aA
„Norint kažką gyvenime keisti, reikia pasiekti tą ribą, kai jau nebegali daugiau gyventi tokio gyvenimo. Kai tai supratau, buvo šokas visiems mano bendradarbiams, nes aš gaudavau didžiulį atlyginimą. Ir man pačiai paskui buvo šokas, kai išėjau iš darbo ir visai neturėjau pajamų. Ir teko imti kažką ir daryti“,- sako miesto patogumus į kaimišką gyvenimą išmainiusi Laima Stankevič.
Pardavusi motociklą ir nusipirkusi avių buvusi baikerė neatsidžiaugia gyvenimu kaime
© Audriaus Karečkos nuotr.

Palikusi puikią darbo vietą sostinėje, paskui vyrą išvažiavo į Rygą, o po kelerių metų, pardavusi savo motociklą, nusipirko avių ir persikraustė į kaimą netoli Dargužių, kur ėmėsi sūrių gamybos.

Tačiau moteris pripažįsta: kaime reikia dirbti. „Čia tau ne feisbuke ta ferma. Kaip aš sakau, vieni feisbuke žaidžia fermą, o mes realiame gyvenime. Bet kai save truputį įsispieti į kampą, įgauni tokią jėgą ir tokių dalykų pridarai, kad beprotybė atrodo“.

Iššūkis, anot Laimos, buvo tikrai nemažas. „Bet susiimi, nes žinai, kad gali, kad esi nekvailas, gali skaityti, kalbi keliom kalbom, tai rasi tą informaciją ir pasidarysi. Mano kaimynai juokiasi – kalbi trim kalbom, o sėdi ir avis melži. O aš sakau, kad man tai patinka“,- šypsosi sūrininkė.

- O ką veikėte anksčiau? Ir kaip atsidūrėte Latvijoje?

- Aš krimtau turizmo mokslus, esu dirbusi Turkijoje gide. Sugrįžusi supratau, kad daugiau nebevažiuosiu atgal, nes darbas su žmonėmis tikrai sunkus. Paskui dirbau daug metų pardavimų srityje, nuo medienos pardavimų, ekologiškų sulčių, maisto iki kosmetikos. Visur pardavimai, marketingas, vadyba ir t.t. Bet kažkaip visąlaik norėjosi kažko kitokio. Ir aišku, lėtesnio tempo. Nes kai dirbi po 12 valandų, nematai nieko. Tai ir sugalvojau, kad kažką reikia keisti ir prikalbinau savo vyrą.

O kol jis tapo mano vyru, mes abu važinėjomės motociklais. Tik jis Latvijoje, o aš Lietuvoje. Ir susitikdavome baikerių festivaliuose. Tada turėjau ilgus geltonus plaukus, tai ta kasa, būdavo, per šalmą tik maskatuojasi... Visur keliaudavom, o paskui jis mane nusiviliojo į Rygą. Pagyvenau Rygoje kelerius metus, paskui išsikėlėme į Rygos priemiestį, vis arčiau ir arčiau po vieną žingsnį prie gamtos. Kol vieną kartą pasakiau – viskas, važiuojam į kaimą gyvent. Užtenka čia tuos verslus verst, gyvensim kaime.

Pardavusi motociklą ir nusipirkusi avių buvusi baikerė neatsidžiaugia gyvenimu kaime
© Audriaus Karečkos nuotr.

Iš tikrųjų tai beprotystė, bet vyras pasiryžo turbūt iš didelės meilės, nes jis yra laivų statybos inžinierius. Užaugęs devynaukštyje ir nematęs net gyvulio iš arti. O dabar melžia karves ir puikiai jaučiasi. Jis kažkaip persivertė, dabar toks ramus, draugauja su tom karvėm, o jos tik jį pripažįsta už lyderį, aš su jom tik iš tolo. Taip ir gyvenam.

Aš pati esu vilnietė, bet gyvenimas taip vedė vedė ratais, kol atsidūriau čia. Pas Valdą Kavaliauską į Dargužius važinėjau daug metų mokytis, paskui Latvijoje turėjau pasidariusi tokią mažutę sūrinę. Kartą atvažiavau mėnesiui pakeisti Valdo, kai jis išvyko stažuotis į Prancūziją. Melžiau ožkas, dariau sūrius. O jis grįžęs sako – jums reikia keltis į Lietuvą. Aš kaip tokia avantiūristė, parvažiavau ir vyrui sakau – grįžtam.

