Snieguolės dar nerūpėjo. Kai atsirado broliukas ir jis paaugo, sugalvojau jį nustebinti ir atnešti į jo sielą šventę. Nubėgau į rūsį, užsivilkau išvirkščią seną striukę, prisirišau barzdą, pasidaręs iš kažkokios senos, ne itin kvepiančios vatos, į bulvinį maišą prisikroviau savo senų vaikiškų knygučių ir pasibeldžiau į mūsų buto duris. Man atrodė, kad esu panašus į Senį Šaltį, bet greičiausiai priminiau elgetą (kurių sovietmečiu negalėjo būti ir nebuvo) arba Užgavėnių personažą, bet tik ne Šaltį. Broliukui jau buvo šiek tiek metukų ir jis manim nepatikėjo, labai greit atpažino, ir dovanos jo nenustebino. Tačiau nepaisant to, atrakcija patiko. Kitą sykį tokia aktyvi komjaunuolė, o paskui komunistė, vėliau tapusi didele sąjūdininke, etnografe, tautosakininke bei patriote ir nežinau dar kuo, manęs paprašė pas jos dešimtmetes dukreles ateiti Seneliu Šalčiu. Na, koks aš ten Senis! Bet mane, devyniolikmetį, įkalbėjo. Ir vėl jokių apdarų neturėjau, bet, matyt, šįkart pavyko apsirengti padoriau. Vaikai sovietmečiu nebuvo išlepinti ir tikėjo daug kuo – patikėjo ir manimi. Tokia buvo mano, kaip Kalėdų Senelio pradžia... o tos mergytės tapo garsiomis visoje Lietuvoje. Paskui padariau didelę pertrauką, kaip ir visi vyrai, nes rimtai seneliauti jie pradeda apie trisdešimtuosius savo gyvenimo metus, kai dar pilvų neturi ir vietoj jų prisikemša senų skudurų. Gal juos ištinka kalėdinė krizė – kas žino... Ėjo 2000-ieji, o kartu su jais speigas ir kartu lietuviai į jau šventomis tapusias Kalėdas, nes sovietmečiu buvo tik Nauji Metai su rusiškų signalinių raketų pasišaudymu. Tais laikais niekas dar apie siaubo ištiktus gyvūnėlius nepagalvodavo, gamta dar buvo patvari ir nebijanti dūmų – fejerverkai norma. 2000-aisiais visi pliekė iš ko galėjo, ką turėjo.
