Ši istorija yra asmeninė patirtis, kuria norėčiau pasidalinti su tais, kurie liko tarnauti ir man išeinant vis nedrąsiai kalbino, atsargiai domėjosi – „Kaip?….“.
Kokios priežastys paskatino lįsti iš komforto zonos ir plaukti į atvirus nenuspėjamus vandenis? Gyvenau kaip statistinis pilietis – pagalvoji, padejuoji, pasižadi, kad kažką darysi rytoj ir…nieko nedarai. Pažįstama? Tikriausiai. Mąsčiau paprastai – darbas garantuotas, atlyginimas visada laiku ir nuo iniciatyvos nepriklauso. Patogu, saugu ir prognozuojama.
Tačiau situacijos pastovumas grįžo bumerangu – atsirado vaikas, didėjo šeimos poreikiai, o mano pajamos liko tos pačios, nesvarbu kur ir kokioje pozicijoje tarnaučiau. Taip sutapo, kad 2013 m. išvykau į misiją Afganistane ir per 7 mėnesius įgijau ne tik geros patirties, bet subrandinau karjeros planą.
Man greitai 40 metų (dar šiek tiek trūksta, bet netoli). Daug laiko tarnavau mokymo institucijose arba patirtis susijusi su mokymu ir IT technologijomis. Išsilavinimas – karybos bakalauras (vadybos kryptis). Man įdomiausia – IT sritis, kuria domėjausi savarankiškai ir nuolatos. Šioje srityje ir norėjau dirbti, tik trūko informacijos apie galimybes. Galiausiai nutariau, kad iki 40 metų aš būtinai susirasiu darbą IT srityje.
Pirmas žingsnis buvo žengtas – tvirtai apsisprendžiau, nusistačiau kriterijus, apsibrėžiau paieškų sritį. Tuomet atlikau žvalgybą – ėmiau skaityti naujienų portalus, darbo skelbimų svetaines, įdarbinimo agentūrų puslapius, viską, kas susiję su IT paslaugų įmonėmis, jų plėtra, darbuotojų statistika, įdarbinimo planais.
Nepatingėjau įtraukti ir pažįstamų IT specialistų į paieškų ratą. Norėjau susidaryti vaizdą, kokių darbuotojų ieškoma, kokie yra reikalavimai ir kokios darbo sąlygos. Surinkęs pakankamai duomenų, pasirinkimą susiaurinau iki 2 konkrečių IT sričių – IT pagalba („Service Desk“, „IT Support“ ar pan.) ir IT projektų valdymas.
Atėjo laikas paruošti savo pristatymą potencialiam darbdaviui.
Čia iškart susidūriau su dilema – kaip paruošti CV, kuri tiktų iš pažiūros panašioms, tačiau skirtingoms pozicijoms. Deja, universalaus CV formato nėra ir kiekvienu atveju, pretenduojant į skirtingo pobūdžio pozicijas, rekomenduoju ruošti skirtingus gyvenimo aprašymus. Susirasti tinkamą CV formą jums padės „Google“.
Aš pasinaudojau „Europass CV“ šablonu (lietuviškas Europass CV šablonas).
Atitinkamai paruoštą (anglišką) CV išsiunčiau įdarbinimo agentūrai, kuri ieškojo darbuotojų į IT pagalbos specialisto poziciją tarptautiniame IT paslaugų centre. Pokalbiui pakvietė po kelių savaičių.
Prieš pokalbį atlikau namų darbus:
Pasidomėjau būsimu darbdaviu – apie kompaniją ir apie būsimą darbą;
Susiradau informacijos apie reikalavimus ir atlyginimus šios srities specialistams;
Susiradau informacijos apie klausimus, užduodamus darbo pokalbiuose, apie rekomenduojamus atsakymus, apie savęs pristatymą;
Nusistačiau „savo kainą“.
Pokalbio metu stengiausi ne tik kuo geriau save pristatyti, bet tuo pačiu ir klausinėti, nes kas geriau išmano darbo rinką ir jos tendencijas negu įdarbinimo agentūros specialistai. Pirmojo pokalbio rezultatas buvo labai geras – manęs nepriėmė, tačiau gavau rekomendaciją pabandyti jėgas projektų valdyme ir praktiškai patyriau, kad pasiruošimas pokalbiui padeda.
Sužinojau, kad dabartinis mano darbdavys ieško projektų vadovų, todėl pakoregavau savo CV ir paprašiau, kad pažįstamas projektų vadovas jį įvertintų ir pateiktų pastabas. Po to nusiunčiau potencialiam darbdaviui ir po kurio laiko buvau pakviestas į pokalbį. Pokalbio metu suvokiau, kad tai yra darbas, kurio labai noriu ir dėl kurio nuversiu kalnus.
Kantriai laukiau rezultatų ir po 3 savaičių, – skambutis. Sulaukiau kvietimo į antrą pokalbį, kurio metu buvo daug tikslingų klausimų apie mano kompetenciją, žinias, patirtį, praktinių situacijų analizės. Po ilgos pauzės (berods mėnesio), kai buvau benuleidžiantis rankas, mane pakvietė prisijungti prie „CSC Baltic“ projektų vadovų komandos.