Taip prieš metus vasario 7 d. aš jau buvau Lietuvoj. Turim nusipirkę namelį, žemės, įsirengėm tiktai sūrinę, name dar nėra nei langų, nei grindų, nieko. Gyvenam tokiom pusiau lauko sąlygom, bet svarbu, kad sūrinė būtų. Kad būtų galima švariai ir kokybiškai sūrį gaminti. O kitais metais bandysim toliau kažką lipdyt. Nes mes ir Latvijoje su vyru tada nusipirkome visiškai sugriuvusį namą, susiremontavom, dabar pardavėm ir vėl iš naujo. Bet iš tikrųjų tai įdomu. Vis nauji iššūkiai.

Nusipirkome traktorių, o vyras anksčiau buvo tik paveikslėlyje ir internete matęs, kaip tas traktorius valdomas. Bet kaip inžinierius išmoko viską. Daržovių neauginam, traktorius yra šienui ir pašarams atsivežti.

Pardavusi motociklą ir nusipirkusi avių buvusi baikerė neatsidžiaugia gyvenimu kaime
© Audriaus Karečkos nuotr.

- Neviltis neapima, nebūdavo sunkių momentų?

- Iš tiesų mane neviltis apimdavo ofise, kai tu ateini 8 ryte ir išeini 8 vakare. Ir jeigu dar yra žiema, tai ateini su tamsa ir išeini su tamsa. Aš dabar esu tokia laiminga, kai mes persikraustėm į kaimą – aš matau, kaip keičiasi metų laikas. Aš džiaugiuosi ta kiekviena diena. Štai dabar ilgėja diena po minutę, o aš žiūriu į kalendorių ir džiaugiuosi – dar dviem minutėm, dar šviesiau.... Čia tai suteikia tiek džiaugsmo. O mieste man buvo vienodai – ilgiau ar trumpiau. Šilta, šalta – jokio skirtumo, su automobiliu atvažiavai iki kontoros. O čia kiekvieną kartą džiugesys atsikėlus ryte. Ir net nesvarbu, koks oras, kai šalta, o name 9 laipsniai, na ir kas – krosnį prisikūrenam, miegmaišių prisiklojam ir gyvenam.

Dabar aš ir savo vyrą matau – mes kartu pusryčiaujam, pietaujam. O anksčiau – ryte greitai bėgte išgėrei kavos, vakare grįžus užvertei kojas ir viskas. Anksčiau to gyvenimo net nematydavau. Tik parduot kuo daugiau, padaryti apyvartą. Stresas nuolatinis. O čia aš kiek pasidarau, kiek pardaviau, tiek ir turiu. Ačiū Dievui, viskas gaunasi ir visko užtenka. Jei dar nereikėtų tokių esminių investicijų į namo remontą, užtektų puikiausiai.

Žinoma, nuo poreikių dar priklauso, nėra jie pas mus dideli. Maistą daugiausia valgom savo – sūris, varškė, grietinė. Bulves su kaimynais išmainom – man taip patinka tie natūriniai mainai! Dabar gi Lietuvos kaime beveik niekas neaugina karvių. Tai pusė kaimo prašo mūsų pieno. Nors man iš tikrųjų neapsimoka tą pieną parduot, aš iš sūrių daugiau uždirbu. Bet tiesiog kaimyniškumo principu aš parduodu jiems tą pieną nebrangiai, galvoju, gerkit ir džiaukitės. Tai paskui, žiūrėk, kažkas atneša bulvių, tai burokėlių, tai morkų.

O kai gyvenom Latvijos kaime, jautėmės svetimi. Nors aš išmokau latvių kalbą, kalbu beveik laisvai, turėjau visas tas kategorijas, kurios reikalingos, kad būtum ten pilnavertis. Bet niekada ten nebuvom saviškiai. O kai atsikraustėm į Dzūkiją, tai kažkokia beprotybė. Tie žmonės, atrodo, lyg tau giminės būtų jau šimtą metų. Visi ėjo, padėjo, patarė, vieni per kitus. Mus priėmė kaip pasiklydusius vaikus ir sugrįžusius į Lietuvą. O dar kai sužinojo, kad mes grįžom iš Latvijos, tai iš viso! Ta bendruomenė tokia susibūrusi.

