aA
Lietuva - tikras giminių kraštas. Net toks egzotiškas užsiėmimas, kaip speleologija, neįmanomas be giminystės saitų. Vienas iš speleologijos pradininkų Lietuvoje – Vytautas Gudaitis, rengęs ekspedicijas ir joms vadovavęs nuo 1979 metų, išugdęs jaunąją sportininkų kartą, davė pradžią ir šeimos speleologų dinastijai. Kartu su tėvu keliaudavo visa šeima – žmona Kristina ir trys vaikai – Aidas, Eglė ir jaunėlis Linas, kuriam per pirmą kelionę buvo penkeri.
A.Gudaitis, pasiekęs giliausią Voronjos (Gruzija) pasaulio urvą
© Asmeninio archyvo nuotr.

Garsiausias iš šeimos – Aidas Gudaitis, kuris rugpjūčio mėnesį pasiekė pasaulio rekordą, nusileidęs į 2140 m gylio Voronjos urvą (Gruzijos teritorijoje). Jo žmona Irena taip pat urvų entuziastė, o dukra Ūla gavo požemių krikštą dar negimusi, kai besilaukianti kūdikio mama nusileido į 950 metrų gylio urvą.

Kita šeimos „speleodinastijos“ atšaka – Vytauto sesuo Laima. Jos duktė Laura Tamoševičė – Vilniaus speleogų klubo „Aenigma“ pirmininkė. Eglės vyras Henrikas Ramonas taip pat vadovauja speleoekspedicijoms.

Pirmosios treniruotės baseine

Buvęs Kauno politechnikos instituto eksperimentinės gamybos cecho inžinierius konstruktorius Vytautas Gudaitis vadovavo povandeninio nardymo klubui „Gelmė“.

„Aukščiausias speleologijos parengimo lygis – tai nardymas vandens sifonuose – urvuose. Pagal tuometinius reikalavimus, sportininkas privalėjo turėti 20–50 val. nardymo atviruose vandenyse patirtį, kad galėtų nusileisti į urvus“, - pasakojo V. Gudaitis.

Pirmiausia narai treniruodavosi baseinuose. Kai prasidėjo „sunkūs“ nepriklausomybės laikai ir sportininkų nebeglobojo DOSAF‘as, jie baseinuose tapo nepageidaujami, bet buvo rastas kompromisas: narai pasisiūlė valyti baseino dugną. Administracijai tai buvo pigiau, nei dažnai keisti vandenį...

Kai naujokai išmokdavo kvėpuoti ir judėti po vandeniu, važiuodavo panardyti į Simno ežerą, kuris puikiai tiko, nes jame beveik nėra dumblo, matomumas apie 15 m. Kai žiemą ežerą užklodavo pusmetrio storio ledas, per Naujuosius laukdavo tikra pramoga – iškirsdavo eketę, pastatydavo kopėčias ir pririšti virve būsimieji speleologai galėdavo patirti „uždaros“ erdvės pojūčius.

Nardymo technika sifonuose ir atviruose vandenyse skirtinga. Narų įrangą galima atsegti ir nusimesti vienu rankos judesiu, tačiau speleologams tai griežtai draudžiama. Jei taip atsitiktų, slėgis priplotų prie sifono „lubų“ ir niekas iš ten žmogaus neiškrapštytų. Taip pat speleologijoje reikalaujama, kad naras turėtų du nardymo įrangos komplektus. 

Speleologų šeimyna: Vytautas ir Kristina Gudaičiai su dukra Egle ir sūnumi Linu

Povandeninis filmavimas

V. Gudaitį nuo pirmų speleokelionių dienų lydėjo neatsiejamas palydovas – filmavimo kamera, kad ir kiti galėtų susipažinti su požeminiu pasauliu.

„Juk ne kiekvienas gali nusileisti kilometrą po žeme, pranerti sifoną, kad pamatytų nepaprasto grožio urvą“, – sako V. Gudaitis.

Tais laikais buvo neįmanoma nusipirkti povandeninio filmavimo technikos. Viską teko sukonstruoti pačiam. Sukurtas filmas ir kamera buvo rodyti Rusijos televizijos kino kelionių laidoje. V. Gudaičio filmas pristatytas ir Barselonos kino filmų konkurse, taip pat rodytas per Lietuvos televiziją.

