Norite atsikratyti kelių akmenėlių? Sumokėkite už tai ir jūsų problema išsispręs. Norite, kad kas nors pastovėtų už jus eilėje? Prašom, galite sumokėti profesionaliam stovėtojui, kad jis padarytų tai už jus.
Trokštate pajusti tą žodžiais nenusakomą emocijų pliūpsnį, kai pirmą kartą pamatę žmogų, pajuntate nenumaldomą trauką? Sumokėkite ir galėsite tai pajusti tuoj pat, tereikia įsijungti internetą. Rinkos normos, taikomos privačiame gyvenime, paverčia mus vis didesniais vartotojais...
Šiame interviu Michaelas J. Sandelis, pasak Johno Grayʼaus, „nepakeičiamas sveiko proto balsas“, diskutuoja su Johannes Niederhauser apie vertybių suprekinimą, utilitarizmo ir rinkos logikos pavojus.
- Savo knygoje rašote apie komercializmo ir marketizacijos poveikį mūsų visuomenei. Ką turite galvoje? Ir kodėl turėtume nerimauti dėl šių procesų?
- Pastaraisiais dešimtmečiais mus užvaldė besąlyginis tikėjimas rinka ir jos dėsniais – tikėjimas, kad būtent rinka yra pagrindinis instrumentas, užtikrinantis visuomenės gerovę. Faktiškai, šis įsitikinimas gyvuoja jau trisdešimt metų – ir net nekvestionuojamas. Ir štai rezultatas: patys to nesuvokdami, užuot turėję rinkos ekonomiką, tapome rinkos visuomene.
- Gal galėtumėte apibrėžti, kuo skiriasi rinkos ekonomika nuo rinkos visuomenės?
- Skirtumas tarp jų štai koks: rinkos ekonomika yra tik vertinga ir veiksminga priemonė našiai organizuoti darbą. O štai rinkos visuomenė – tai vieta, kur viskas perkama ir parduodama. Tai gyvenimo būdas, kai pinigai ir rinkos vertybės persmelkia kiekvieną žmonių veiklos aspektą – nuo šeiminio gyvenimo ir asmeninių santykių iki sveikatos, švietimo sistemos, pilietiškumo ir politikos. Savo knygoje „Ko nenusipirksi už pinigus“ siūlau stabtelėti ir užduoti sau svarbiausią klausimą: kokį vaidmenį pinigai ir rinka turėtų vaidinti normalioje visuomenėje?
- Kas mūsų laukia ateityje, jei marketizacijos tempai dar labiau išaugs?
- Jei viskas bus suprekinta, iškils pavojus, kad vartotojo tapatybė visiškai išstums piliečio tapatybę. Jei žmogus galvos apie save pirmiausia kaip apie vartotoją, bus vis sunkiau ir sunkiau tikėtis prasmingų pasiūlymų, kaip deramai formuoti kolektyvinę visuomenės ateitį. Visuomenė, kurioje dominuoja materialinės vertybės, skiepija požiūrį, kad laisvė – tai galimybė pirkti ir parduoti gėrybes. Toks įsitikinimas išstumia gerokai platesnę ir sudėtingesnę laisvės sampratą pakeisdamas ją idėja, kad vartotojo teisė rinktis ir yra tikroji laisvė.
- Paaiškinkite, kodėl kritikuojate utilitarizmą?
- Utilitarizmo teorija teigia, kad visi geri dalykai gyvenime gali būti paversti nekintama valiuta ar įvertinti remiantis tam tikrais vertę nusakančiais matais, dažniausiai pinigais. Šiais laikais ekonomistai tvirtina, kad ekonomika yra objektyvus, vertybių požiūriu neutralus mokslas, galintis paaiškinti žmogaus elgesį. Tokios imperialistinės ekonomikos ambicijos atspindi utilitarinę idėją, kad absoliučiai visos vertybės gali būti redukuotos iki naudingumo koeficiento ar piniginės išraiškos. Toks požiūris pavojingas vien jau tuo, kad griauna moralinį pagrindą ir neatsižvelgia į dvasines bei pilietines vertybes, kurios paprasčiausiai negali būti išreikštos pinigine forma.
