Amerikos prezidentui Franklinui Rooseveltui niekada nebuvo tekę su juo susitikti. Kaip ir Sovietų lyderiui Josifui Stalinui. Winstonas Churchillis prie jo priartėjo, 1932-aisiais Miunchene tyrinėdamas knygą. Jiedu du kartus tarėsi susitikti išgerti arbatos, tačiau abu kartus A. Hitleris atšaukė susitikimą.
Tuometinis Britanijos premjeras Neville’is Chamberlainas norėjo išvengti pasaulinio karo, tad manė, kad jam būtų naudinga pačiam įvertinti A. Hitlerį. Ar įmanoma su juo normaliai pasikalbėti? Ar galima juo pasitikėti? N. Chamberlainas nusprendė tą sužinoti. Apie įvykusį politinių lyderių susitikimą savo naujausiame tarptautiniame bestseleryje „Bendravimas su nepažįstamaisiais“ pasakoja kultinis Kanados rašytojas Malcolmas Gladwellas, kultinėmis tapusių knygų „Virsmo taškas“ ir „Išskirtys“ autorius.
Naujausia, šeštoji, leidyklos „Eugrimas“ išleista M. Gladwello knyga, paliečianti ir Black lives matter bei Me too temas – apie tai, kodėl mes nesusikalbame, ir apie tai, kaip, rodos, niekuo neišsiskiriančios situacijos dėl šio mūsų nesusikalbėjimo virsta mitingais, įkalinimais, savižudybėmis ar net karu.
Ištrauka iš knygos „Bendravimas su nepažįstamaisiais“
1938-ųjų rugpjūčio 28-osios vakarą Neville’is Chamberlainas pasikvietė artimiausius savo patarėjus į vėlyvą strateginį pasitarimą Downingo g. 10. Tuo metu Chamberlainas Britanijos premjero pareigas ėjo jau kiek daugiau nei metus. Jis turėjo verslininko patirties, buvo praktiškas ir tiesmukas vyras, kurio interesai ir patirtis buvo susiję su šalies vidaus politika. Tačiau dabar jam teko susidurti su savo pirmąja užsienio politikos krize, kurioje dominavo Adolfas Hitleris.
Hitleris sakydavo vis karingesnes kalbas apie įsiveržimą į Sudetų kraštą – vokiškai kalbančią Čekoslovakijos dalį. Jei Vokietija būtų įsiveržusi į Čekoslovakiją, tai praktiškai būtų reiškę, kad prasidės pasaulinis karas, kurio Chamberlainas desperatiškai norėjo išvengti.
Tačiau Hitleris pastaraisiais mėnesiais apie tai nuolat primindavo, o Vokietijos ketinimai buvo taip sunkiai nuspėjami, kad likusi Europos dalis vis labiau nerimavo. Chamberlainas buvo pasiryžęs įveikti aklavietę. Savo idėja tą vakarą jis pasidalijo su patarėjais – Planas Z, aukščiausias slaptumo lygis.
Vėliau Chamberlainas rašė, kad idėja buvo „tokia netradicinė ir drąsi, jog beveik atėmė [užsienio sekretoriui lordui] Halifaxsui žadą“. Chamberlainas pasišovė skristi į Vokietiją ir reikalauti susitikimo su Hitleriu.
Vienas iš keisčiausių dalykų, paaiškėjęs ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, buvo tas, kad Hitleriui stumiant pasaulį karo link, tik vos vienas kitas pasaulio vadovas iš tikrųjų pažinojo Vokietijos lyderį. Hitleris buvo paslaptis.
Amerikos prezidentui Franklinui Rooseveltui niekada nebuvo tekę su juo susitikti. Kaip ir Sovietų lyderiui Josifui Stalinui. Winstonas Churchillis prie jo priartėjo, 1932-aisiais Miunchene tyrinėdamas knygą. Jiedu su Hitleriu du kartus tarėsi susitikti išgerti arbatos, tačiau abu kartus Hitleris atšaukė susitikimą.
Tik keletas žmonių iš Anglijos prieš karą su Hitleriu buvo praleidę daugiau laiko, ir tai buvo naciams draugiški britų aristokratai, retkarčiais persikeldavę per Lamanšą pagerbti fiurerio partijos vakarėliuose. „Priklausomai nuo nuotaikos, jis galėjo būti labai linksmas, – savo prisiminimuose rašė fašistė socialistė Diana Mitford. Ji dažnai su juo vakarieniaudavo Miunchene. – Jis krėsdavo įvairius pokštus.“ O gal taip jis elgdavosi tik neformaliuose susitikimuose?
