Visa šeima kartu
Savanorių prospekto daugiaaukščių namų labirintuose nesunku atrasti Alfredo ir Aldonos Šatų namą – dėmesį patraukia ne tik triaukščio mūrinuko architektūra, duris įrėminusi kolona, bet ir ryškiaspalvis sienų dekoras. Kaip pasakojo šeimininkai, iš pradžių buvo sumanyta šį pastatą paversti Alfredo Šato studija, tačiau vėliau aplink jį lipdėsi priestatai ir ilgainiui statinys virto šeimos namais su dailininko ir jo žmonos studijomis, čia atsirado vietos ir privačiai galerijai. Tiesa, šiandien jos veikla sustabdyta – namuose vyksta „tautų kraustymasis“, mat grįžus pas tėvus gyventi dukrai Indrei su šeima, teko iš naujo dalytis namų erdves.
„Buvom keturiese, o dabar esame šešiese. Remontams ir tvarkymui galo nematyti. Vienintelė šių perversmų nepaliesta vieta yra galerija, – sako Aldona Šatienė ir siūlo prisėsti paveikslų apsuptyje prie jaukaus stalo, virš kurio sklando karštos gudobelių arbatos aromatas. „Tai Šato, – taip įprastai ji vadina savo vyrą, – mėgiama arbata. Užpilu saują džiovintų uogų iš ryto, vėliau dar kelis kartus per dieną – išbrinkusios gudobelės skleidžia daug stipresnį kvapą, o arbatos skonis būna daug sodresnis. Anksčiau šalia namo augo didelis ir gražus gudobelės medis, deja, teko jį nupjauti, tad dabar uogų prisirenkame draugės sodyboje, bičiuliai parūpina.“
A.Šatas. Iš ciklo „Petroškai“, 2010 m. Aliejus, drobė.
Suvedė likimas
Paprašyti prisiminti savo draugystės pradžią Alfredas ir Aldona netrunka suskaičiuoti: „Tai buvo prieš keturiasdešimt ketverius metus – trisdešimt aštuonerius esame vedę.“ Pirmą kartą jie susitiko per šokius „medkėje“ (KMU). Aldona tuo metu S. Žuko technikume studijavo tekstilę, o Alfredas mokėsi J. Naujalio meno mokykloje. Sutuoktinis kaip dabar prisimena, jog buvo „merginų“ šokis. Priėjusi Aldona pakvietė šokti... ne, ne jį, o šalia stovėjusį draugą. Grįžęs vaikinas pareiškė, jog mergina iš tiesų norėjo pakviesti Alfredą ir pasiteiravo, ar jis ją „dabos“.
Alfredui Aldona iš karto patiko, tad ilgai nesvarstęs sutiko. Draugavo jie gana ilgai, vienas kitą tikrino, buvo išsiskyrę ir vėl susiėjo, abu žavėjosi menu ir kūrė – krito vienas kitam į akį, tad kitaip, matyt, ir negalėjo nutikti.
Alfredas Šatas juokiasi: „Buvau priverstas pasipiršti! Pavasarį išvykome į ekskursiją po Vokietiją, Čekiją. Vienoje parduotuvėje Aldona rado labai gražų audinį, tinkantį vestuvinei suknelei, ir tiesiog negalėjo atsispirti norui jį nusipirkti. Turint galvoje tuometį deficitą: „Radai ir imk!“ Na, o man nieko kito nebeliko, kaip pasipiršti – negi lauksiu, kol ta medžiaga sutrūnys?.. Rudenį šokome vestuves.“
A.Šatas. „Gurzufas“, 1985 m. Aliejus, drobė.
Pasiaukojo laisva valia
Pokalbio metu neilgai trunku suprasti, kad Aldona – labai stiprus ir optimizmo pilnas žmogus, kuriam svarbus kiekvienas, be kurio neįsivaizduojamas šios šeimos gyvenimas, nesvarbu, ar kalbėsime apie jos vyro kūrybą, apie spėjusius išgarsėti visoje Lietuvoje Kalėdų koncertus, ar apie jau suaugusių vaikų ir tėvų santykius, apie maisto gaminimą, namų jaukumą. Kažin, ar ji atranda laiko pagalvoti apie save, apie savo norus?..