Keistos koordinacijos aklos žuvys

Požeminis pasaulis įspūdingas. Stebina ir gyvūnija, kuri skiriasi nuo žemės paviršiaus gyventojų. V. Gudaitis prisimena 80 kilometrų urvų labirintą Pamyro priekalnėse, kurio sienas dengia pusbrangis matinio skaidrumo, gintaro spalvos su baltais tarpsluoksniais akmuo oniksas. Urve apie 20 laipsnių šilumos ir sausa. Manoma, kad ten kažkada buvęs jūros dugnas, nes vienoje urvo atšakoje speleologai rado tyvuliuojantį ežerą, kurio vanduo buvo labai sūrus.

Keliautojams buvo labai sunku rasti gėlo vandens, todėl teko arbatą gerti net karčią nuo sūrumo. Įdomu tai, kad tame ežere gyvena žuvytės – be žvynų, rausvos, permatomos ir aklos. Plaukioja jos irgi keistai – vertikaliai, šonu ar pilvu į viršų...

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad požemiuose nėra jokios gyvybės. Vytautui teko su kamera pasinerti į vieną ežerą, kuris švytėjo melsvai žalsva spalva, ir iš viršaus pažvelgus atrodė, kad niekas ten negyvena. Tačiau pašvietęs galingais žibintais po vandeniu speleologas net aiktelėjo – buvo net tiršta nuo mažyčių vėžiagyvių.

Vytautas plaukė pirmas, kad galėtų filmuoti, kol vanduo nesudrumstas. Kai dumblo banga pasivijo, prie akių kaukės prikištas prožektorius atrodė tik blyški dėmė. Tokioje situacijoje iš karto prarandi orientaciją – neaišku, nei kur viršus, nei apačia. Grįžti atgal padeda „signalinis ryšys“, kurį atstodavo telefoninis laidas, galintis išlaikyti 50 kg svorį. Juk žmogus po vandeniu mažai sveria – reikia kabintis papildomus švino gabalus, kad galėtum panerti.

Akmeninės galerijos

Urvai formuojasi milijonus metų. Atsiverti požeminėms ertmėms reikalingas kalcio karbonatas, klintis, marmuras, kreida, tirpstantis ledynų vanduo, prisodrintas silpnos angliarūgštės.

„Jaunas“ urvas atsiveria tada, kai gruntiniai vandenys nusileidžia žemyn ir jų vietoje atsiranda tuštuma. Ten būna drėgna, yra daug vandens, molio. Vėliau jis pradeda džiūti, formuojasi stalaktitai ir stalagmitai – „akmeniniai varvekliai“. „Senas“ urvas dūla, kalkakmenis trupa, skliautai irsta.

Kasmet pasaulyje atrandama 5–6 tūkstančiai naujų arba jau žinomų urvų naujų atkarpų. Naujas urvas registruojamas, kai jo gylys siekia daugiau kaip 100 metrų arba ilgis 500 metrų.

V. Gudaičio sportinės veiklos pradžioje pasaulio rekordas buvo 1200–1300 m gylio urvas. Tarybų Sąjungos teritorijoje giliausias žinomas urvas buvo 700 m, kuriame treniruodavosi jaunimas.

„Kiekvienas naujo urvo atradimas yra geografinis atradimas. Apima nepaprastas jausmas, kai žengi ten, kur nė vieno žmogaus nebūta. Teko būti 260 ha Kaukazo draustinyje: prieš lįsdami į urvus net batus nusiaudavome, kad nesutryptume jų grožio, bet vis tiek po kojomis „trakšt“, „trakšt“ kristalai trupėdavo“, – pasakoja V. Gudaitis.

Urvuose keliautojai aptiko ir pirmykščio žmogaus buveinių: molio šukių, kurias ištyrė archeologai, amžius siekė 4 tūkst. metų. Teko matyti ir urvinių meškų suakmenėjusius kaulus.

Perduota estafetė

Su speleologija V. Gudaitis jau atsisveikino, perdavė estafetę jaunimui. Kai vyriausias sūnus Aidas rengėsi nusileisti į giliausią pasaulio urvą ir ten pritvirtinti Lietuvos tūkstantmečiui skirtą ženklą, tėvas labai jaudinosi, nes žinojo, kokie pavojai tyko požeminiame pasaulyje. Keli jo mokiniai iš Rusijos yra paskendę vandens sifonuose. Tačiau pagal statistiką, urvuose nelaimingų atsitikimų dešimt kartų mažiau nei miesto gatvėse.

Aidas Gudaitis urve Soldatskaja (2007 m.): tenka įveikti ir tokias atkarpas...

