– Marija, kodėl išvykote iš Lietuvos?
– Išvykau todėl, kad sutikau žmogų, kurį įsimylėjau. Pamačiau, kad galiu juo pasitikėti, prie jo jaustis saugi. Kadangi mano išrinktasis buvo užsienietis, nusprendžiau vykti į Belgiją. Žinoma, kilo dilema, ar man keltis į Belgiją, ar jam – į Lietuvą. Galvojome, kur geriau. Mano vyrui patiko Lietuva, ji pasirodė be galo graži ir draugiška, tad išvykti gyventi į Lietuvą jam buvo ne bėda. Vis dėlto pasirinkau persikelti į Belgiją, nes maniau, kad esu morališkai stipresnė ir galiu pradėti gyvenimą nuo nulio svetimoje šalyje. Be to, teko rinktis – arba karjera, arba šeima. Karjerą atidėjau į antrą planą ir nusprendžiau kurti šeimą.
– O kaip į tokius pokyčius reagavo šeima?
– su Jan jau draugavome apie metus, todėl mano tėvai turėjo pakankamai laiko susitaikyti su mintimi, kad jų dukra pakels sparnus iš Lietuvos. Galbūt jie to rimtai nesuvokė iki to momento, kai Jan paprašė mano tėčio rankos. Tėtis net negalvodamas sutiko, o mama neprieštaravo, ji galvojo, kad svarbiausia yra tai, kad jos dukra būtų laiminga, nes matė, kad mano būsimas vyras yra patikimas ir geras žmogus.
– Čia, Lietuvoje, ilgą laiką dirbote buhaltere. Kaip sekėsi integruotis ir gauti šį darbą svetimoje šalyje?
– Asmeniškai man integruotis svetimoje šalyje sekėsi labai sunkiai. Integracijos procesas iš tikrųjų priklauso nuo žmogaus, jo charakterio ir būdo. Pradžioje mes visi išvykstame pilnom akim džiaugsmo, su didžiausia kuprine, atrodo, kad važiuojame į rojų. Atvažiuojame į užsienį, iš pradžių atrodo viskas gerai, bet po trijų mėnesių pradedame suprasti, kad kažkas ne taip. Ne visi drįsta tai pripažinti. Po kelių mėnesių prabundi ir supranti: draugų nėra, kalbos dar gerai nemoki, gero darbo irgi dar neturi. Ir tada ateina suvokimas, kad tas geras gyvenimas dar labai toli.
Mano integracija užtruko 3–4 metus. Pirmiausia reikėjo išmokti kalbą, kad galėčiau dirbti tai, ką dirbau Lietuvoje. Gimtinėje daugiau nei penkiolika metų dirbau buhaltere, man šis darbas patiko, todėl Belgijoje siekiau lygiai to paties. Bet belgai sunkiai įsileidžia kitataučius į jų įmonės širdį – finansų skyrių. Baigusi olandų kalbos keturių metų kursus stojau į buhalteriją. Norint įstoti į buhalterijos kursus čia reikėjo net stojamuosius egzaminus laikyti. Išlaikiau, bet iš pradžių vis tiek nebuvo lengva rasti darbą. Pagalvojau: susirasiu darbą su laikina darbo sutartimi keliems mėnesiams finansų skyriuje. Po gerų metų gavau neterminuotą sutartį didelėje įmonėje, finansų skyriuje.
Be to, belgų darbdaviai, norintys priimti į darbą, skambina į buvusias darbovietes ir klausia potencialaus darbuotojo charakteristikos. Jiems itin svarbios rekomendacijos, todėl keičiant darbą svarbu likti geruose santykiuose su sena darboviete, antraip gali būti, kad daugiau nepavyks rasti gero darbo. Lietuvoje keičiant darbą tokios žaidimo taisyklės negalioja.
Taigi, turėti Belgijoje tai, ką turėjau Lietuvoje, man užtruko 4–5 metus.
– Belgijoje net dvi valstybinės kalbos – nemenkas iššūkis. Kokie dar sunkumai kilo integruojantis?
– Taip, tikrai, sunkiausia buvo išmokti kalbą. Tai visiškai nauja kalba, o norint dirbti gerą darbą, būtina išmokti olandų kalbą. Be to, dalis Belgijos kalba ir prancūziškai, tad niekada negali žinoti, kokia kalba su tavim kalbės parduotuvėje ar kavinėje. Gyvenant svetimoje šalyje visada jaučiasi tas kalbos barjeras ir baimė nesuprasti kitų ar būti nesuprastam.
