Kiekvienam iš jų turi ką pasakyti ir papasakoti, nes gyvenime išbandyti režisieriaus, bibliotekininko, žurnalisto, ekskursijų vadovo darbai leido sukaupti didelės, neįkainojamos patirties. Kuris iš šių užsiėmimų brangiausias, artimiausias širdžiai? Išsiaiškinti nebuvo sunku, nes Edmundas pasakojo daug, pokalbio temai kita kryptimi pakreipti užtekdavo vos kelių žodžių, nelyginant gairių, vedančių neeilinės asmenybės gyvenimo ir kūrybos keliu.
Strimgalviais į nežinią
Šį pavasarį suėjo penkiolika metų mūsų teatrui. 1981-aisiais tuometinės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Teatro meno katedroje gavau liaudies teatro režisieriaus diplomą. Pagal paskyrimą trejus metus atidirbau Utenoje ir grįžau namo. Ilgą laiką režisieriumi dirbau tik puse etato, nes kelerius metus vadovavau Skuodo viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo skyriui, teko padirbėti P. Žadeikio gimnazijos bibliotekoje. Į bibliotekas atėjau, tiksliau, atbėgau, nes buvo atsibodę masinių renginių scenarijus derinti su partiniu komitetu. Stačiai, nieko negalvodamas, kadangi toks jau mano būdas ir charakteris, nuėjau dirbti į Klaipėdos apskrities ir miesto laikraštį „Klaipėda“, paskui į „Palangos tiltą“, „Skuodą“. Man visada patiko rašyti. Mokykloje lankiau literatų būrelį, tad žurnalistu dirbti nebuvo sunku.
Dabar kultūros namuose esu ne tik Žemaičių teatro vadovas, bet ir direktoriaus pavaduotojas. Turiu planuoti renginius metams į priekį ir visuomet stebėti, kad „neiššoktume“ iš grafiko, sklandžiai praeitų pupų, cepelinų, žemaitiškai kleckų, šventės, vestuvinės muzikos fiesta. Be to, galvoti, kaip užsidirbti pinigų prizams ir pasirūpinti, ką reikės už žondo užmesti. Esame ne biudžetinė įstaiga.
Visi, išskyrus mus, rajone vėl tapo biudžetininkais, vadinasi, darbuotojai gauna pastovius atlyginimus ir gali dirbti nesukdami galvos dėl chaltūrų, atnešančių pinigų normaliems renginiams.
Salantų mėgėjų teatro režisierius uždirba per tūkstantį litų. Aš tik 300. Kodėl dirbu? Iš kvailumo. Protingas žmogus randa šilčiau kur įlįsti – Norvegijoje eina trobelių dažyti. O man žmonių gaila. Jie nori vaidinti. Kas pamokys, jei pabėgsiu?
Režisierius ir pjesės autorius kartu su aktoriais po komedijos „Keista lėga” premjeros. Asmeninio arch. nuotr.
Teatro gyvavimo pradžioje turėjau 40 aktorių. Dabar pjeses rašau 6–7 artistams, tiek gali sutilpti autobusėlyje, kuriuo važiuojame į gastroles. Vaidmenų tenka laukti. Į vieną spektaklį paimu vienus aktorius, į kitą kitus. Sumažėjo ir dekoracijos. Darome vyniojamas – kad būtų lengva pasistatyti ir vežiotis.
Bepročiaujam įvairiomis formomis. Mėgėjų teatrams priklauso ir Užgavėnes, jomarkus organizuoti. Iš pradžių aktoriams sunku buvo vaidinti žemaitiškai parašytas pjeses. Tarmės neatsisakau, nes artistai negali kurti štampų. Vaidinant bendrine kalba, yra baimė, kad vaidins kaip R. Adomaitis, V. Tomkus, kartos jų manieras, kalbėseną. Žemaitiškai, net ir labai norėdamas, neįtaikysi atkartoti, nes Žemaitijos teatro žvaigždžių nėra. Nors pradeda rastis. Tauragėje vykusioje Lietuvos mėgėjų teatro apdovanojimų šventėje „Tegyvuoja teatras IV“ statulėle kaip ryškiausia sezono moters epizodinio vaidmens atlikėja buvo apdovanota Rasa Bernotienė. Mums kartelė jau yra pakilusi. Nebegražu bus tūpčioti vietoje.
