotomija tikrai nutildė Evą Peron, tiktai vargu ar taip, kaip norėjo jos vyras. Po procedūros ji paprasčiausiai nustojo valgyti ir tiesiog mirė.
Kai tai nutiko, gydytojui Pedro Arai buvo pavesta balzamuoti E. Peron kūną, kad žmonės ilgai galėtų ateiti į ją pasižiūrėti. Balzamuotojas padarė dar daugiau: pakeisdamas kraują glicerinu jis pasiekė, kad Evos palaikai, jo paties žodžiais tariant, niekada nesuirtų.
Galiausiai E. Peron kūnas turėjo būti perkeltas į milžinišką monumentą. Deja, 1955-aisiais, dar nesibaigus jo statybai, J. Peronas karinio perversmo keliu buvo nuverstas nuo valdžios ir pabėgo iš šalies taip ir neperkėlęs mirusios žmonos į saugią vietą.
Kas nutiko su E. Peron palaikais per tolesnius 15 metų yra savotiška paslaptis. Tik 1971-aisiais pajėgose tarnavę informatoriai atskleidė, kad buvusio prezidento žmonos kūnas yra Milane, Italijoje, esančioje kriptoje, paženklintoje netikru Marios Maggi vardu.
Taigi, J. Peronas susigrąžino mirusios žmonos kūną, ir šis atrodė visiškai nepakitęs – trūko tik vieno piršto. Palaikai buvo iškelti iš kriptos ir nuplukdyti į namus Ispanijoje, kuriuose tada ir gyveno J. Peronas kartu su trečia savo žmona Isabel. Evitos karstą pora nutarė laikyti svetainėje, ant šalia stalo įrengtos platformos.
1973-iaisiais J. Peronas sugrįžo iš tremties į Argentiną ir dar kartą tapo prezidentu. Jis mirė 1974-aisiais, o jo vietą užėmė tuometinė žmona Isabel. Evos Peron palaikus jį sugrąžino į moters numylėtąją gimtinę ir perkėlė į La Recoleta kapines – daugybės kitados turtingų ir galingų argentiniečių amžinojo poilsio vietą. Virš kapo įėjimą puošiančių marmuro kolonų iškaltas lotyniškas užrašas „Ilsėkis ramybėje“. Šįkart tai jau visiems laikams. Sakoma, kad E. Peron kapas toks saugus, jog atlaikytų net ir branduolinį sprogimą.