Chamberlainas norėjo išvengti pasaulinio karo, tad manė, kad jam būtų naudinga pačiam įvertinti Hitlerį. Ar su Hitleriu galima normaliai pasikalbėti? Ar galima juo pasitikėti? Chamberlainas nusprendė tą sužinoti.
Rugsėjo 14-osios rytą britų ambasadorius Vokietijoje nusiuntė telegramą Hitlerio užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribbentropui. Ar Hitleris norėtų susitikti? Von Ribbentropas atsakė tą pačią dieną: „Taip.“ Chamberlainas buvo patyręs politikas su įgimta šaumeno dovana, tad šią žinią meistriškai paskleidė. Jis rengėsi į Vokietiją tam, kad išsiaiškintų, ar galima išvengti karo. Britanijai tai buvo proga švęsti. Apklausos rodė, kad 70 procentų šalies gyventojų mano, jog ši kelionė „atneš gerų rezultatų vardan taikos“.
Laikraščiai Chamberlainą taip pat palaikė. Berlyne dirbantis užsienio korespondentas pranešė, kad tuo metu, kai jį pasiekė ši naujiena, jis valgė restorane. Tuomet visi ten buvusieji atsistojo pakelti tostą į Chamberlaino sveikatą.
Iš Londono Chamberlainas išvyko rugsėjo 15-osios rytą. Anksčiau jis niekada nebuvo skridęs, tačiau išliko ramus net ir tada, kai lėktuvui netoli Miuncheno teko skristi sudėtingomis oro sąlygomis. Oro uoste jį pasitiko tūkstančiai žmonių.
Keturiolikos „Mercedes“ automobilių eskortas palydėjo jį iki traukinių stoties, o paskui, traukiniui kertant kalnus ir judant Hitlerio buveinės Berchtesgadene link, Chamberlainas pietavo paties Hitlerio vagone restorane. Į susitikimo vietą jis atvyko penktą valandą vakaro. Hitleris jį pasitiko ir stipriai paspaudė ranką.
Vėliau Chamberlainas visas pirmojo susitikimo detales aprašė savo seseriai Idai skirtame laiške: Laiptų viduryje stovėjo vienplaukis fiureris, apsivilkęs chaki spalvos plono audinio paltą, pasirišęs raudoną raištį su svastika ir ant krūtinės pasikabinęs karinį kryžių. Jis dėvėjo juodas kelnes, tokias, kokias ir mes dėvime vakarais, bei suvarstytus juodos lakuotos odos batus. Jo plaukai rudi, o ne juodi, akys mėlynos, išraiška nemaloni, ypač kai atsipalaidavęs, ir apskritai jis niekuo neišsiskiriantis.
Minioje jo niekada nepastebėtum ir manytum, kad tai koks nors dažytojas. Hitleris Chamberlainą palydėjo laiptais aukštyn, į savo studiją, su jais liko tik vertėjas. Jiedu kalbėjosi, kartais karštai. „Aš pasirengęs pasauliniam karui!“ – kažkuriuo metu sušuko Hitleris Chamberlainui. Jis labai aiškiai pareiškė ketinantis prisijungti Sudetus, kad ir ką apie tai manytų pasaulis. Chamberlainas bandė sužinoti, ar tai buvo viskas, ko nori Hitleris. Ir šis patvirtino, kad taip. Chamberlainas, ilgai ir įdėmiai nenuleidęs akių nuo Hitlerio, nusprendė, kad juo galima tikėti. Tame pačiame laiške savo seseriai jis rašė iš Hitleriui artimų žmonių sužinojęs, kad vokietis jautėsi, lyg būtų kalbėjęsis su „tikru vyru“.
Chamberlainas tęsė: „Trumpai tariant, pelniau tam tikrą pasitikėjimą – toks ir buvo mano tikslas, o kalbant apie mane, nepaisant jo veide matomo rūstumo ir negailestingumo, man pasirodė, kad jis žmogus, kurio žodžiu galima pasikliauti.“
Kitą rytą Chamberlainas grįžo į Angliją. Hestono oro uoste jis pasakė trumpą kalbą. „Vakar po pietų ilgai bendravau su ponu Hitleriu, – kalbėjo jis. – Džiaugiuosi, kad dabar mudu puikiai suprantame, ką galvoja kiekvienas iš mūsų.“ Jis pažadėjo, kad jiedu dar susitiks, tik šįkart arčiau Anglijos. „Reikia pasigailėti seno žmogaus ir nevarginti jo kita ilga kelione“, – sakė Chamberlainas, o jo žodžius palydėjo klausytojų „juokas ir džiugesys“.