Visuomet einame į priekį. Mes pirmieji Lietuvoje suvaidinome Henriką Ibseną žemaitiškai. Pagal jo pjesę „Junas Gabrielis Borkmanas“ pastačiau spektaklį „Gelžėis šešielis“. Iš pradžių aktoriai šiaušėsi. Juos atrėmiau sakydamas, jog norvegų kalba dar baisesnė nei žemaičių ir ne visada spektaklyje tekstas turi būti nušlifuotas iki smulkmenų. 2006 metais pagal S. Cveigo novelę „Baimė“ sukūriau komišką dramą „Paklydusi kanarėlė“. Tačiau vertimai nelabai pasiteisina, man geriau statyti pagal savo parašytas pjeses. Jų žanras – tarp juodosios komedijos ir tragikomedijos, nes toks yra gyvenimas. Vieną akimirką norisi juoktis, kitą – kriokti, kvatoti pro ašaras.
Vaidinti Žemaičių teatre gali bet kas, jeigu ištveria tris repeticijas. Aš neatsimenu atvejų, kad žmogus iš jų pabėgtų, nes jos nepanašios į teatrą. Per repeticijas mokau bendrauti, išgyventi siužetą, nevengiame ir apie savo problemas pasišnekėti. Taip, pusiau repetuodami, pusiau pliurpdami, pastatome spektaklį. Mano iniciatyva suburtą teatrą galima pavadinti improvizacijų teatru. Jame svarbūs trys dalykai. Aktorius turi mokėti išgirsti kitą žmogų, pagalvoti, ką jis pasakė, ir jam atsakyti. Tuomet sukuriamas vaidmuo.
Galutinį rezultatą – spektaklį rodome žmonėms, pas kuriuos niekas neatvažiuoja. Tiesa, teatro gyvavimo pradžioje buvome užsibrėžę vaidinti didžiuosiuose kultūros namuose. Tačiau ateidavo 17–20 žiūrovų. Nebūdavo nei nuotaikos, nei noro vaidinti, nes aktoriui nėra nieko baisiau, kaip staipytis tuščioje salėje. Tada ir pradėjome važiuoti į užmirštus kaimus. Ten žmonės ateina pasirišę kaklaraiščius kaip į kokius atlaidus. Vieną kartą atvažiavęs, nebegali pamiršti, kitąkart neatvažiuosi, gausi barti.
Paprastus kaimo žmones labai vertinu, todėl ir likau Skuode. Miesto bijau per kelis kilometrus. Jei ką rimta nori padaryti, gali ir kaime, jame nėra kvailos žmonių minios. Čia nė karto nesutikau kvaištelėjusių žmonių. Jeigu su jais protingai rokuosies ir jie taip pat rokuosis, net ir didelių mokslų nebaigusieji, nes kiekvienas turi savo pastebėjimų, filosofiją. Kad ir mano artistai. Tik pradeda vaidinti, atsiranda reikiamos manieros, visi vaidmens tonai ir pustoniai.
Svarbiausia, kuo mažiau juos mokyti, aiškinti. Tada patys ieškos atsakymų, improvizuos. Kad repetuoti nesiseka, suprantu iš jų žiovulio, galvos ramstymo nuo vienos rankos ant kitos. Studijų metais vienas dėstytojas atsivesdavo šunį, kuris lindėdavo po suolu ir pradėdavo loti, jei ką nenatūraliai imdavome daryti. Matyt, atrodydavome išprotėję.
Scena iš komedijos „Neįprasta duovėna” premjeros. Vaidina (iš kairės) Renata Šakienė, Jadvyga Laureckienė ir Gražina Ronkaitienė. Asmeninio arch. nuotr.
Rašytojas slaugytojas
Link teatro pasukau septintoje klasėje: spektaklyje suvaidinau kvailelį ir nuo tada vaidmenys prie manęs lipte lipdavo, kol baigiau mokyklą.
