Vienas kitą papildo
Jiedu puikiai vienas kitą papildo: kunkuliuojantis energijos užtaisas Simona ir tikras ramybės įsikūnijimas Bobas. Kai apsivilkę baltais kimono ima demonstruoti kovos technikas, negali atsižiūrėti – kokie tobulai sinchroniški judesiai. Regis, taip pat darniai jie juda ir per gyvenimą.
Susitinkame „Kokoro No Kai“ kovos menų centre, kurį įkūrė sutuoktiniai. Atrodo, čia viskam diriguoja Simona. O gal toks įspūdis susidaro, nes ji verčia vyrui viską, ką pasako kiti? Bobas tik šypsosi ir angliškai tarsteli: „Klausau, bose.“ Lietuviškai jis moka tik pasisveikinti.
Galantiškai pasiūlo arbatos, kaip tikras anglas. Tik šįsyk ne juodosios su pienu, kokią dievina dauguma britų. Žaliosios, neseniai atgabentos iš Kinijos. Ji kur kas geriau dera prie rytietiškos centro dvasios ir prie meditacijų kambarėlyje pasklidusio tikrų japoniškų smilkalų kvapo.
Nesibaigiantis tobulumo siekis
Rato arba apskritimo piešimas, pasak S. Honiball, – vienas iš dzen (budistinės meditavimo ir dvasinio pažinimo sistemos) meditacinių pratimų. Kol tobulas apskritimas pavyksta, daugybė popieriaus lapų sugadinama. Ir vis tiek dažnai Simonai atrodo, kad galėjo būti dar geriau.
Tas tobulumo siekis būdingas ir Rytų kovų menams, tik juose siekiama tobulo judesio. „Ir gyvenime aš tokia, perfekcionistė, – paaiškina, nusijuokusi papurto galvą ir priduria: – Man net šukuosena turi būti tobula, jei plaukai ne taip krenta, blogai jaučiuosi.“
S. Honiball – profesionali menininkė, baigusi dizaino specialybę Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos dailės fakultete. Širdis jau tada linko prie Rytų kultūros, tad diplominio darbo temą pasirinko susijusią su kaligrafiniu raštu ir tapymu. Ir pajuto, kad tai – kaip tik jai.
Studijuodama susidomėjo karatė. Bet iš pradžių nusprendusi aktyviau pasportuoti išbandė aerobiką – nepatiko. Tuomet kartu su draugu užsuko į jo lankytą karatė klubą. Ir pati nepastebėjo, kaip šis kovos menas užvaldė. Kai perkandi jį fizine prasme, atsiveria filosofijos klodai.
Suteikia daug pasitikėjimo
Simona ir Bobas praktikuoja seniausią karatė rūšį, vadinamą Okinavos Goju Ryu Karate Do. Tai dinamiškas, galingas kovos menas. Gerai treniruotas žmogus sugeba taip meistriškai ir tiksliai valdyti kūną bei protą, kad gali smogti didžiule jėga fiziškai stipresniam priešininkui.
Ši karatė kryptis sukurta kaip savigynos sistema ir niekuomet nebuvo sporto šaka. Ją praktikuojantys žmonės nesirungia tarpusavyje, nerengiamos varžybos. Tikslas – ne tik išmokyti kovinių įgūdžių, bet ir užgrūdinti charakterį.
Simona atkreipia dėmesį, kad Rytų kovos menai – tai ne tik būdas apsiginti ir išvystyti didelę jėgą. Jie suteikia labai daug pasitikėjimo savimi ir galią valdyti žmones psichologiškai. Šiuo pranašumu protingai naudojantis daugelis dalykų tampa lengviau įveikiami.
„Tai ypač pajuntu dirbdama Vadovybės apsaugos departamente. Pastebiu, kad tik pasakau ir manęs klauso, – paaiškina S. Honiball. – Vis dėlto tai nereiškia, kad turi visą laiką taip elgtis. Reikia žmogų ir užjausti mokėti, ir suprasti. Tai padaryti man padeda meditacija, kurią praktikuoju ir dėstau.“
Savotiškos elgesio tradicijos
Sutuoktiniai praktikuoja ir taiči. „Bobas privertė mane šio meno išmokti, nors visai nenorėjau, vaipiausi iš pradžių“, – prisimena Simona. Tačiau dabar ji to nesigaili. Taiči yra senovinė kinų sistema, padedanti stiprinti sveikatą, ne tik lavinti kovinius įgūdžius. Jos pagrindas – kūno ir proto atpalaidavimas. Lėtu tempu atliekami pratimai padeda įveikti stresą ir su juo susijusius sveikatos sutrikimus. Tai kaip meditacija, leidžianti atsikratyti įtampos, labai pagerinanti savijautą, lygina S. Honiball.