Išmokus „mokyklinę“, t.y. taisyklingą kalbą, kitas sunkus etapas buvo suprasti kalbą, kurią žmonės vartoja bendraudami buityje. Ir tuomet atrodo, kad viską vėl iš naujo reikia mokytis... Kad išmoktum tą buitinę kalbą, tenka būti drąsiam ir eiti į gatvę, kalbinti žmones, ieškoti užsiėmimų, nes mokykloje niekas neišmokys buitinės kalbos.
Prisimenu įvykusį kalbos nesusipratimą. Dabar juokinga prisiminus, bet tuo metu buvo nemalonu. Vyko įmonės pristatymas, buvo rytas, na ir žmonės užsisakinėjo kavos. Galvoju, būsiu savarankiška, neprašysiu savo vyro pagalbos ir užsisakysiu pati. Priėjau prie baro, paprašiau kavos. Padavėja kažkaip keistai į mane pažiūrėjo, tai pastebėjau, bet nieko negalvojusi paėjau į šoną laukti. Po kurio laiko galvoju: kur ta mano kava? Matau kažkoks sambrūzdis, niekaip negaliu suprasti, kas vyksta. Kita padavėja šaukia: „kava“, „kava“, „kava“! Kažkas pirštu parodė lyg ir į mano pusę ir žiūriu, prie manęs prieina padavėja su šampano taure. Klausia: ar jūs užsisakėte „kava“? Žiūriu į ją ir galvoju: kavą užsisakiau, bet ji laiko šampano taurę – to neprašiau. Ir tik matau, kad mano vyras leipsta iš juoko. Tada jis man paaiškino, kad pas juos „kava“ reiškia šampanas, o „koffie“ yra kava. Tai toks buvo mano pirmas savarankiškas užsakymas, prasidėjęs nesusipratimu.
Taip pat susidūriau ir su žmonių abejingumu bei šaltumu, o tai dar labiau apsunkina integraciją. Kartais atrodo, kad jie elgiasi su manimi taip, lyg manęs čia nebūtų visai. Tokiais atvejais jaučiuosi šalyje svetima, negalinti išreikšti aiškios savo nuomonės. Galiu pasakyti, kad integracija – tikrai ne pieno puta. Čia panašiai, kai palaidoji žmogų ar patiri skyrybas – yra tam tikri etapai, kuriuos reikia išgyventi. Integracija vyksta iki 5 metų (priklausomai nuo žmogaus charakterio), tad visus tuos metus gali tekti jaustis lyg ne savo vietoje. Turbūt svarbiausia šalia savęs atrasti tinkamus žmones bendraminčius, nes su jų pagalba integracija tampa lengvesnė.
– Nors ir esame visi europiečiai, matyt, didelių skirtumų tarp šalių nėra. Bet visgi, kuo skiriasi gyvenimas svetimoje šalyje nuo gyvenimo Lietuvoje?
– Skirtumas, kurį iškart pastebėjau, tai eismo kultūra. Pavyzdžiui, sustojus prie šviesoforo ir nepastebėjus žalio šviesoforo signalo, niekas iš galo „nepypsins“. Visi kantriai lauks, kol pabusi ir pradėsi važiuoti. Jie prie vairo šypsosi ir mojuoja, norisi net išlipti iš mašinos ir nusilenkti. Kai pamatai tokį elgesį, pradedi savaime ir pats taip daryti. Labai tikiuosi, kad ši kelių kultūra pasieks ir Lietuvą.
Kitas skirtumas, kurį būtina paminėti, tai tautų skaičius šalyje. Belgija yra be galo mišri tauta, labai daug kitataučių, todėl kartais sunku rasti dvasinę ramybę. Aš grįžtu į Lietuvą ir giliai iškvėpusi, įkvėpusi tariu sau: dabar – ramybė. Čia nėra psichologinės įtampos. Visi kalba lietuviškai, visi supranta, ką noriu pasakyti, nejauti diskomforto. Visi tarsi savi. O Belgijoje – kitataučių mišrainė, kol pripranti, jaučiasi nejaukumas.
Trečias dalykas: lietuviai turi regionų tarmes, bet vis tiek visi supranta vienas kitą. O Belgijoje kiekvienas miestas ar miestelis turi savo dialektą. Čia panašiai, jei pas mus viename Vilniaus gale kalbėtų vienaip, o nuvažiavus į kitą Vilniaus galą – jau kitaip. Net mano vyras būdamas belgas sunkiai supranta, ką kalba kitame Belgijos mieste, reikia labai gerai įsiklausyti. Man patinka, kad Lietuvoje visi kalba viena – lietuvių – kalba. Man Lietuva yra ramybės oazė ir tai aš supratau tik pabuvusi emigracijoje.