Mokyklos metais pradėjau ir rašyti. Būdamas keturiolikos, parūpus mergoms. Meilei ne kaip susiklosčius, palinkdavau prie popieriaus. Išeidavo savęs apgaudinėjimas per raštą.
Tiesa, atsimenu, kai man buvo šešeri, sunkiai sirgo mama. Ją raminau, sakydamas, jog, kai tik paaugsiu, būsiu rašytojas. Tuomet man nereikės eiti į darbą ir galėsiu ją slaugyti. Ji pasveiko ir po šiai dienai, sulaukusi 88-erių, gyva.
Aš normaliai, kad sakiniai nebekliūtų, išmokau rašyti per šešiolika metų. Užsispyręs esu, braukiau, braukiau, kol pasidirbau stilių. Dabar rašyti juo nebenoriu, ta maniera nusibodo. Iki neatsiras kita, nieko nerašysiu, nes neapsimoka, mintys blokuojasi. Nebent pasitaikytų didelis impulsas, kaip, pavyzdžiui, rašant noveles, išleistas knygoje „Amžinybės portretai“, apie Valclovo Into akmenis. Tik pamačiau nuotraukas ir man iš viršaus atėjo tekstas. Per dvi savaites viską surašiau ir mintys užsidarė. Net pats netikėjau, kad taip gali būti.
Su dramomis yra kitaip. Kiekvienais metais turi sukurti po naują, nes reikia paruošti premjerą. Susigalvoji siužetą ir jį rutulioji. Per ilgą laiką atsiranda štampų, kartojasi palyginimai, posakiai. Kai kurias vietas kartais patvarko aktoriai. Pradėjus repetuoti, iš karto matyti, kuri vieta blogai parašyta, nes tekstas nelimpa, neįsimena, nesiklijuoja mizanscena. Tuomet jie vaidina savo žodžiais, kuriais, išbraukęs savuosius, iki galo ir sustyguoju tekstą.
Pirmąsias pjeses rašiau, pradėjęs blūdyti teatru. Perskaičius, buvo justi J. Grušas, K. Saja, J. Marcinkevičius, todėl visas tas kopijas sukišau krosnin. Ten pat atsidūrė ir studijų laikų kūryba, nors iki šiol nesuprantu, kodėl ją sunaikinau, nes iš pakartojimų jau buvau ištrūkęs. Siužetai išlikę atmintyje, tik žodžiai ne. Tačiau atgaivinti nesiimu ir savęs neprievartauju. Tik, kas patinka, „užpatentuoju“.
1990-aisiais „Vagos“ leidykla išleido pirmąją prozos knygą „Vakaras be vakarienės“. Pasiryžti nueiti į leidyklą ir nunešti rankraščius nebuvo sunku. Galvoje sukosi rajoninio laikraščio, spausdinusio mano kūrybą, vieno darbuotojo raginimas: „Pabandyk, juk mušti negausi.“ Pagalvojau, tikrai, jeigu ką, spėsiu pro duris išbėgti. Kol išėjo minėta knyga, laukiau ketverius metus. Jai pasirodžius, kitos knygų lentynoje rikiavosi viena po kitos. „Eglės“ leidykla išleido romaną „Žiogas šuliny“, „Kurmis ant didelio kelio“, „Karališki saulės pokštai“. 2007 metais išėjo žemaitiškų pjesių rinktinė „Meilė ne žaislas“. „Riterių be šarvų šalyje“ pasirodymas dar laukia.
Ateityje norėčiau pagvildenti tėvų konfliktus, jų atsiradimo priežastis. Įdomu, kodėl 60 metų kartu pragyvenę du senukai vieną dieną ima ir susiėda, kad net padalkos dulka. Ir kiekvienas pasakoja savo tiesą, kodėl taip atsitiko. Ir, svarbiausia, abu meluoja. Noriu pabūti tarpininku ir į dienos šviesą ištraukti ne šeimos istoriją, o tiesą, teisę, kurią žmogus, sulaukęs beveik devyniasdešimties metų, turi. Tokia bus dar viena mano misija.