Kalbėdama Simona vis kartoja: mokytojas Bobas, mokytojas Bobas. Kol neiškentusi paklausiu: ar ir namuose ji vyrą taip vadina? „Ne. Namie jis, žinoma, tik Bobas“, – šypsosi Simona. Mokytoju jį vadina iš įpratimo. Pasirodo, centro aplinkoje galioja tam tikros senosios karatė elgesio tradicijos – pagarba mokytojui, nusilenkimo ritualas (visi atėjusieji į salę prieš tai nusilenkia, nusilenkia ir išeidami). Vieni yra mokytojai, kiti – mokiniai, ši nuostata atsispindi bendraujant, kol čia esi.
Tikrosios prigimties įžvalga
Centro pavadinimas „Kokoro No Kai“ taip pat turi gilią prasmę. Jame užkoduota viena vidinio tobulėjimo filosofijos rūšių. „Svarbu rasti teisingą gyvenimo kryptį. Jei suvoksi, kas iš tikrųjų esi, kokia tavo prigimtis, suprasi ir savo tikrąjį kelią“, – atskleidžia esmę Simona.
To padaryti nepadės nei knygos, nei abstraktūs apmąstymai. Niekas negali prilygti galiai, kurią turi vos akimirksnį trunkanti aiški savo tikrosios prigimties įžvalga. Vienas iš kelių į žinojimą – meditavimas, aiškina centro įkūrėja, vedanti ir „Kokoro No Kai“ meditacijas.
Po ekskurso į Rytų kovos menų pasaulį grįžtame į kasdienybę. Simona pasakoja, kaip sutiko Bobą. Karatė jai gerai sekėsi. Klaipėdoje treniravosi ketverius metus. Laikyti pirmojo juodojo diržo egzamino mokytojas ją pasiuntė pas Bobą Honiballą į Didžiąją Britaniją.
Garsus mokytojas ir sėkmingai egzaminą išlaikiusi mokinė pabendravę vos keletą dienų netikėtai susibičiuliavo. „Pajutome, kad esame reikalingi vienas kitam, kad mūsų idėjos, tikslai tokie pat“, – santūriai apie įsižiebusius jausmus pasakoja Simona.
„Gal tu išprotėjai?!“
Vis dėlto tąsyk Londone ji neužtruko, reikėjo baigti studijas. Grįžus į Lietuvą gražūs tarpusavio santykiai nenutrūko. Prasidėjo bendravimas per atstumą. Kuo toliau, tuo intensyvesnis, laiko išbandymus sėkmingai įveikęs.
Baigusi Dailės akademiją, bet taip ir nesuradusi rimto darbo S. Honiball nusprendė ir vėl vykti į Didžiąją Britaniją. Čia pragyveno metus kartu su Bobu, įsitikino, kad jausmai – rimti. „Ir tada jis netikėtai pasiūlė – grįžkime į Lietuvą“, – prisimena Simona.
„Gal tu išprotėjai?! – tiesiai išklojo. – Visi gi iš ten bėga!“ Bobas patarė gerai pagalvoti, nesikarščiuoti. Ir išdėstė idėją Lietuvoje įkurti savo Rytų kovos menų mokyklą. „Ilgai mąsčiau, kol viskas viduje iškunkuliavo, susidėliojau visus pliusus bei minusus ir ryžaus“, – prisimena Simona.
Taigi, susikrovė lagaminus ir parvyko. Jau kaip šeima, nes prieš pat kelionę susituokė. Grįžo į Vilnių, o čia – pati krizės pradžia. Ne pats tinkamiausias metas savo verslui pradėti. Buvo sunku, ir „minuse“ teko pasėdėti, tačiau nenuleido rankų, pamažu įsivažiavo.
Tarsi kitas pasaulis
Klausiu, ar nesusipyksta abu centrui vadovaudami. Pasirodo, ne, nes veikla protingai pasiskirstę: Bobas prastas organizatorius, bet puikus mokytojas ir specialistas, tad jis tuo ir užsiima.