Chamberlaino derybos su Hitleriu dažniausiai vertinamos kaip viena iš didžiausių Antrojo pasaulinio karo kvailysčių. Chamberlainas užkibo ant Hitlerio kabliuko. Prie derybų stalo jį paprasčiausiai pranoko. Jis nesuprato Hitlerio ketinimų ir jo neįspėjo, kad nesilaikant pažadų Hitleris sulauks rimtų pasekmių. Istorija nepasigailėjo Neville’io Chamberlaino. Tačiau už šios kritikos ir slypi galvosūkis.
Į Vokietiją Chamberlainas grįžo dar du kartus. Su Hitleriu jis bendravo valandų valandas. Abu vyrai kalbėjosi, ginčijosi, kartu valgė ir vaikštinėjo. Tuo laikotarpiu Chamberlainas buvo vienintelis sąjungininkų lyderis, praleidęs tiek daug laiko su Hitleriu. Apie fiurerio elgesį jis parašė atsargią pastabą.
„Kai pamačiau Hitlerį, jo išvaizda ir maniera rodė, kad esama audros ženklų, – po vieno iš savo vizitų į Vokietiją pasakojo Chamberlainas savo seseriai Hildai. – Tačiau tada jis ilgokai man spaudė ranką, taip parodydamas ypatingą draugiškumą.“ Grįžęs į Londoną savo kabineto nariams Chamberlainas pasakojo fiureryje „neįžvelgęs beprotybės ženklų, tačiau matęs daug jaudulio“. Hitleris nebuvo išprotėjęs. Jis buvo racionalus ir atkaklus: „Jis žinojo, ko nori, ir turėjo tai gauti, o pasiekęs tam tikrą tašką, nebenorėjo toleruoti pasipriešinimo.“
Chamberlainas vadovavosi ta pačia prielaida, kurios, mėgindami suprasti nepažįstamąjį, laikomės mes visi. Tikime, kad asmeninės sąveikos metu gauta informacija yra nelygstamai vertinga. Niekada nepasamdytumėte savo vaikams auklės, prieš tai su ja nesusitikę asmeniškai.
Įmonės nesamdo darbuotojų aklai. Jos skambina, užduoda klausimus, kartais darbo pokalbiai vyksta net kelias valandas arba kelis kartus. Jos elgiasi taip, kaip Chamberlainas: vizualiai įvertina žmogų, stebi jo manieras ir elgesį bei daro išvadas. Jis ilgokai spaudė man ranką. Vis dėlto, papildoma informacija, kurią Chamberlainas gavo asmeniškai susitikęs su Hitleriu, jam nepadėjo aiškiau pastarojo įvertinti. Netgi atvirkščiai.
Ar taip nutiko todėl, kad Chamberlainas buvo naivus? Galbūt. Jo patirtis užsienio reikalų srityje buvo išties maža. Vienas iš kritikų vėliau jį lygino su kunigu, pirmą kartą įėjusiu į barą. Tačiau šis samprotavimo modelis būdingas ne tik Chamberlainui. Į tą pačią situaciją pakliuvo ir lordas Halifaxas, tapęs Chamberlaino sekretoriumi užsienio reikalams. Halifaxas buvo aristokratas, puikus Itono ir Oksfordo universitetų studentas. Tarpukario metais jis ėjo Indijos vicekaraliaus pareigas ir puikiai derėjosi su Mahatma Gandhi. Jis turėjo viską, ko trūko Chamberlainui: iškalbą, ištvermę, aiškiai pastebimą žavesį, intelektą – šis vyras buvo taip tvirtai tikintis, kad Churchillis net pravardžiavo jį „Šventuoju Lapinu“.
Į Berlyną Halifaxas nuvyko 1937-ųjų rudenį ir Berchtesgadene susitiko su Vokietijos lyderiu – be Chamberlaino, jis buvo vienintelis iš Anglijos valdančiųjų, praleidęs šiek tiek laiko su fiureriu. Jų susitikimas nebuvo bereikšmis diplomatinis priėmimas.
