aA
Donatas Januta – JAV lietuvis, advokatas, istorijos tyrinėtojas, knygos „Lietuviški takai“ autorius. Savo straipsniuose D. Januta žvelgia į pasaulio lietuvių gyvenimus, pateikia savo nuomonę apie praeities ir šiandienos įvykius, primena apie žymių lietuvių likimus. Autorius keliaudamas ieško lietuviško paveldo visame pasaulyje, paseka lietuvių pėdsakus ir gyvenimą Baltarusijoje, Lenkijoje, Kaliningrade, Latvijoje, Ukrainoje ir tai aprašo.
D. Januta su Ukrainos lietuviais
© Leidykla "Aukso žuvys"

Pateikiame ištrauką iš knygos D. Janutos knygos „Lietuviški takai“:

Kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tęsėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, į jos sudėtį įėjo Ukrainos žemės. LDK valdė tas žemes apie 250 metų (1321–1569 m.). Po Liublino unijos jos atiteko Lenkijai. Tačiau ir vėliau LDK didikai bei jų palikuonys veikė Ukrainoje – gyveno, kovojo, statė pilis.

Maždaug 1321 metais (tiksli data nenustatyta) Gediminas sumušė Kijevo kunigaikščio kariuomenę prie Irpinės upės ir užėmė Kijevo žemes. Bet Kijevas ir toliau turėjo mokėti duoklę Aukso ordai, kol Gedimino sūnus Algirdas su trim savo brolio Karijoto sūnumis 1362-aisiais metais prie Mėlynųjų Vandenų Ordą sutriuškino. Po šios pergalės didelė dalis šiandieninių Ukrainos žemių buvo prijungtos prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.

Taip Algirdas Lietuvai atvėrė prekybos kelią tarp Vidurio Europos ir Krymo, kurį saugoti paskyrė Karijotaičius. Valdant Ukrainos žemes, jiems teko kovoti ne tik prieš mongolus-totorius, bet ir prieš mūsų kaimynus lenkus. Ukrainiečių šaltiniai rašo, kad vietiniai gyventojai draugiškai priėmė Karijotaičius – kaip išvaduotojus iš mongolų-totorių priespaudos ‒ ir pritarė jų veiklai.

Šiandien senųjų lietuvių palikuonių Ukrainoje lyg ir nebėra. Visi Ukrainos lietuviai – atsiradę jau po Antrojo pasaulinio karo. Vieni – buvę Sibiro tremtiniai ir jų palikuonys. Kiti – Raudonosios armijos kariai, čia paskirti. Treti – čia apsigyvenę dėl darbo reikalų ar meilės, todėl ir šeimos čia daugiausia mišrios: lietuvis vedęs ukrainietę arba lietuvė ištekėjusi už ukrainiečio.

Prieš maždaug 10 metų Ukrainoje veikė net 11 lietuvių draugijų. Jos puoselėjo lietuvių kultūrą, lituanistinį švietimą, organizavo lietuviškus renginius, dainų ir šokių šventes. Šešiuose Ukrainos miestuose veikė sekmadieninės lituanistinės mokyklos.

Šių dienų Ukrainoje lietuviška veikla tęsiama, bet ji nebe tokia aktyvi. Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, nemaža dalis Ukrainos lietuvių, turėdami arba įgiję Lietuvos pasus, išvažiavo į Angliją, Airiją ir kitas šalis uždarbiauti. Kiti išvyko Lietuvon, nes Ukrainos ekonominė padėtis sunki. Užgrobus Krymą ten veiklą buvo priverstos nutraukti dvi lietuvių draugijos, o prasidėjus karui su Rusija nustojo veikti ir Donbaso lietuvių draugija.

Keliauti į Ukrainą ruošiausi dar 2014 metais. Tada buvau jau išvažinėjęs ir išvaikštinėjęs Lenkijos, Baltarusijos (Gudijos), Latvijos ir Prūsijos (dab. Kaliningrado) lietuviškais takais. Tų kelionių aprašymai sudaro dalį mano knygos „Lietuviški takai“.

Norėjau į knygą įdėti ir Ukrainos aprašymą, bet dėl 2013 metais Ukrainoje prasidėjusių neramumų – Krymo aneksijos ir karo veiksmų su Rusija ‒ teko kelionę atidėti, ir minėta knyga išėjo be įspūdžių apie Ukrainą.