Man tai keista, kai visi apie lietuvius kaimynus kalba, kad,va, blogo linki ar pavydi. Dzūkija tikrai kitokia yra. Jie gatavi tau paskutinį rūbą ar rakandą atiduot, kad padėtų atsistot ant kojų ir įsitvirtint. Man tai toks žavesys dar yra iki šiol tais žmonėmis.

Pardavusi motociklą ir nusipirkusi avių buvusi baikerė neatsidžiaugia gyvenimu kaime
© Audriaus Karečkos nuotr.

- O kur jūsų motociklai?

- Nusipirkom avis už motociklus. Vyras savo motociklą pardavė ir atsivežėm iš Estijos avių. Mano motociklas buvo parduotas, kad tą namelį susiremontuotumėm. Bet nieko, mes optimistiškai nusiteikę. Sakom, va padirbsim 5 metus ir vėl nusipirksim ir lakstysim laukais. Nes mes abu mėgėjai tokių bekelių, važinėjom enduro klasės motociklais, kur važiuoji ir miškais, ir laukais. Tai dėl to mums kaime bus tas pats.

Labai toli ir anksčiau nekeliaudavom - į Lenkiją, Baltarusiją, Estiją, Latviją. Nes darbas nelabai leisdavo, galėdavom ištrūkti tik savaitgaliais. Tai kiek gali numinti, tiek mini – 500-700 kilometrų ir atgal. Bet užtekdavo.

- Ar planuojate didelį ūkį?

- Ne, nes vėl gautųsi užburtas ratas: daugiau gyvulių, daugiau darbo, mažiau laiko ir vėl prarasi tą džiugesį. Dabar kol kas mes jaučiam tą pasitenkinimą darbu, gal avyčių tik šiek tiek daugiau reiktų.

Kaip aš sakau, mano gyvenime yra trys meilės: vyras, sūris ir avys. Tos avys tiek mažai pieno duoda, bet aš jas taip myliu ir vis tiek laikau. Daugiau simbolinis tas jų pieno davimas – jei gera avis, tai per dieną ji duoda apie 2 litrus pieno. Bet paleist jų neišeina – užbūrė ir laiko sava. Kai ateinu, jos pamekena kažką, pabendrauja.

Viena gera pieninė avis Lietuvoje kainuoja apie 200 eurų. Jų ir vilna gera, kuri naudojama tekstilei. Kai gyvenau Latvijoje, tai buvau užsiėmusi megzti kojines, kurias pardavinėdavau internete. Smagu žinot, kad kažkas Niujorke ar Londone vaikšto su tavo megztom kojinėm. Bet tai buvo daugiau hobis nei verslas. Dabar kol kas nėra laiko - juk dar neturim savo klientų, reikia juos pripratinti ir užsikariauti tą meilę. Latvijoje mums trūkdavo sūrių, tiek žmonių norėdavo, kad nespėdavom gaminti.

Dabar Dargužių sūrinėje aš esu kaip pagrindinė pardavėja – juk pusę gyvenimo pradirbusi, tu nori nenori moki parduoti. Iš manęs juokiasi, kad aš galėčiau parduoti bet ką. Bet jeigu aš myliu produktą ir juo tikiu, tai nematau jokių problemų parduoti. O žmonės manim pasitiki ir leidžia pardavinėti savo sūrius. Dabar kaip tik nusipirkome antikvarinį juokingą autobusėlį, kuris su savo sūriais siaus po Lietuvą – tai važiuosim visur. Norisi suteikti galimybę, kad kuo daugiau žmonių mūsų sūrių paragautų.

Pardavusi motociklą ir nusipirkusi avių buvusi baikerė neatsidžiaugia gyvenimu kaime
© Audriaus Karečkos nuotr.

- Kokius sūrius gaminate?

- Sūriu gaminu įvairius – kietuosius, Čedaro tipo, ir puskiečius avių sūrius, taip pat caciocavallo, mocarella, kurio sezonas prasideda pavasarį. Sudėtingiausi itališko tipo, nes jie reikalauja daug rankų darbų – juos turi susukti, suvynioti, suformuoti, ir viskas vyksta labai karštame vandenyje – 72 laipsnių, ir tos rankos pastoviai iš karšto vandenio į šaltą, tai būni jau gerokai paviręs.

- Kur mokėtės sūrių gamybos?