Visgi pirmiausia Halifaxas sumaišė Hitlerį su liokajumi ir jau tiesė jam savo paltą. O tuomet Hitleris penkias valandas buvo Hitleris: raukėsi, šaukė, bendravo nenuosekliai, smerkė. Sakėsi nekenčiantis spaudos. Kalbėjo apie komunizmo blogybes. Pasak kito britų diplomato, šio pasirodymo Halifaxas klausėsi jausdamas „nuostabą, pasidygėjimą ir užuojautą“.
Vokietijoje Halifaxas praleido penkias dienas. Jis susitiko su dviem aukščiausiais Hitlerio ministrais: Hermannu Göringu ir Josephu Goebbelsu. Vakarieniavo britų ambasadoje, kur susipažino su daugybe aukščiausio lygio Vokietijos politikų ir verslininkų. Grįžęs namo Halifaxas tikino, kad su Vokietijos lyderiais „pavyko užmegzti gerus kontaktus“, ir tą sunku nuginčyti. Jis darė tai, ką turi daryti diplomatas. Iš susitikimų suprato, kad Hitleris mėgsta tyčiotis ir yra nepastovus žmogus. Tačiau kokią galutinę išvadą pasidarė Halifaxas?
Ogi kad Hitleris nenori kariauti ir yra pasirengęs taikos deryboms. Niekas niekada Halifaxo nelaikė naiviu, nors jį, kaip ir Chamberlainą, susitikimas su Hitleriu suklaidino. Daugiausia laiko su Hitleriu praleidęs britų diplomatas buvo Vokietijoje dirbęs ambasadorius Nevile’is Hendersonas. Jis dažnai susitikdavo su Hitleriu, dalyvaudavo jo rengiamuose palaikymo mitinguose. Hitleris netgi pravardžiavo Hendersoną „vyru su gvazdikais“, nes šis į atlapą visada būdavo įsisegęs gėlę.
1938 m. rugsėjo pradžioje Niurnberge sudalyvavęs viename mažai žinomame mitinge, Hendersonas savo pranešime Londonui rašė, kad Hitleris atrodė neįprastai ir „regis, peržengė sveiko proto ribas“. Hendersonas nebuvo Hitlerio gerbėjas. Bet ar jis manė, kad Hitleris puoselėja negarbingus ketinimus Čekoslovakijos atžvilgiu? Ne. Jis tikėjo, kad Hitleris „nekenčia karo, kaip ir visi kiti“. Taigi, ir Hendersonas neteisingai suprato Hitlerį.
Chamberlaino, Halifaxo ir Hendersono aklumas anaiptol ne tаs pats, kokiu grindžiamas pirmasis galvosūkis, aprašytas ankstesniame skyriuje. Pirmojo esmė buvo intelektualių ir pasišventusių žmonių negebėjimas suprasti, kad jie mulkinami. Tačiau šiuo atveju kalbame apie faktą, kad vienus žmones Hitleriui pavyko apgauti, o kitų ne. Ir susiduriame su paradoksu: klydo būtent tie, iš kurių buvo tikėtasi įžvalgumo, o teisūs pasirodė tie, kurie, atrodytų, buvo pernelyg patiklūs.
Pavyzdžiui, Winstonas Churchillis nė akimirką nedvejojo, kad Hitleris – dviveidis niekšas. Chamberlaino vizitą Churchillis pavadino „pačia didžiausia kvailyste, kokią tik buvo galima padaryti“. Tačiau jis pats apie Hitlerį tik buvo skaitęs. Toks pat įžvalgus buvo ir vienas iš Chamberlaino kabineto ministrų – Duffas Cooperis. Jis su siaubu klausėsi Chamberlaino ataskaitos apie susitikimą su Hitleriu, o vėliau protestuodamas net atsistatydino iš Chamberlaino vyriausybės.
Ar Cooperis pažinojo Hitlerį? Ne. Vienintelis aukšto rango Britanijos diplomatinės tarnybos atstovas, kuris buvo susitikęs su Hitleriu ir sugebėjo įžvelgti jo tikrąjį veidą, buvo Halifaxo pirmtakas užsienio reikalų sekretoriaus pareigose Anthony’is Edenas. O visi kiti?
Hitlerio ketinimus geriausiai suprato tie, kurie asmeniškai jo nepažinojo. Labiausiai klydo dėl Hitlerio tie, kurie su juo bendravo valandų valandas. Žinoma, tai gali būti tik sutapimas. Galbūt Chamberlainas ir jo šalininkai, nepaisydami to, ką regėjo jų akys ir girdėjo ausys, kokiais nors asmeniniais sumetimais matė Hitlerį tokį, kokį norėjo matyti. Tačiau tokį patį elgsenos modelį matome visur.