Draugišką šalį, dalies LDK palikimo saugotoją, pagaliau pamačiau šią vasarą. Keliavome trise – aš, mano dukra, patyrusi keliautoja Andrea Janutaitė, ir Kaune gimęs bei augęs ukrainiečių kilmės gydytojas Vladimiras Petrenka, kuris buvo ne tik mūsų vertėjas, bet ir puikus kompanionas. Visą kelionę pagal mano pageidavimus ir vietines galimybes iš anksto organizavo čikagiškis Algis Grigas kartu su gydytoju V. Petrenka.

Mes trys – Andrea atvyko iš Niujorko, Vladimiras iš Kauno ir aš iš San Fransisko – susitikome Vilniaus oro uoste. Skrydis iš Vilniaus į Kijevą truko apie valandą.

* * *

Kijevo oro uoste, kur turėjome persėsti į lėktuvą, skrendantį Lvovan, mus, kaip ir visus atvykstančius į Ukrainą, pasitiko pranešimas didelėmis raidėmis ukrainiečių ir anglų kalbomis: „NESIŪLYKITE KYŠIŲ. KYŠIS YRA NUSIKALTIMAS.“ Vienas dabartinės Ukrainos reiškinių – giliai įsišaknijusi valdininkų korupcija. Neaišku, ko gyventojai labiau nekenčia – savo korumpuotų valdininkų ar rusų dėl pagrobto Krymo ir nesibaigiančių karo veiksmų Rytų Ukrainoje. Nors Kijevo oro uostas modernus ir vakarietiškas, neketinome jame septynias valandas nuobodžiauti.

Praėjusius pasų kontrolę, mus pasitiko vairuotojas, kuris nuvežė į Ukrainos sostinės centrą pasidairyti ir papietauti. Pakeliui iš oro uosto geru plentu pravažiavome pro automobilių parduotuves „Volvo“, „Porsche“, „Volkswagen“, pro „McDonald’s“ užkandinę, matėme kitų žinomų tarptautinių įmonių iškabų. Buvo antra valanda po pietų, oras karštas ir tvankus, artėjant prie miesto automobilių spūstys vis didėjo.

Važiuojant šoferis pasakojo, kad kitoje miesto pusėje yra tipiškas sovietų laikais statytas rajonas – vien aukšti pastatai, nėra medžių nei žalumos, viskas pilka. Andrea pastebėjo, kad apibūdinimas panašus į tos vietos, kur ji gyvena – Manhatano Niujorke .

Iš tiesų pats Kijevo centras ne ką skiriasi nuo Vakarų Europos miestų. Ten truputį pasidairėme, papietavome ir grįžome į oro uostą tęsti kelionės į Lvovą.

Lvovas

Vokiečių pirkliai ir amatininkai Lvove įsitvirtino jau XIII šimtmetyje. XIV amžiuje, kai lietuviai kovojo su lenkais dėl šių žemių, Lvovas ėjo iš rankų į rankas. Vėliau miestas daug metų priklausė Lenkijai, paskui Austrijos imperijai, o tarpukariu – vėl Lenkijai.

1848 metais beveik visoje Europoje vykę valstiečių ir darbininkų revoliuciniai judėjimai neaplenkė ir šio krašto. Todėl Austrijos imperija, kuriai tada ši Ukrainos dalis priklausė, Lvove pastatė tvirtovę, ne gynybai nuo priešų, o imperijos valdžiai apsaugoti nuo savų gyventojų.

Nedaug kas likę iš tos tvirtovės – tik vienas bokštas, dabar pertvarkytas į penkių žvaigždžių viešbutį „Citadel Inn“, kuriame ir apsigyvenome. Kas vakarą, kad ir labai vėlai grįžę iš po dienos ekskursijų, prisėsdavome viešbučio bare lengvai užkąsti, aptarti dienos įspūdžių, pasivaišinti taure vyno ar stikleliu ukrainietiškos horilkos.

Miesto architektūra – Austrijos imperijos valdymo atspindys. Gatvėse ir restoranuose matyti daug lenkų ir vokiečių turistų, kurie grįžta į „savą“ kraštą pasižvalgyti. Žmogus jautiesi lyg vaikščiotum kuriame nors Vokietijos ar kitame Vakarų Europos mieste.

Labai sužavėjo Lvovo operos teatras, tų pačių austrų pastatytas 1900 metais. Ten stebėjome Mozarto „Figaro vedybas“. Mums išties labai pasisekė, mat gavome puikias vietas atskiroje ložėje už, mano akimis, labai žemą kainą. Įdomu, kad Marcelinos rolę operoje atliko solistė lietuviška pavarde ‒ Irena Kibertaitė (Ірина Кібертайте).