- Mokiausi Dargužiuose pas Valdą Kavaliauską ir ta istorija jau labai sena, prasidėjo gal prieš 5 metus, kai atvažiavau į pirmuosius sūrio gamybos mokymus. Ir tada sugalvojau, kad ir aš noriu kaime gyventi. O paskui mokiausi iš visur – labai daug skaičiau, knygų prisisiunčiau iš įvairių šalių – ir prancūzų, ir italų mokyklos. Ir visada atvažiuoju į mokymus, kai iš Prancūzijos pas Valdą atvyksta sūrininkas Frederikas. Tas žinias gaudau kaip žuvis, kad tik kažką dar pagauti ir pritaikyti.

Laima Stankevič
Laima Stankevič
© DELFI / Karolina Pansevič

- Jūsų sūriai daugiausia itališkos mokyklos?

- Taip, nes mes norime padaryti platesnį asortimentą ir nekonkuruoti vienas su kitu. Tai prisigalvoji visokių įdomesnių sūrių, kad vienas kitam kojos nepakištumėm. Tai aš specializuojuosi itališkų sūrių gamyboje, Valdas – prancūziškų, kitos kolegės – lietuviškų tradicinių. Taip ir bendradarbiaujam.

- Kokius sūrius labiausiai mėgsta valgytojai?

- Pavasarį ir vasarą labai perka mocarellą, ji gaunasi kiek kitokia nei Italijoje, kur gamina iš buivolių pieno. Daug kam patinka Čedaro tipo sūris. Dabar turime naują rūsį su drėkinimo sistema, kur yra reikalinga temperatūra. Aišku, ne visada išeina taip ilgai išbrandint, nes pirkėjai reikalauja duoti sūrio, tai būna, kad ir 4 ar 5 mėnesių tu jį parduodi.

Pardavusi motociklą ir nusipirkusi avių buvusi baikerė neatsidžiaugia gyvenimu kaime
© Audriaus Karečkos nuotr.

- Ar kuriozų pasitaikė, kol išmokote gaminti?

- Tai visokių pasitaikė. Pradžioje, kai tik pradėjau gaminti sūrius ir dar nelabai suvokiau tų sanitarinių ir higienos niuansų, tai būdavo, kad ir sprogdavo tie sūriai. Nes pavyzdžiui, jeigu į sūrį patenka užkratas, pradeda daugintis coli bakterijos, jos gamina dujas, sūris pučiasi, pučiasi, pučiasi, o kai atsidarai šaldytuvą (tada dar šaldytuve brandindavau), jo visos sienelės aptaškytos sūrio mase. Pirmi sūriai gaunasi nelabai valgomi, tai vištos labai padeda įveikti tą biologinę taršą – gi neišmesi to sūrio. O patrupinai – ir jos palesė, ir tau kiaušinių davė.

- Ką dar planuojat?

- Aš dar planuoju nusigauti į Italiją, nes šiemet susipažinom su itališkos mokyklos sūrininkystės atstovais, kurių, kas yra labai įdomu, visiškai toks pat kelias kaip ir lietuvių. Ūkininkai susikooperavo kartu, kad keltų savo kvalifikaciją, Ir jie turi savo akademiją, tad turiu planą kitąmet ten nuvažiuoti ir pagilinti savo žinias. O tada jau matysim, ką galima bus padaryti.

- Tai jūs drąsinate kitus nebijoti pradėti tokį verslą?

- Aš be to, kad pardavinėju sūrius ir gaminu, dar pusę tiek laiko konsultuoju žmones. Nes jie nuolat skambina ir pasakoja, kas jiems gavosi, klausia, kas galėjo būti negerai, o tu kaip orakulas bandai atspėti ir pasakyti. Dalinamės tomis žiniomis kiek galim ir kiek spėjam.

Pardavusi motociklą ir nusipirkusi avių buvusi baikerė neatsidžiaugia gyvenimu kaime
© Audriaus Karečkos nuotr.

- Nepasiilgstate miesto?

- Tikrai ne. Kaime iš tikrųjų taip smagu gyventi! Tie žmonės gal atrodo tokie betarpiški, jie viską žino vieni apie kitus. Pavyzdžiui, nežinomų automobilių, jei koks važiuoja vakare, numerius užsirašo. Vagysčių čia nėra. Aš jaučiuosi tikrai saugi. Ir mano kaimynė žino, kiek aš krosnį kūrenu, nes pasižiūri į kaminą. Pripranti prie šito ir jautiesi toks atsipalaidavęs.