- Gal galėtumėte pateikti pavyzdį?
- Imkime kad ir draugystę. Dauguma žmonių sutiktų – draugų nenusipirksi. Kodėl? Nes samdytas draugas niekada neprilygs tikram draugui. Mes puikiai suvokiame, kad pinigai, mokami už draugiškus santykius, savaime sunaikintų pačią draugystės idėją ir tą gėrį, kurio siekiame trokšdami turėti draugų. Dabar vis dažniau pinigai ir rinkos santykiai išstumia arba visai sunaikina svarbias ne rinkos logika grįstas vertybes.
Šią tendenciją galima įžvelgti daugelyje mūsų socialinio gyvenimo sferų. Ir tai turėtų kelti nerimą kiekvienam sąmoningam piliečiui, mat kai rinka prasiskverbia į tas gyvenimo sferas, kur vadovaujamasi moralinėmis vertybėmis, ji sunaikina tų santykių pagrindą – visa tai, dėl ko jie mums tokie svarbūs ir brangūs.
- Vadovėlyje „Ekonomikos principai“ (Principles of Economics) pateikiamas pavyzdys apie pianistą ir poetą, gyvenančius tame pačiame pastate. Bėda ta, kad kai pianistas groja, poetas negali susikaupti, todėl jis moka pianistui už tai, kad šis negrotų. Kai pirmą kartą perskaičiau šį pavyzdį, prisimenu, pagalvojau: pinigai negali atstoti malonumo, patiriamo grojant pianinu. Tai kaip ekonomistams šovė į galvą mintis, kad pinigai gali atstoti kažką, kas žmogui teikia malonumą?
- Puikus pavyzdys. Juokinga būtų daryti prielaidą, kad malonumas, kurį pianistas patiria grodamas, gali būti įvertintas pinigais. Ir štai mes vėl grįžtame prie ką tik aptarto utilitarinio požiūrio: jei tikite, kad muzikos teikiamas malonumas, pastangos tobulinti talentą ir apskritai visos kitos žmogiškosios emocijos bei patirtys gali būti suprimityvintos iki piniginės išraiškos ar naudingumo koeficiento, tada taip, toks problemos sprendimo būdas tinka. Bet sutikite, tai labai siaura ir, sakyčiau, netgi skurdi muzikos teikiamo džiaugsmo samprata. Jūsų pateiktas pavyzdys puikiai iliustruoja utilitarinio mąstymo neadekvatumą.
Utilitarinis mąstymas ignoruoja naujas galimybes. Tik pagalvokite: jei pianistas ir poetas pabandytų dirbti kartu, galbūt klausant muzikos poeto kūryba patobulėtų, gal jie netgi sukurtų dainą... Bet tai jau būtų ne rinkos principais grįstas problemos sprendimo būdas.
- Vienas iš minėto vadovėlio bendraautorių Robertas H. Frankas taip pat parašė knygą „Economic Naturalist“, kurioje bando įrodyti, kad ekonomika gali paaiškinti beveik viską. Jis ir dauguma ekonomistų tvirtina, kad rinka – tai natūrali jėga, kuriai turėtų būti leista veikti laisvai, nes tik taip galima pasiekti maksimalų rezultatą. Kaip susiformavo toks požiūris?
- Mano galva, pati idėja, kad rinka yra natūrali jėga, o ne socialinė institucija, sukurta tarnauti tam tikram tikslui, yra klaidinga. Blogiausia, kad ši prielaida turėjo didelį poveikį. Rinka pati savaime nėra viso ko pagrindas ir tikrai nėra natūrali jėga. Vos per keletą dešimtmečių mes pamiršome, kad rinka – tai tik priemonė organizuoti darbą.