O štai Lvovo turgeliuose netrūksta Vladimirą Putiną išjuokiančių karikatūrų. Užtikome ir vieną alaus rūšį, pavadintą „Frau Ribbentrop“, o ant šio gėrimo butelio vaizduojama Angela Merkel, „aprengta“ vokiška karine uniforma. Tai antausis Vokietijos kanclerei A. Merkel už jos nuolaidžiavimą V. Putinui. –Akivaizdu, kad vietiniai dar neužmiršo Molotovo‒Ribbentropo pakto, pagal kurį Ukraina ir Baltijos šalys buvo atiduotos Maskvai.

Lietuviškos istorijos ir paveldo žymių šiame mieste nedaug. Tačiau šis tas yra. Lvovo kraštas trumpai priklausė Gedimino sūnui Liubartui. Čia veikė ir kiti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vietininkai, karžygiai ir didikai, o Žalgirio mūšyje į nelaisvę paimti vokiečių riteriai buvo laikomi Lvovo tvirtovėje. Lvovo istorinėse Ličiakovo kapinėse palaidoti keli lietuvių kilmės 1863–1864 metų sukilimo dalyviai, pabėgę į šį kraštą.

Tarp jų – iš Birštono kilęs Adomas Dominykas Bartuševičius, kuris Lvove leido laikraščius ir knygas. Kitas buvęs sukilėlis – čia besiilsintis Simonas Vizūnas Šidlauskas – sugebėjo išgelbėti ir į Lvovą atsivežti sukilimo kovų vėliavą. Leonas Sapiega (ne tas Lietuvos didysis etmonas Sapiega, kuris palaidotas Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje, bet kitas jo bendravardis iš Sapiegų giminės), buvęs 1830–1831 metų sukilėlių vadas, vėliau finansiškai rėmęs 1863 metų sukilimą, kurį laiką gyveno Lvove, čia pastatė geležinkelį.

Sakoma, kad dabartinė S. Banderos gatvė anksčiau vadinosi Sapiegos gatve. Yra didelė, įspūdinga Adomo Mickevičiaus statula. Tik čia poetas laikomas ne lietuviu, o ukrainiečiu, – kaip Lenkijoje – lenku, o Baltarusijoje – gudu. Kai pagalvoji, tai šaunus vyras buvo tas mūsų visų Mickevičius – turi net keturias pilietybes. O mes, lietuviai, dėl dvigubos pilietybės taip nesutariame.

Šiek tiek pavažiavus už miesto, greta paties tikriausio ukrainietiško Starės kaimelio (Старé Селó) su kiemuose besiganančiomis ožkomis ir vištomis, garsiai lojančiais šunimis, yra kunigaikščių Ostrogiškių pilies griuvėsiai, kuriuos aplankėme. Kažkada buvusi didinga pilis vienu metu priklausė ir Radviloms.

Taip pat teko susitikti su draugiška ir energinga Lvove reziduojančio Lietuvos garbės konsulo atsakingąja sekretore Beatriče Biliavtsyv. Ji mums šiek tiek papasakojo apie vietinių lietuvių veiklą – štai Lvovo lietuvių draugijai priklauso apie 140 narių, o lituanistinę mokyklą lanko 40 mokinių.

Beveik su kiekvienu mokiniu reikia dirbti atskirai, nes mokinių lietuvių kalbos mokėjimo lygis labai skirtingas. Išgirdome ir įkvepiančią istoriją – viena mergina, kurios tėvas – lietuvis, motina – ukrainietė, visiškai nemokėjo lietuviškai, bet mokytojos Marinos Trocenko-Renke pastangomis išmoko mūsų kalbą taip gerai, kad įstojo į Vilniaus universitetą ir ten šiuo metu sėkmingai studijuoja.

Pakeliui iš Lvovo

Važiuojant automobiliu iš Lvovo, vėliau iš Podolės Kameneco, peizažas panašus į Lietuvos. Bažnytkaimiai (cerkvėkaimiai) mažai skiriasi nuo Lietuvoje esančių kaimų ir miestelių. Nameliai tvarkingi, aptverti tvorele, greta ‒ daržas, keletas obelų. Laukuose – dirvonai.

Kai kur laukai saulėgrąžom geltonuoja tiek toli, kiek akis mato, ir primena anų laikų Lietuvos laukus, kurie plačiai mėlynavo linų žiedais. Keliai čia, vakarinėje Ukrainoje, asfaltuoti ir, nors dažnas automobilio ratų dundėjimas praneša, kad jie mažiau prižiūrimi negu Vakarų Europoje, vis tiek lengvai pravažiuojami be visureigio. Ne taip kaip rytinėje Ukrainoje, kur, sako, žmonės kai kur važiuoja pievomis, norėdami išvengti duobėtų kelių.