Administraciniai su klubo veikla susiję reikalai – Simonos rankose, ji veda ir karatė užsiėmimus.
Pasak centro savininkų, jiems iš pat pradžių buvo svarbu sukurti tam tikrą atmosferą, kad visi jaustųsi kaip namie. Ir tai pavyko. Stebint susirinkusius į treniruotes žmones matyti, kad jie čia savi. Nors skirtingo amžiaus ir profesijų, juos vienija aistra Rytų kovos menams, pabrėžia Bobas.
Pravėręs duris patenki tarsi į kitą pasaulį. Ant salių sienų kabo ir ant grindų surikiuoti senoviški karatė ir taiči treniravimosi įrankiai: svoriai, kardai ir kiti, kurių pavadinimų ir paskirties nežinodamas nė neatspėsi. Visur iškabinti garsių karatė ir taiči mokytojų portretai.
Po ketverių veiklos metų centras turi apie 50 nuolatinių narių. Rytų kovos menai reikalauja daug kantrybės, užsispyrimo, reikia įdėti nemažai pastangų. Ieškantiesiems greito rezultato jie netinka, tad nemažai žmonių atsisijoja. Lieka tie, kuriems šis užsiėmimas tampa gyvenimo būdu.
Svarbi ne tik jėga
Populiarūs ir Bobo dėstomi savigynos užsiėmimai. Įdomu, kad juos lanko beveik tiek pat moterų ir vyrų. B. Honiballas 10 metų yra dirbęs britų apsaugos tarnybose, ne kartą patyręs, ką reiškia būti užpultam ir su ginklu, ir būrio žmonių.
Jis gerai žino, ką reiškia baimė stresinėje situacijoje, kaip tokiomis aplinkybėmis veikia psichologija, ir remdamasis šia patirtimi veda savigynos pamokas. Mokytojas pastebi, kad vis labiau žmonės jaučia poreikį išmokti apsiginti.
Pasak Simonos, savigyna apima ne vien jėgos įvaldymą, bet ir kūno valdymą psichologiškai. Kilus konfliktui svarbu ne tik laiku durti užpuolikui į akis ar spirti į tarpkojį, bet ir be galo svarbi psichologija: ar tu atrodai išsigandęs, kaip reaguoji, ar sustingsti ir pan.
Tėvai atveda ir vaikus, kad šie išmoktų apsiginti. Vaikams sudėtingiau, nes juos paprastai užpuola vyresni, fiziškai stipresni. Jėgos persvaros prieš juos vaikas neįgis, tačiau gali įgyti pasitikėjimo, tapti pastabus, pajusti, kada geriau pasitraukti iš kelio tiems, kurie kelia jam pavojų.
Lietuvoje kaip namuose
Bobas Rytų kovos menais susidomėjo paauglystėje. Liverpulyje, kur labai užterštas oras, augęs berniukas buvo prastos sveikatos, po persirgto plaučių uždegimo vos išvengė mirties. Tais laikais negalvota ir apie rūkymo namuose, prie vaikų pasekmes.
Kovos menai Bobui padėjo pasveikti ir beveik užmiršti savo ligą. Jo sesuo mėgsta sakyti: jei ne kovos menai, kažin ar brolis šiandien būtų gyvas. Tiesa, plaučiai taip ir liko Bobo silpnąja vieta. Dėl drėgno Anglijos klimato jis vėliau susirgo astma.
„Jaučiuosi Lietuvoje gerai, kaip namuose. Apsipratau per ketverius metus. Tik draugų pasiilgstu, šeimos, bet jie atvažiuoja manęs aplankyti arba aš pas juos į svečius vykstu“, – pasakoja B. Honiballas. Prieš apsispręsdamas apsigyventi gimtojoje mylimos moters šalyje jis čia lankėsi tik kelis kartus.
Bobas išsitaria, kad jam patinka lietuvius mokyti kovos menų paslapčių. Jie labai šaunūs, kantrūs, stengiasi, daug dirba, treniruojasi, giria savo mokinius mokytojas. Tik su vaikais pritrūksta kantrybės, todėl juos moko Simona ir jai puikiai sekasi.
Moteris vyrų būryje
Ar neatsibosta vienas kitam: ir namie, ir darbe nuo ryto lig vakaro kartu? „Ne, aš dar dirbu ir Vadovybės apsaugos departamente (VAD), kas trečią parą. Saugau Turniškes, kur gyvena mūsų prezidentė, kartais Seimo rūmus, prezidentūrą“, – pasakoja Simona, viena iš kelių čia dirbančių moterų.