- Bet galbūt rinkos dėsnių plitimas į visas gyvenimo sferas yra neatskiriama kapitalizmo dalis?
- Manau, laikyti rinką ir kapitalizmą jėgomis, kurių negalime suvaldyti, yra kvaila. Marketizacijos procesams tikrai galime pasipriešinti ir turėtume tą daryti neleisdami rinkai skverbtis į visas mūsų gyvenimo sferas. Vienas iš mano knygos „Ko nenusipirksi už pinigus“ tikslų – priminti mums, kad rinka nėra nevaldoma jėga, tai tiesiog priemonė, instrumentas. Todėl taip svarbu viešai diskutuoti apie tai, kada rinka gali pasitarnauti visuomenės labui ir kokiais atvejais jos principų taikyti nederėtų.
- Pastaraisiais metais mūsų leksikoje akivaizdžiai padaugėjo tokių terminų kaip „meilės rinka“ ir panašių. Sakyčiau, vien tai atskleidžia, kaip giliai rinkos principai įsiskverbė į tas mūsų gyvenimo sritis, kurias kadaise laikėme šventomis ir neliečiamomis.
- Išties kyla pavojus, kad meilę ir draugystę imsime laikyti prekėmis, kurias galima pirkti ir parduoti.
Manau, būtina apsaugoti draugystės ir meilės sampratas nuo rinkai būdingų metaforų ir rinkos mentaliteto. Pateiksiu pavyzdį: kai kurie ekonomistai tvirtina, kad dovanų dovanojimas beveik visada yra iracionalus. Jų požiūriu, jei dovanos teikimo tikslas – padidinti draugo ar mylimo žmogaus gerovę, visada geriau dovanoti pinigus.
Kai kurie ekonomistai nuėjo taip toli, kad net apskaičiavo vadinamąją „Kalėdų perteklinę naštą“, susijusią su dovanų teikimu. Pasak Joelio Waldfogelio, vidutiniškai gautų dovanų vertė mums atrodo 20 procentų mažesnė, palyginti su daiktų, kuriuos patys nusiperkame, verte. Buvo netgi apskaičiuota, kiek absoliučiais skaičiais „prarandama vertės“ visos šalies mastu per šventes dovanojant dovanas...
- Bet sutikite, kartais geriau gauti pinigų, o ne prastai išrinktą dovaną...
- Tai tiesa, bet įsivaizduokite, kad jūsų artimiausias draugas jums padovanojo ne kruopščiai parinktą dovaną, o pinigų ekvivalentą, – ko gero, palaikysit tai susvetimėjimo ženklu. Ekonomistų požiūriu, dovanoti pinigus visada yra geriau, nes tada gavėjas pats gali nusipirkti tai, kas suteiks jam daugiau laimės. Toks mąstymas paremtas grynai utilitariniu požiūriu į draugystę ir grindžiamas prielaida, kad vienintelis dovanojimo tikslas – suteikti gavėjui kuo daugiau vartotojiško pasitenkinimo.
Deja, tokiu atveju neatsižvelgiama į emocinį dovanų teikimo aspektą, išreiškiantį draugystės ir meilės santykiams būdingą intymumą. Susitelkdami vien ties ekonominiu efektyvumu netenkame daug svarbesnio dalyko, neatsiejamo nuo draugystės ir paties dovanų teikimo akto, – dvasinės šilumos.
- Regis, ekonomistai nesuvokia, kad draugiškumas ir dovanų teikimas yra šventi...
- Suprantate, ekonomistų požiūriu, nėra nieko šventa. Nes pavadindami kažką šventu jie turės pripažinti, kad tai yra neįkainojama. O ekonominė filosofija teigia, kad nėra nieko neįkainojama. Tai reiškia, kad viskas turi savo kainą.
- Teigiate, kad visuomenė turėtų daugiau dėmesio kreipti į dvasinį turinį. Gal galėtumėt paaiškinti, kaip būtent rinkos logika išstūmė dvasingumą iš viešojo diskurso?