Buvome trumpam sustoję Karpatų kalnų papėdėje, Truskavecės miestelyje. Truskavecė garsi dėl savo mineralinių vandenų, kuriuos, sako, labai sveika gerti. Bet nė vienas iš mūsų nesijautėm sergantis, tad išvažiavome jų neragavę.

Pakeliui į Podolės Kameneco miestą norėjome aplankyti Červonohrado pilies griuvėsius. Teko išsukti iš pagrindinio kelio į neasfaltuotą keliuką. Pasiekę jo galą, bridome pėsti dar kokį pusę kilometro per žoles, takelius ir brūzgynus, kol pagaliau išvydome pilies griuvėsius. Šią tvirtovę pastatė ir valdė Gedimino vaikaičiai Karijotaičiai. Vėliau ji perėjo Švitrigailai, o nuo 1411 m. iki 1430 m. priklausė Vytautui. Pilis buvo pakartotinai puolama ir sugriauta turkų, kazokų, vengrų. Iki šių dienų išlikę du pilies bokštai. Greta tvirtovės griuvėsių – dar ir bažnyčios griuvėsiai. Mūrinė bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta 1615 metais, vėliau turkų nuniokota ir iš naujo atstatyta.

Podolės Kamenecas ir Chotynas

Po to, kai Algirdas su trimis savo brolio Karijoto sūnumis 1362 metais Mėlynųjų Vandenų mūšyje sutriuškino Aukso ordą, jis Karijotaičiams paskyrė valdyti Podolės ir gretimas žemes, kurias šie valdė iki 1394 metų, kai dalis Podolės buvo prijungta prie Lenkijos. Vėliau miestas vėl grįžo LDK, o po Liublino unijos Lenkija pasiėmė tą kraštą ir valdė iki 1793 metų, antrojo Lenkijos‒Lietuvos respublikos padalijimo.

Karijotaičių pastatyta Podolės Kameneco tvirtovė, apsupta upės, išlikusi sveika. Per metų metus ją puolė, bet neįveikė totoriai, turkai ir didysis kazokų etmonas Bohdanas Chmielnickis. Sakoma, kad šioje tvirtovėje 1404 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas prisiekė ištikimybę karaliui Jogailai ir Lenkijos karūnai. Dabar tvirtovė pritaikyta turistams – paversta į muziejų.

Podolės Kamenece Šv. Petro ir Povilo katedra – ko gero, vienintelė katalikų šventovė, priešais kurią stovi musulmonų minaretas su katalikų Švč. Mergelės Marijos statula viršūnėje. Katedrą lenkai pastatė 1580 metais. Vėliau šias žemes užėmė turkai, bažnyčią pavertė musulmonų mečete ir pristatė minaretą. 1699 metais lenkai ją atgavo, „atvertė“ į katedrą ir, palikę minaretą, ant jo viršaus pastatė Švč. Mergelės Marijos statulą.

Iš Podolės Kameneco truko mažiau nei valandą pasiekti Chotyno tvirtovę, esančią apie 15 kilometrų nuo trijų valstybių – Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos ‒ sienos. Šioje tvirtovėje 1621 metais, po sėkmingos kovos sustabdęs turkų veržimąsi į Europą, mirė buvęs Žemaitijos seniūnas, Kretingos miesto steigėjas, Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Jis buvo vienas žymiausių Europos karvedžių, paskutiniuosius 30 savo gyvenimo metų beveik be pertraukos kovojęs prieš švedus, rusus, turkus, moldavus, kazokus ir net prieš maištaujančius lenkų bajorus.

Vien už 1605 metų Kircholmo pergalę prieš švedus J. K. Chodkevičius susilaukė sveikinimų ir dovanų ne tik iš popiežiaus, Anglijos ir kitų Europos karalių, bet ir iš Turkijos sultono.

1621 metais savo paskutinėje kovoje Chotyne Chodkevičius atrėmė tuos pačius sultono turkus, kurie tada žengė užimti Lietuvos‒Lenkijos valstybę. Mūšio metu jo vadovaujami 35 tūkst. lenkų bei lietuvių ir 40 tūkst. ukrainiečių bei kazokų atsilaikė prieš daugiau nei dvigubai didesnę priešo kariuomenę, kuri į kovą atsigabeno ne tik karo pabūklų, bet ir 1 000 kupranugarių bei 4 dramblius. Visi keturi drambliai buvo paimti į nelaisvę, deja, nėra žinoma, koks jų tolimesnis likimas.