Nors urvuose dažniausiai šalta (apie +3 oC), visiškai tamsu, drėgna, speleologija nėra tik ekstremalus sportas, reikalaujantis ištvermės ir gero fizinio pasirengimo. Po urvus klaidžioja ir romantikai, norintys pasigrožėti požeminėmis akmenų galerijomis. V. Gudaičiui įsiminė geltonų ir raudonų spalvų, skaidrių mirabilito kristalų, kurių forma primena milžiniškas gėles, urvas Maiskaja.

Savo malonumui, o ne siekdama sportinių rekordų, į urvus nusileidžia ir Eglė Ramonienė. Su vyru Henriku ji augina tris mažus vaikus, todėl į keliones išvažiuoja pakaitomis. H. Ramonas vadovauja rimtoms ekspedicijoms, trunkančioms po mėnesį.

Linas Gudaitis irgi gavo rimtą speleologijos krikštą: kilo potvynis (urvo sistema kaip milžiniškas drenažo vamzdynas: gausiai lyjant, vanduo urvuose gali staiga pakilti, šuliniai per keliolika minučių užsipildo), reikėjo kilti į viršų pro ledinį krioklį šešias valandas. Nors kiaurai permirko ir sušalo, tai nuo žygių neatbaidė. Tik vėliau speleologijos teko atsisakyti dėl sveikatos problemų.

Į šeimos „speleosambūrį“ neįsijungė ir Vytauto žmona Kristina. Jai maloniau kelionių metu pabūti gamtoje, pasigrožėti kalnais, pasimaudyti jūroje, o noras patekti į urvus išblėso dar tada, kai reikėjo pralįsti į siaurą angą. Speleologijoje dažniausiai taip jau yra: stulbinamo grožio požeminės salės pasiekiamos įveikus siaurus pralindimus arba vertikalius šulinius. Tie, kuriems užtenka drąsos ir jėgų bent kartą įveikti tokį žygį, visiems laikams lieka pakerėti požeminio pasaulio grožio.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Verslininkas Saulius Karosas amžinojo poilsio atgulė Menininkų kalnelyje: atsisveikinimo kalbą tarė ir 18-metis sūnus (308)

Šią savaitę verslo pasaulį ištiko netektis – naktį iš antradienio į trečiadienį mirė...

Stilistas rėžė nuomonę apie „Žmonių“ įvaizdžius: jei nepasiruošei, sėdėk tyliai ir apeik raudoną kilimą ratu (72)

Kiekviename renginyje laukiamiausia smalsuolių dalis – raudonas kilimas ir, žinoma, akį...

Ekspertas: Putino spaudimas Lukašenkai gali tapti nepakeliamas (82)

Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui liko daugiau nei penkeri metai kadencijos, bet jis jau turi...

Nori atšaukti Nacionalinę premiją Ivaškevičiui – partizanų vaizdavimas sukėlė tikrą audrą Lietuvos rašytojų sąjunga gina (69)

Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba šeštadienį paskelbė rašytoją Marių Ivaškevičių...

Jevgenijus Kiseliovas: praėjus 28 metams, Lietuvoje žmonės gyvena taip, kaip mums net sapne nesisapnavo (565)

Sausio 13-oji – diena, kai prisimenami žmonės, kuriuos 1991 metais Vilniuje nužudė mūsų...

Močiutės kiaulienos kepsnys nepaliks abejingo net ir didžiausio maisto kritiko (14)

Močiutė iškepė kiaulienos kepsnį , kuris nepaliks abejingo net ir didžiausio maisto kritiko....

Medžiaga, visiems laikams pakeitusi architektūrą: kodėl be jos statybos dabar neįmanomos

Betonas (tiksliau – gelžbetonis ) yra viena universaliausių, dinamiškiausių ir labiausiai...

Kauno centre, prie ligoninės, mirė vyras: liudininkė negalėjo patikėti personalo abejingumu (1123)

Penktadienį grupelė kauniečių su mirtimi susidūrė tiesiog vienoje miesto centro gatvių. Čia...

Geriausias NBA atsarginis: žaidėjai pastebi Sabonį, bet serga už buvusį MVP specialiai DELFI iš Londono (1)

Domantas Sabonis žaidžia geriausią karjeros sezoną, o jam nė kiek netrukdo ir tai, jog jis...

Apskaičiavo, kur Dakaro ralis lietuviams galėtų kainuoti pigiau (5)

Jau kone pusmetį netylančios kalbos apie sunkiausio pasaulyje maratono migraciją pradeda priminti...