Monetos
Pirmosios monetos buvo vertos tiek, kiek vertas buvo metalas, iš kurio jos pagamintos. Vienodas monetų dydis ir svoris palengvindavo skaičiavimą – nereikėjo kiekvienos sverti atskirai. Tai, kad monetos svoris atitinka nustatytąjį, garantavo jas išleidusio karaliaus, miesto arba šalies antspaudas.
Monetos gamintos dvejopai: Vakarų valstybėse kaltos tarp reljefinių paviršių, o Kinijoje ir Tolimuosiuose Rytuose iki XX a. lietos formose.
XVII–XVIII a. pinigų gamyboje įvyko kardinalūs pokyčiai: atsirado garu varomos monetas gaminančios mašinos, varžtais spaudžiami presai. Tačiau tokiais prietaisais pagamintos monetos nebuvo itin dailios, todėl žmonės jų dar ilgai nepripažino.
Kaip dabar daromos monetos?
Visų pirma dizaineris sukuria trimatį monetos modelį. Vėliau jis padengiamas silikonine guma, kurią nuėmus išeina „negatyvas“ – atvirkščias vaizdas. Užpildžius jį epoksidine derva, išeina „pozityvinis“ atvaizdas. Naudojant tam tikrą prietaisą vaizdas nuo šios epoksidinės monetos perkeliamas ant pagrindinio plieninio šablono, nuo kurio hidrauliniu presu „nuimamas“ atvirkščias vaizdas ir pagaminami darbiniai šablonai. Kad būtų patvaresni, jie užgrūdinami ir chromuojami.
Naudojant vieną šabloną, priklausomai nuo lydinio ir monetos dydžio, galima pagaminti 250 tūkstančių –1 milijoną monetų.
Ruošiniai monetoms pjaustomi iš metalinės juostos. Dažniausiai monetos būna skritulio formos. Specialiu aparatu padaroma briauna, į kurią įspaudžiami rumbeliai arba užrašas. Kartais monetos gaminamos derinant kelis skirtingus metalus. Jų paviršius poliruojamas naudojant itin mažus metalinius rutuliukus, keramiką ir specialias chemines medžiagas. Ruošinys džiovinamas karštu oru, paskui dedamas į presą. Abi monetos pusės štampuojamos vienu metu. Vėliau tikrinama kokybė: monetos su defektais brokuojamos, o tinkamos apyvartai – skaičiuojamos ir pakuojamos.
(Ne)popieriniai pinigai
Pirmieji popieriniai pinigai – banknotai (angl. bank-note – banko raštelis) turėjo didelį trūkumą: susidėvėdavo vos per kelis mėnesius. Ši problema sprendžiama nuolat tobulinant medžiagą, iš kurios gaminamos popierinės kupiūros. Dabar daugumai banknotų naudojamas medvilnės pluoštas, kurio 1 m3 sveria 80–90 g.
Kartais medvilnė maišoma su linu arba kita tekstile. Pavyzdžiui, JAV dolerį sudaro 75 % medvilnės ir 25 % lino. Be to, banknoto audinys sustiprintas sintetiniu pluoštu. Kad doleris suplyštų, jį reikia sulenkti kelis tūkstančius kartų.
Siekiant sustiprinti pinigams skirtą popierių jis apdirbamas poliviniliniu alkoholiu arba želatina.
Dažniausiai pinigai spausdinami naudojant formas ir įspaudžiant į juos vandens ženklus.
Pastaruoju metu kai kuriose šalyse pradėta naudoti iš plono plastiko pagamintus pinigus. Pavyzdžiui, Australijoje pinigai iš polipropileno pradėti gaminti 1988 m., o 2011-aisiais plastikiniai pinigai cirkuliavo septyniose pasaulio šalyse. Tokius pinigus itin sunku suglamžyti, jie ilgaamžiškesni už popierinius, be to, juos sunkiau padirbti.
Paprasčiausia banknotų apsaugos priemonė – tam tikras į popierių įspaustas pluoštas. Tačiau dažniausiai tam naudojama visa apsaugos sistema, kurią sudaro vandens ženklai, fluorascentiniai, magnetiniai, metaliniai ir mikrospaudos elementai.
Susidėvėjusių pinigų likimas
Suplyšę, susidėvėję pinigai išimami iš apyvartos. Vidutiniškai banknotai susidėvi per pora metų. Mažesnio nominalo – dar greičiau. Lietuvos banko duomenimis, 10 Lt banknotas vidutiniškai tarnauja 8 mėn., 20 Lt – 8,5 mėn., 50 Lt – 10 mėn., 100 Lt – 3 m., 200 Lt ir 500 Lt – apie 12 metų.
Iš apyvartos šalinami ir nešvarūs banknotai, pavyzdžiui, tokie, ant kurių yra žmogaus arba gyvūno kūno skysčių, sprogmenų likučių, narkotikų pėdsakų, dažų.
JAV Federalinio rezervų banko padaliniuose verslininkai nemokamai gali gauti susmulkintų dolerių, iš kurių, laikydamiesi tam tikrų taisyklių, gamina suvenyrus.
Plastikiniai Australijos pinigai 100 % perdirbami.
Susmulkinta susidėvėjusių litų banknotų masė patenka į sąvartynus, kur per kelerius metus kompostuojasi ir suyra. Prieš litus naudoti talonai buvo atiduoti perdirbti Grigiškių popieriaus fabrikui, gaminančiam tualetinį popierių.
Susidėvėjusios monetos smulkinamos, skirtingų rūšių metalas atskiriamas, išlydomas ir iš jo vėl gaminamos monetos.
Įdomybės
Senovės Romoje monetos buvo kalamos Junonos Monetos šventykloje, dėl kurios vardo ir atsirado pavadinimas „moneta“.
Dolerio pavadinimas kilo iš Čekijoje 1518 m. nukaltos viduramžių monetos – talerio, kurio angliškas atitikmuo buvo daleris.
Vienas dolerio banknotas sveria 1 g.
Pirmieji Kinijos banknotai buvo spausdinami ant popieriaus, pagaminto iš šilkmedžių. Šis pluoštas ir dabar naudojamas Japonijos banknotams.
Iki XIV a. pab. Lietuvoje naudotos kitose šalyse nukaltos monetos.
Pirmas raštiškas LDK kaldintų monetų (pinigėlių) paminėjimas datuojamas 1397 m.
Pinigų kolekcionavimas vadinasi numizmatika. Banknotų kolekcionavimas – notafilija.
Iki XIX a. vidurio kai kurios Karibų šalys neturėjo savo valiutos ir naudojo kitų šalių pinigus, pažymėtus specialiu būdu. Pavyzdžiui, Dominikos saloje cirkuliavo kitų šalių monetos, kuriose buvo iškalama širdelės formos kiaurymė.
1919 –1921 m. Jakutijoje vietoj pinigų buvo naudojamos tam tikru būdu apipavidalintos vyno etiketės.
Kasmet Lietuvos bankas išleidžia 4–5 skirtingas kolekcines monetas.