Kitą dieną, pakeliui į Vinicą, planavome aplankyti Sutkivicos tvirtovės likučius. Ši pilis pastatyta žemėse, kurias Lenkijos karalius Jogaila už ištikimą tarnybą padovanojo riteriui Chodkai; vėliau Chodkos vaikaitis pastatė šią pilį. Chodka – LDK didikų Chodkevičių giminės pradininkas. Kad galėtume apžiūrėti Sutkivicos griuvėsius, mums reikėjo prasibrauti per žolynais užžėlusį ūkininko kiemą, saugantis, kad neįkastų jo šuo. Radome maždaug pusę išlikusio bokšto ir sienos fragmentą.

Vinica

Pasiekę Vinicą, miestą ant Bugo upės kranto, susitikome su lietuvių draugijos „Sakalas“ pirmininku Vasylu Sugaku, kuris papasakojo įdomią savo gyvenimo istoriją

Vykstant Šaltajam karui tarp Sovietų Sąjungos ir JAV, Plungėje buvo iškasta šachta, kurioje įrengta balistinė raketa, nutaikyta į Ameriką. Raudonosios armijos lakūnų dalinio kariškiai buvo paskirti tą raketą prižiūrėti. Vienam iš tų kariškių 1972 metais Plungėje gimė sūnus, kurį tėvai pavadino Vasylu.

Šiek tiek vėliau, kai pabėgęs į Vakarus asmuo amerikiečiams atskleidė raketos buvimo faktą ir visas jos koordinates, sovietams teko raketą išmontuoti, o šachtą likviduoti. Tada Vasylaus tėvą su šeima perkėlė į Šiaulių karinio oro uosto bazę. Lankydamas lietuvių kalbos pamokas Šiaulių rusų mokykloje ir gatvėje žaisdamas su lietuviukais, Vasylas pramoko lietuviškai. 1992 metais jo tėvas, Raudonosios armijos kariškis, buvo perkeltas į Vinicos miestą Ukrainoje, taip čia atsidūrė ir pats Vasylas.

Atvykęs į Vinicą, Vasylas sužinojo, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo nurodymu pastatyta pilis davė pradžią Vinicos miestui. Taigi, Algirdas įkūrė šį miestą. Praeities vingiai įkvėpė Vasylą, jis ne tik ėmė domėtis lietuviškuoju apylinkių paveldu, bet ir nusprendė surasti daugiau lietuvių – telefono knygose ieškojo lietuviškų pavardžių, dėjo skelbimus į laikraščius. Taip susibūrė Vinicos lietuvių draugija „Sakalas“, kažkada turėjusi beveik 60 narių. Draugija įsteigė lietuviškų dainų ansamblį „Skrydis“. Dabar draugijoje likę apie 15 narių, daugiausia pensininkų, mat jaunimas, ieškodamas geresnių gyvenimo sąlygų, emigravo.

Vasylas turėjo gražią idėją pastatyti paminklą miesto įkūrėjui Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui. Iš Ukrainos mokslų akademijos gavo dokumentą, pripažįstantį Algirdo vaidmenį šioje apylinkėje, miesto valdžios žodinį pritarimą statybai. Bet pasikeitė miesto valdininkai: „Kam mūsų miestui mokėti už tokį paminklą! Tegul Lietuva moka!“ Vasylas dar bandė ginčytis, bet, deja... Projektas iki šiol nepajudėjo iš vietos.

2015 metais Ukrainos prezidentas paskelbė šalies desovietizaciją: iš viešosios erdvės pradėta šalinti sovietinius ženklus, keisti gatvių pavadinimus. Pasinaudojusi proga Vinicos lietuvių draugija pasiūlė kurioms nors pervadinamoms gatvėms suteikti Algirdo ir Karijotaičių vardus. Nors pasiūlymas dėl Algirdo gatvės pasiklydo biurokratinėje migloje, Vladimiro Lenino kolegos Jakovo Sverdlovo gatvė tapo Karijotaičių, šiose apylinkėse aktyviai veikusių didžiojo kunigaikščio Gedimino anūkų, gatve.

Vasylas, kurio raudonarmietis tėvas buvo ukrainietis, o motina lenkė, užklaustas, kokios jis tautybės, drąsiai ir nuoširdžiai atsako: „Esu žemaitis iš Plungės.“

Kijevas

Nusprendę išbandyti skirtingas transporto priemones, vakare Vinicoje atsisveikinome su vairuotoju, sutarėme su juo susitikti Kijeve ir sėdome į traukinį, vykstantį iš Odesos į Kijevą. Vagonas buvo patogus, nuo vasaros karščių vėsinamas. Per dvi valandas atsidūrėme Kijeve. Ukrainos sostinė išsidėsčiusi ant plačios Dniepro upės kranto, o gyventojų čia maždaug tiek pat, kiek visoje Lietuvoje – 2,9 mln.