- Vienaip ar kitaip rinka palieka žymę socialinėse normose. Manau, dabar jau pradedame suprasti, kad rinka turi ribas ir negali paaiškinti visko, kas mums svarbu. Tai pirmas žingsnis į moralinį, pilietinį ir dvasinį suvokimą, kurio taip stokoja rinkos logika. Iš dalies rinkos logika mums atrodo tokia patraukli todėl, kad skatina kelti ir nagrinėti kontroversiškus etinius ir dvasinius klausimus.
Rinkos santykiai apibrėžiami kaip savanoriški mainai tarp žmonių ir manoma, kad tik sandorio dalyviai gali nustatyti mainų objekto vertę. Iš pažiūros, rinka siūlo būdą, kaip priimti neutralius moralinius sprendimus. Bet aš manau, kad tai klaidingas požiūris.
- Kodėl?
- Rinka nėra moraliai neutrali. Kartais moralinės ir pilietinės gėrybės, ėmus jomis prekiauti, sumenksta arba įgyja kitokią prasmę. Pateiksiu pavyzdį: kiekvienais metais tam tikrą dieną Izraelio vidurinių mokyklų moksleiviai vaikšto nuo vieno buto prie kito rinkdami aukas kilniems tikslams – vėžio tyrimams, neįgalių vaikų gyvenimo sąlygoms gerinti ir t. t.
Vienais metais ekonomistai atliko eksperimentą – padalijo moksleivius į tris grupes. Pirmajai grupei buvo pasakyta įkvepianti kalba, kokia svarbi yra jai tekusi užduotis, ir moksleiviai buvo išsiųsti rinkti aukų. Antrajai grupei buvo pasakyta ta pati įkvepianti kalba ir dar pažadėtas piniginis atlygis – 1 proc. to, kiek bus surinkta aukų. Trečiajai grupei buvo pažadėta 10 proc. komisinių.
Eksperimento rezultatas buvo netikėtas – daugiausiai lėšų surinko pirmoji grupė, dirbusi be jokio atlygio. Šis eksperimentas įrodo, kad mokėdami už veiklą, kur viską lemia altruizmas ir tiesiog noras daryti gera, paverčiame ją savotišku darbu, tuo pačiu padarydami jį mažiau patrauklų nei pilietiška ir labdaringa veikla.
Žinoma, taip nutinka ne visada, bet užfiksuota daugybė atvejų, kur piniginis atlygis suveikia priešingai nei tikėtasi. Todėl prieš pritaikydami rinkos mechanizmus socialinėje sferoje turime savęs paklausti: kokias ne rinkos santykiais grįstas normas ir vertybes gali sumenkinti arba iškraipyti rinkos logika ir piniginis faktorius?
- Kaip padėti žmonėms suprasti, kur rinkos principai neturėtų būti taikomi?
- Manau, pirmiausia reikia perrašyti ekonomikos vadovėlius. Pavyzdžiui, jūsų pateiktas pavyzdys apie poetą ir pianistą vadovėlyje turėtų būti nagrinėjamas daug plačiau ir nuodugniau, turėtų būti siūlomi kitokie sprendimai, o ne vien užmokestis pianistui už tai, kad šis negrotų. Būtina pabrėžti, kad ne rinkos logika grįstos vertybės atsidurs pavojuje, jei imsime taikyti rinkos mechanizmus socialinėje sferoje.
Manau, teiginiai, kad ekonomika – vertybių požiūriu neutralus mokslas apie žmonių elgseną, yra absoliučiai klaidingi. Ekonomikos klasikai, tokie kaip Adamas Smithas, teigė, kad ekonomika yra moralinės ir politinės filosofijos atšaka. Mums būtina grįžti prie klasikinės ekonomikos sampratos ir pripažinti, kad ekonomika neatskiriama nuo moralinių ir politinių klausimų.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