O kaip smagu čia pavasarį, kai tu jį matai. Išėjai ir matai, va, išsprogo katinukai. Jau paukščiai skrenda. Mes gyvenam tokioj vietoj, kur eina kažkokia paukščių trasa. Tu tik skaičiuoji, kad jau tas parskrido, anas parskrido... Smagiausia, kad pas mus beveik ant kiemo kukučiai gyvena – tokie gražūs paukštukai su skiauterytėm. Ir jie nieko nebijo - važiuoji su mašina, o jie tave palydi, sklando aplink. Labai smagu. Labai gamtiškas rajonas. Pas mus ateina ir stirnos, nuvagia šieno iš avių. Bet argi gaila? Barsukų yra, lapių. Tos iš viso kaip namie gyvena – vištų mažėja su kiekviena diena. Bet ką darysi, tokia gamta.

Reikia tik pasiryžti. Ir nusiteikti, kad pinigų kokius metus neturėsi. Aš čia atsikrausčiau vasario mėnesį, o vyras atvažiavo balandį jau su visu taboru – su avim, šunim, katinais. Mano katė, kuriai jau 12 metų, yra gyvenusi Vilniuje, Rygoje, Bauskoje ir dabar čia. Ir bet ko dabar neėda – sūrį tik su baltu pelėsiu, jei kitoks – ne. Bet katės labai svarbus sūrininko atributas – palaiko pelių drausmę ir degustuoja sūrį. Užtat pelės net mūsų sodybos perimetro nekerta.

Pirmi mėnesiai buvo labai sunkūs, nes tu neturi dar nei vieno subrendusio sūrio. Pinigų viskam reikia reikia, bet pamažu įsivažiavom. Dabar jau ir rūsy sūrelių turim pridėta. Nuvažiuoji į turgų, parduodi tuos sūriukus ir tą pinigėlį laikai, galvodamas, kur čia kokį šiferį nusipirkt ar dažų. Ir taip po truputį augi ir darai. Tai toks tas gyvenimas. Bet smagiausia gyventi, kai tas gyvenimas keičiasi ir kai nėra rutinos.

Pardavusi motociklą ir nusipirkusi avių buvusi baikerė neatsidžiaugia gyvenimu kaime
© Audriaus Karečkos nuotr.
www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Top naujienos

91-erių Petrutės legendinis grybukų ir voveraičių receptas: juos pirko ir valgė visa Akmenė

Ar pamenate tokias senovines ketaus keptuves , kuriose vaikystėje mamos kepdavo grybukus ,...

Lietuvius vilioja investavimo į NT naujovė, tačiau ekspertai ragina būti budriems: nepamirškite didelės rizikos (26)

Dėl finansinių iššūkių, patirtų koronaviruso pandemijai apėmus visą pasaulį, gauti paskolą...

Šių profesijų atstovai Lietuvoje uždirba mažiausiai: darbuotoja įvardijo dažną darbdavių gudrybę (92)

Kalbant apie ateities architektų, skrydžių oparatorių ir plastikos chirurgų kas mėnesį...

Šalia Beiruto uosto driokstelėjo galingas sprogimas: sužeista dešimtys žmonių papildyta (39)

Du galingi sprogimai, antradienį driokstelėję Libano sostinėje Beirute, sužeidė dešimtis...

„Barcos“ talentus pažinti norintis Šaras sugrąžino Pešičiaus nutrauktą tradiciją (8)

Buvusio Kauno „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio Šarūno Jasikevičiaus darbai naujame klube...

Transliacija / Aš ikona. Kokius vyrus myli moterys? (11)

Apie kokius princus svajojame nuo vaikystės prisiklausiusios pasakų, kurios visos baigiasi laimingai...

Neįtikėtini filmo „Kaligula“ užkulisiai: prodiuseris juostą pavertė pornografine režisieriui to nežinant, viena aktorių rasta negyva

Filmą „ Kaligula “, kuriame vaidino garsūs aktoriai Malcolmas McDowellas, Peteris O’Toole ir...

Tropinėje saloje įstrigę jūreiviai išsigelbėti po to, kai užrašė SOS signalą ant smėlio

Mažutėje Mikronezijos saloje Jungtinių Valstijų ir Australijos gelbėtojai surado tris prieš...

Prestižiniam Lazdijų restoranui – įtarimai be licencijos prekiaujant alkoholiu (14)

Prieš pusmetį pompastiškai atsidariusiam UAB „Noselis“ restoranui „777“, įsikūrusiam...

|Maža didelių žinių kaina