Kijeve veikia Lietuvos ambasada ir lietuvių draugija, kuriai priklauso apie 200 narių. Lituanistinę mokyklą lanko 32 vaikai ir 30 suaugusiųjų. Sako, kad, kitaip negu kitur Ukrainoje, čia lietuvių skaičius šiek tiek didėja, nes atvyksta verslininkų iš Lietuvos. Pati draugija labai veikli – rengia parodas, susitikimus, minėjimus. Jos choras „Viltis“ jau yra dalyvavęs penkiose pasaulio lietuvių dainų šventėse.

Pirmiausia Kijeve aplankėme su Lietuva susijusio Taraso Ševčenkos skulptūrą ir jo vardo universitetą. T. Ševčenka (1814–1861 m.) – žymiausias Ukrainos literatūros klasikas ir tautinio atgimimo veikėjas, kuris 1829–1831 metais gyveno ir mokėsi Vilniuje. T. Ševčenkos universitete studijavo Maironis, Vincas Krėvė ir kiti lietuviai.

Šis Kijevo aukštojo mokslo bastionas buvo įsteigtas carui po 1830–1831 metų sukilimo uždarius Vilniaus universitetą ir perkėlus jo turtą į Kijevą. Pirmi studentai čia mokslus pradėjo 1834 metais. Naudodamiesi proga, apžiūrėjome kažkada tarsi iš Vilniaus universiteto likučių sukurtos aukštosios mokyklos pastatą, aplinką, ansamblį sudarančias cerkves.

Antra lietuviška žymė, kurią užtikome Kijeve, buvo baras pavadinimu „Klaipėda“, reklamuojantis litowska virtuvę. Pasirodo, Ukrainos sostinėje yra kelios tos pačios įmonės maitinimo įstaigos, visose jose galima paragauti ne tik lietuviškų patiekalų, bet ir alaus.

Seniai seniai Kijevo žemes užkariavo Gediminas. Vėliau 30 metų miestą ir aplinkines teritorijas valdė Algirdo sūnus kunigaikštis Vladimiras. Jis kartu su mums iš literatūros pamokų geriausiai žinomu broliu Skirgaila yra palaidoti garsiajame Kijevo Pečoros vienuolyne, įkurtame dar XI amžiaus viduryje. Istorikas Alfredas Bumblauskas teigia, kad čia iš viso yra palaidota keturiolika Algirdaičių.

Viena iš jų – kunigaikščio Jono Alšėniškio-Algimantaičio palikuonė, Alšėnų kunigaikštytė Julijona, kurią Rytų krikščionys (stačiatikiai) laiko šventąja. Romos katalikų bažnyčia pripažįsta tiktai vieną lietuvių šventąjį – šv. Kazimierą, o Rytų bažnyčioje lietuvių šventųjų yra paskelbta ne mažiau nei penki. Toks šventasis – tai karaliaus Mindaugo žudikas, buvęs Nalšios, vėliau Pskovo kunigaikštis Daumantas. Kiti – trys Vilniaus kankiniai – Antanas, Eustachijus ir Jonas, kurie 1347 metais lietuvių pagonių buvo nužudyti.

Apskritai šiame vienuolyne palaidota daug žymių žmonių. Ko gero, vienas iš garsiausių – carinės Rusijos politikas, labai svarbios agrarinės reformos autorius Piotras Stolypinas, kuris 1911 metais žuvo Kijeve per pasikėsinimą į jį.

Apsilankėme centrinėje miesto aikštėje, vadinamoje Nepriklausomybės, o mums visiems geriausiai žinomoje Maidano pavadinimu. Tai ta vieta, kur 2013 metais prasidėjo protestai, pasibaigę jų dalyvių žudynėmis, prezidento Viktoro Janukovičiaus pabėgimu į Rusiją, Krymo okupacija ir iki šiol tebesitęsiančiu karu Rytų Ukrainoje. Aplink aikštę, ant medžių ir sienų, iškabintos žuvusių asmenų fotografijos, biografijos, prie šių atminimo ženklų padėta gėlių. Akivaizdu, kad ketverių metų senumo įvykiai neužmiršti ir labai svarbūs dar ir šiandien.

Pačiame Maidano aikštės centre stovi apie 60 metrų aukščio Nepriklausomybės bokštas su Kijevo miesto globėjo arkangelo Mykolo statula viršuje. Ir bokštas, ir pati aikštė – įspūdingi, primena didingas Paryžiaus ir Vienos aikštes, o po ja – modernus požeminis 3 aukštų prekybos centras su tarptautinių ir vietinių firmų parduotuvėmis.