Na, negaliu nepaminėti labai svarbaus skirtumo – tai atlyginimai. Belgijoje jie gerokai didesni nei Lietuvoje.
– Jan, iš belgo pusės, kokius didžiausius skirtumus pastebėjote tarp Lietuvos ir Belgijos?
– Visų pirma, kas labai krito į akį vos tik atvykus, tai Lietuvos išvystyta infrastruktūra. Lietuvoje labai daug gražių naujų pastatų. Buvau prieš 10 metų čia, mačiau vienokį vaizdą, atvykęs po 10 metų vėl matau kitokį – tiek daug naujų modernių objektų! Visų antra, ką pastebėjau jau pabuvęs Lietuvoje, tai interneto sparta. Jis labai greitas, laisvas, neribotas, o ir kaina puiki. Belgijoje internetas gerokai brangesnis, labai lėtas, stringa. Be to, Lietuvoje yra ir šviesolaidinis internetas, kai Belgijoje ši interneto era tik prasideda. Pabendravęs su žmonos šeima, lietuviais, galiu pasakyti, kad lietuvių kalba yra labai sudėtinga, ir tikrai ne kiekvienas gali ją išmokti. Bandau mokytis ir aš, bet lietuviškos galūnės man sunkiai perkandamos... Belgijoje tokio dalyko nėra.
Labai mane nustebino lietuviškos kainos ir lietuviški atlyginimai. Anksčiau kainos čia, Lietuvoje, buvo tokios mažos, kad norėjosi viską nusipirkti ir parsivežti į Belgiją. Dabar matau, kad Lietuvoje kainos beveik kaip Belgijoje, bet atlyginimai kur kas mažesni...
Na ir galiausiai, gal ir juokingas skirtumas, bet belgai serga už futbolą, o lietuviai – už krepšinį.
– Miestelyje, kuriame gyvenate, lietuvių bendruomenės nėra. Ar pasiilgstate bendravimo su tautiečiais?
– Taip, pasiilgstu komunikacijos su žmonėmis, išsikalbėjimo gyvenimiškais, rutiniškais dalykais. Lietuvių bendruomenės daugiau kuriasi aplink didelius miestus. Žinoma, galima kalbėti ir su belgais, bet bijai nesuprasti ir likti nesuprastas. Belgai bendraujantys žmonės, bet kaip ir mes turim savo pasakymus „tarp eilučių“, savus posakius, taip ir jie turi savo, kuriuos atvykėliui tikrai nelengva perkąsti. Bandau pavartoti lietuviškus pasakymus belgiškai, bet jie žiūri į mane nesupratę. Žinoma, jie niekada neatstums, belgai draugiški žmonės, bet aš esu perfekcionistė ir noriu puikiai suprasti juos.
Taip pat pasiilgstu lietuviškos žalumos. Mes gyvename mažame miestelyje, ten daugiau lygumos. Belgai, su kuriais bendrauju ir kurie žino Lietuvą, žino ją iš žaliosios pusės. Žinoma, Belgijoje yra parkų, miškų, bet jie nedideli, tikrai nepalyginsi su Lietuvos „erdve“. Grįžusi pasisvečiuoti į Lietuvą po 10 metų gyvenimo kitoje šalyje, einu namo ir matau, kad net prie mūsų namų yra parkas! Viskas taip žalia, prie parduotuvių suoliukai, aikštelės... Atsisėdi ir jautiesi tarsi viename dideliame parke.
– Ar planuojate grįžti į Lietuvą? Kodėl?
– Tikrai taip. Lietuva – mūsų namai. Čia mano tėvai, sūnus. Aš neprisirišau prie užsienio, esu laisva – galiu sustoti ir tą pačią akimirką grįžti į Lietuvą. Širdį traukia į Lietuvą, nes čia mano gimtinė, kurioje aš viską suprantu ir jaučiu vidinę ramybę. Mes reikalingi savo šeimai, o šeima reikalinga mums. Mūsų namai ten, kur širdis, o mano širdis ten, kur mano šeima.
– Jan, o jūs, ar pasiryžtumėte gyventi Lietuvoje?
– Aišku, įpratau gyventi Belgijoje, į Lietuvą atvažiuoti būtų iššūkis, bet manau, kad galiu. Man svarbiausia, kad šeima būtų laiminga. Jei mano moteris galėjo gyventi Belgijoje, aš galiu gyventi Lietuvoje.