Komandos nare jai pasiūlė tapti po to, kai Bobas VAD darbuotojams vedė kovos menų kursus, o Simona vertėjavo. Simona sutiko: ji visuomet svajojo savo kovos menų srityje sukauptas žinias pritaikyti praktiškai. Tai nereiškia, kad prireikus ką nors sulaikyti ji pultų demonstruoti jėgos.
Dirbant apsaugoje labai svarbios ir psichologinės savybės: pastabumas, gudrumas, gebėjimas bendrauti. Apsaugininkė pastebi, kad kitose ES šalyse šioje srityje moterų skaičius siekia apie trečdalį. Lietuvoje sunkiau įveikti mąstymo stereotipus, dėl kurių moteris nepagrįstai nuvertinama. Aišku, raumenų jėga ji vyrams neprilygs, tačiau turi psichologinių pranašumų.
Simona saugo pastatus, bet jos svajonė – svarbių asmenų apsauga. Ji tiki, kad svajonė išsipildys, nors kol kas moterims šios pareigos Lietuvoje nepatikimos, manoma, kad jas geriau atliks vyrai.
Tapyba – laisvalaikiu
Nemažai savo laisvo laiko menininkė skiria tapybai tušu. Tai didelis malonumas, kartu ir poilsis. Jos kūryboje ne vien skritulys karaliauja, yra ir kitų motyvų, susijusių su Rytais. Pavyzdžiui, gervė, kurios vardu pavadintas vienas kovos stilių, vadinamas Fudzian Baltoji Gervė.
Jo technika paremta šio paukščio elgesiu konfliktinėse situacijose. Gervė – fiziškai silpnas gyvūnas ir kovoje negali pasikliauti raumenų jėga, todėl norėdama įveikti priešininką užima gynybinę poziciją ir pasitaikius progai žaibiškai kontratakuoja.
Ir vėl nukrypome į Rytų kovos menų filosofiją. Regis, bendraujant su Simona ir Bobu tai neišvengiama. Ar ir jų namai dvelkia rytietiška dvasia? Simona nusišypso: „Nesiekiame to specialiai, bet iš kelionių į Japoniją, Kiniją parsivežame suvenyrų, jie papildo interjerą.“
Ar bereikia sakyti, kad mėgstamiausi sutuoktinių patiekalai – japoniški, kiniški ir azijietiški? Traški saldžiarūgštė vištiena Bobui labiausiai patinka, vis prašo pagaminti. „Aš virti nemoku“, – prisipažįsta jis. Pasak žmonos, Bobas sugeba tik išsikepti kiaušinį ir pasiskrudinti duonos.
Kartais reikia atitrūkti
Nors centre nuolatos veda karatė užsiėmimus, tad nereikalingi kilogramai jai negresia, Simona rūpinasi kūno formomis. Nevalgo miltinių patiekalų, saldumynų. Ir dar bėgioja krosus. „Kasmet departamente tenka laikyti normatyvus, tarp jų ir bėgimas, tad negaliu apsileisti“, – paaiškina.
Mėgstamas darbas apsaugoje, širdžiai miela veikla centre neapsaugo nuo jausmo, kad sukiesi kaip voverė rate. Todėl kartais prireikia atokvėpio. „Tada pabėgu ir nuo mokytojo Bobo. Visko pasitaiko ir mūsų šeimoje, būna, pavargstame vienas nuo kito“, – atveria širdį Simona.
Ji viena važiuoja į Klaipėdą, kuri primena studijų metus, mėgsta pabūti prie jūros, susitikti su draugėmis. Bobas keliauja į Angliją pabendrauti su šeima, draugais. Dažnai vyksta dėstyti į kitas šalis, buvo Indijoje, planuoja kelionę į Japoniją. Abu išvykti negali – neišeina palikti centro.
„Tačiau aš darau tai, ką noriu daryti. Ir tai yra svarbiausia. Bobas taip pat užsiima tuo, kas jam patinka. Dėsto, medituoja, studijuoja literatūrą ir filmus apie kovos menus, rašo straipsnius. Planuoja parašyti knygą apie karatė ir taiči“, – laimingo gyvenimo paslaptimis dalijasi Simona.