Iš viešnagės Kijeve labai įsiminė ir vieno restorano, kuriame pietavome, meniu buvę niekada nematyti, neragauti ir net negirdėti patiekalai – barščių ledai ant pagaliuko (borsch popsicles), dilgėlių alus, éclair pyragaičiai ne su įprastu saldžios grietinėlės įdaru, o su silkių. Tąkart paragauti jų taip ir neišdrįsome.

Ekonomika ir politika Ukrainoje

Kelionės metu įsitikinome: yra dvi temos, kurios Ukrainos žmonėms dažniausiai kelia pyktį ir nusivylimą. Viena – tai valdininkų korupcija, antra – Krymo okupacija, nesibaigiantis karas su Rusija.

Ekonominė padėtis Ukrainoje sunki, šiek tiek primena sovietinės Lietuvos situaciją. Viename turgelyje kalbėjomės su moterimi, kuri sakė, kad kiekvieną savaitgalį pardavinėdama savo darže užaugintas daržoves per dvi dienas uždirba apie 100 ukrainietiškų grivinų – iki 4 dolerių per dieną. Vairuotojas, kuris dirba firmoje, vežiojančioje iš Vakarų atvykstančius verslininkus, per mėnesį uždirba 80‒150 dolerių, priklausomai nuo to, kiek užsakymų tą mėnesį gauna.

Lvove gyvenančio lietuvio dukra gydytoja mokosi kirpėjos amato, nes tikisi, kad dirbdama grožio salone ir patarnaudama pasiturinčioms moterims uždirbs daugiau nei dirbdama medicinos srityje. Dauguma sutiktų žmonių tvirtino, kad Ukrainoje beveik nėra viduriniosios klasės. Yra turtingieji, kurie dažniausiai turi kokių nors ryšių su valdžia, o visi kiti, kurie Vakaruose priklausytų viduriniajai klasei, verčiasi gana skurdžiai. Dėl viso šito žmonės kaltina korumpuotą valdžią.

Išsilavinęs, ne šiaip eilinis ukrainietis mums pasakojo, kad mokesčiai, skirti kelių taisymui, labai dideli, bet keliai Ukrainoje labai prasti, nes tik maždaug 5 proc. tų keliams skirtų lėšų panaudojamos pagal paskirtį. Visa kita atsiduria valdininkų kišenėse. Vienas verslininkas skundėsi, kad yra tiesiog priverstas kas dvejus metus savo įmonę uždaryti ir steigti naują, nes per tą laiką valdininkai, tikėdamiesi gauti kyšių, firmai uždeda tiek įvairių mokesčių ir baudų, kad mėgindamas jas susimokėti neturėtų iš ko gyventi.

Tokių istorijų yra tikrai ne viena.

Krymo užgrobimas ir besitęsiantis karas Rytų Ukrainoje sukėlė didelę neapykantą rusams ir viskam, kas rusiška. Ukrainoje veikia du pagrindiniai stačiatikių patriarchatai – vienas Maskvos, kitas vietinis ‒ Kijevo. Maskvos patriarchatas senesnis, turėjo gal trigubai daugiau narių negu Kijevo. Šiomis dienomis vyksta religinis „karas“ tarp šių dviejų institucijų. Maskvos patriarchato cerkvių parapijiečiai daug kur balsuoja už perėjimą į Kijevo patriarchatą.

Tai man primena kovas, kurios prieš šimtą ir daugiau metų vyko JAV lietuvių parapijose, kai lietuviai katalikai priešinosi JAV gyvenusiems airiams vyskupams, valdžiusiems bažnyčias ir parapijas. Tada dalis lietuvių atskilo nuo Romos katalikų ir įsteigė Lietuvių katalikų tautinę bažnyčią, kurios parapijų buvo įsteigta Pensilvanijoje, Atlanto pakraštyje ir Čikagoje. Ukrainiečių neapykanta rusams pasireiškia įvairiose situacijose. Kai buvome Kijevo metro, aš prasitariau, kad reikėjo nusileisti labai giliai po žeme.

Tai išgirdęs vietinis ukrainietis atsiliepė, kad kita netolima metro stotis yra giliausiai įrengta visoje Europoje. Daug negalvodamas ištariau, kad Maskvoje irgi yra labai giliai esančių požeminių metro stočių. O ukrainietis atsakė: „Rossija is not Europe! (Rusija – ne Europa!)“.