Kaip jaučiasi žmogus, patekęs iš biudžetinės įstaigos į privačią kompaniją? Ar patikėsite, jei pasakysiu – fantastiškai! Ar prisimenate tą jausmą, kai iš savo miestelio po mokyklos baigimo atvykote studijuoti į didmiestį – Vilnių, Kauną ar Klaipėdą? Panašiai jaučiuosi ir aš, pradėjęs dirbti naujoje, dinamiškoje aplinkoje, kur daug naujų draugiškų žmonių ir ateitis mano paties rankose. Čia tave mato, girdi ir padeda siekti tikslų, – ir profesinių, ir asmeninių. Svarbu, kad jų turėtum. Būti naujoku visada sunku, tad ne išimtis ir čia – mokytis tenka ne tik darbe, bet ir namie, nes norisi pateisinti pasitikėjimą, norisi greičiau įsilieti į srautą, judantį pirmyn. Jaučiuosi laisvas.
Pasirinkdami mane, anot dabartinio mano vadovo (nemaišyti su viršininku!), jie investavo į dalykines, asmenines savybes ir socialinius įgūdžius (angl. Soft Skills). Sugebėjimas (ir noras!) savarankiškai mokytis buvo vienas iš stiprių argumentų mano naudai. Be to, įmonė, kurioje pradėjau dirbti, vadovaujasi taisykle, kad žmonės renkami į komandas, o ne į konkrečias pozicijas. Taip sumažinama atskirų asmenybių destruktyvi įtaka ir konfliktų tikimybė.
Teoriškai dirbu nuo 9 iki 18 val., o praktiškai – lanksčiai, galiu pradėti vėliau, dirbti ilgiau ar iš namų. Už viršvalandžius mokama. Tarptautinėse kompanijose tai normali praktika. Darbo tvarka yra orientuota į rezultatą. Ir tai man labai patinka, nes sistema veikia nuosekliai – nuo tikslų, priemonių ir darbo įrankių iki rezultato ir atitinkamo vertinimo už jį. Tai skatina judėti ir tobulintis, o ne pasitikėti viršininkų nuomone, paremta labiau nuotaika, o ne išmatuojamais rodikliais.
Pirmosiomis dienomis jaudinausi, kaip viską spėti – darbas, įvairūs mokymai, o drauge ir socialinis gyvenimas, šeima. Po kurio laiko supratau, jog visi šie dalykai puikiai suderinami, kai darbo aplinka nebando spausti tavęs į rėmus, o prisitaiko prie tavo darbo stiliaus. Tai sutaupo daug energijos ir leidžia koncentruotis į užsibrėžtus tikslus. Maža to, darbo aplinka labai lanksti ir motyvuojanti – žmonės čia dirba kaip tikra komanda, kur vertinama kiekviena iniciatyva ir pasiekimai – tiek darbiniai, tiek asmeniniai.
Beje, besidarbindamas dar nežinojau, bet pasirodo, JAV ši bendrovė vertinama kaip turinti vieną draugiškiausių atsargos karių įdarbinimo politikų. Bendrovė rūpinasi ne tik buvusiais karo tarnybos darbuotojais, bet taip pat ir jų žmonomis, o už šią veiklą yra gavusi ne vieną apdovanojimą. Skaičiuoja, kad maždaug 18 proc. bendrovės padalinio JAV darbuotojų yra atlikę tarnybą, o nuo 2010 metų įdarbino apie 10 tūkst. atsargos karių, karo veteranų, jų žmonų ir slaugytojų.
Tiems, kurie KAM rūpinasi karių integracija į civilinį gyvenimą norėčiau palinkėti lankstumo, orientacijos į rezultatus ir kantrybės įtikinėjant KAM vadovybę leisti kariams dirbti papildomą darbą (ne tik pedagoginį ar kūrybinį). Nes, mano manymu, geriausia pagalba kariams integruotis į darbo rinką yra netrukdymas jiems įgyti civilinio darbo patirties.
Vietoje epilogo.
Pakabinęs uniformą į spintą trumpam prisėdau ir bandžiau suprasti savo jausmus kariuomenei, tarnybai, Tėvynei. Žinote, žmonės išeidami iš kažkur, visada išsineša su savimi gerą ir blogą patirtį, apie laiką, praleistą sename darbe, kažkokioje įstaigoje, renginyje ar svečiuose. Mano patirtis kariuomenėje buvo banguota, bet kiekvienu atveju unikali. Dėl vieno esu tikrai įsitikinęs – Tėvynę galima mylėti ir be uniformos.
Klausite – ar nieko nepasiilgstu? Kartais vieno dalyko iš tarnybos kariuomenėje šiek tiek ilgiuosi – kad ir kurioje pasaulio vietoje būtum, kario profesiją visi supranta panašiai. Kas yra tikras projektų vadovas žmonėms reikia pasakoti ilgai ir kantriai.
Ačiū visiems, įkvėpusiems pabusti ir keliauti. Norėčiau dar kartą visus paskatinti – kelkite inkarą ir judėkite iš savo ramaus užutėkio! Atrasite tiek daug naujų ir įdomių patirčių.