Apskritai žmonės Ukrainoje – draugiški. Atrodo, kad šiek tiek draugiškumo parodydavo vien todėl, kad mes buvome vakariečiai, nes Ukraina, nusigręžusi nuo Rusijos, žiūri į Vakarus. Vienur kitur miestuose matėme iškabintų mėlynų Europos Sąjungos vėliavų, simbolizuojančių ukrainiečių siekius. Lvove viena vietinė gyventoja, kai sužinojo, kad aš ne tik vakarietis, bet ir lietuvis, pradėjo pasakoti apie ukrainiečių ryšius su lietuviais, taip pat paminėjo ir tremtį Sibire. Tuojau paaiškino, kad daugiausia gulaguose buvo nužudyta ukrainiečių, o antroje vietoje buvo Baltijos šalių gyventojai. Ukrainiečiai ir lietuviai – tarsi vargo broliai, pridėjo ji.

Atsisveikinant su Ukraina

Ši kelionė buvo pradinis susipažinimas su Ukraina ir jos lietuviška praeitimi bei dabartimi. Ukraina – didelis kraštas, tad daug liko nepamatyta. Vengėme rytinės Ukrainos dėl ten kylančių neramumų, bet ir vakarinėje šalies dalyje liko daug nepamatytų vietų.

Pavyzdžiui, Lucke stovi Gedimino sūnui Liubartui priklausiusi pilis. 1429 metais Vytautas į Lucką sukvietė visus to meto svarbiausius Europos valdovus, atvyko net pats Šventosios Romos imperijos imperatorius. Suvažiavime buvo sprendžiamos tarptautinės problemos, čia pirmą kartą oficialiai svarstytas ir paties Vytauto karūnavimas Lietuvos karaliumi. Olykoje išlikę gražūs Radvilų palociai. Voluinės Vladimire buvo nužudytas Mindaugo vyriausias sūnus Vaišvilkas (Vaišelga), manoma, kad ten, Šv. Mikalojaus cerkvėje, jis ir palaidotas. O štai Kremenece devynerius metus buvo kalinamas kunigaikštis Švitrigaila, kol jo bendražygis Ostrogiškis jį iš nelaisvės išvadavo.

Taip susiklostė mūsų tautos praeities kelias, kad Lietuvos paveldo žymių daug daugiau išlikę Ukrainoje ir Baltarusijoje negu dabartinėje Lietuvos teritorijoje.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Šventasis Tėvas apibendrino vizitą Lietuvoje: mūsų tautos šauksmas turi mus jaudinti  nuolat pildoma (985)

Popiežius Pranciškus sekmadienį paragino Lietuvos tikinčiuosius rūpintis socialiai...

Vieta Lietuvoje, kur grįžę emigrantai atsiveža savo draugus (14)

Tauragėje, Pietvakarių Lietuvoje, turistus ir smalsuolius vilioja unikali atrakcija po atviru...

Įspūdžiai iš Kauno: Jono Pauliaus II apsaugoje dirbęs vyriškis palygino popiežių vizitus (11)

Popiežius Pranciškus sekmadienį paragino Lietuvos tikinčiuosius rūpintis socialiai...

Užkalniui žadėjo Ameriką Molėtų plente, rado būdelę su lauko tualetu (85)

Niekas labiau nenuvilia, negu užkelti lūkesčiai. Kai jau įsivaizduoji, kad turi rankose pasaulį,...

Buvusio Vilniaus geto vietoje iš akmenų sudėta Dovydo žvaigždė: sekmadienį čia apsilankys ir popiežius (1)

Minint 75-ąsias Vilniaus žydų geto likvidavimo metines Rūdninkų skvere iš akmenų sudėta...

Adomaičio komanda – visų laikų rekordininkė: taip nežaidė nė viena Lietuvos rinktinė horizonte – pergalių rekordas (40)

„Absurdiška, – susidariusią situaciją apibūdino Dainius Adomaitis . – Tačiau visi turi...

Politologai įvertino: artėjantys prezidento rinkimai gali sukelti net ir vyriausybinę krizę (353)

Jei premjeras Saulius Skvernelis paskelbtų apie savo kandidatavimą prezidento rinkimuose, jam...

Fausta Marija Leščiauskaitė. Kažkada jie užmuš ir jūsų vaiką, tėtį, mamą, brolį ar sesę (131)

Man labai patiko vienas kelio ženklas, rastas Kalifornijoje, paplūdimio miestelyje, prižiūrėtoje...

Per popiežiaus vizitą Kaune – netikėtumas: tikintieji tai pavadino Dievo ženklu (175)

Susirinkusieji į Kauno Santaką susitikti su popiežiumi, kuris aukojo šv. Mišias, užfiksavo...