„Kūrybai reikia nusiteikti, susikaupti, o kai šalia yra nuolat reikalaujantis dėmesio žmogutis, sunku. Teko rinktis – ir aš pasirinkau. Pagalvojau, ar ilgai turėsiu kantrybės austi gobelenus, susidėliojau prioritetus ir pasiaukojau vyrui bei šeimai, – sako pašnekovė ir tikina nesigailinti atsisakiusi menininkės tekstilininkės karjeros. – Visą laiką audžiau, gal ne tiek, kiek norėtųsi, kiek galėjau... Turėjau užsakymų, didelių darbų, neseniai buvau surengusi savo darbų parodą. Paskutinis, prieš trejus metus nuaustas gobelenas puošia vieną galerijos sienų. Tiesa, dabar staklių jau nebeturiu...“
Kūryba – tai gyvenimas, gyvenimas – tai kūryba
Šeimos galeriją puošia du menininkės gobelenai, kabantys ant priešingų sienų, tarsi dalijantys visą patalpos erdvę į dvi dalis: kairioji atiteko tėčio pėdomis pasukusios ir tapytoja tapusios dukters Indrės Šataitės–Baronės paveikslams, dešinioji – Alfredo Šato darbų ekspozicijai.
„Ką gi pasakoti apie save – visi jau dešimtis kartų mano istoriją yra girdėję...“ – nenoriai kalbą apie savo meninių ieškojimų ir atradimų kelią pradeda prieš porą metų pažymėjęs savo šešiasdešimtmetį paroda „Kūryba man – mano gyvenimas“ dailininkas Alfredas Šatas. Jis laikomas vienu geriausių, profesionaliausiai ir produktyviausiai tapančiu dailininku, kuklus, ne itin mėgstantis viešumą ir gal todėl mažai žinomas Lietuvoje – labiau vertinamas užsienyje.
„Ten, kitaip nei gimtajame krašte, nereikia menininkui kantriai minti galerijų ar muziejų slenksčių, jis kviečiamas surengti savo darbų parodą. Taip jau susiklostė, kad kas metus ar pusantrų vykstu į Vokietiją pristatyti naujų savo darbų. Tenykštė publika puikiai žino mano kūrybą, mat vėlgi, kitaip nei pas mus, ten parodose lankosi ne vien dailininkai, bet ir menui neabejingi žmonės“, – sako tapytojas.
Potraukį piešti Alfredas Šatas pajuto dar vaikystėje, kada medikams diagnozavus širdies ligą, vienuolikmečiui berniukui teko ilgai gulėti ligoninėje. Vėliau pasveikęs jis sėkmingai sportavo ir kažin, kaip būtų pasisukęs jo likimas, jei ne vėl apie save priminusi liga. „Alfredas turi tvirtą charakterį, yra užsispyręs, stiprus vidumi, labai darbštus, tad nesunkiai galėjo pasiekti bet kokį užsibrėžtą tikslą“, – pastebi jo žmona.
Baigęs J. Naujalio vakarinę dailės mokyklą, Alfredas Šatas meno studijas buvo priverstas tęsti Vilniaus dailės instituto Kauno vakariniame skyriuje studijuodamas tekstilę, mat į išsvajotąją tapybą neįstojo. Tik po dvejų metų tuometis instituto rektorius profesorius Vincentas Gečas jo sukurtą gobeleną pavadino tapyba ir pervedė Alfredą į savo katedrą.
Savo kūrybos dailininkas negali suskirstyti į konkrečius stilistikos etapus – atskiriems periodams būdingi siužetai, abstrakcijos, dominuojančios spalvos, jų deriniai nuolat kartojasi įgaudami kitą prasmę, atspindinčią vidinę tapytojo būseną: 1978-1980 m., jo brandžios kūrybos pradžia siejama su baltuoju periodu, jo darbuose tuomet dominavo balta spalva; 1982 m. grįžus iš Maskvoje vykusio dailininkų plenero paveikslai paniro į niūrią juodą spalvą.
Dailininko pamėgtos temos: moterys, aktai, ligoninės tematika, natiurmortai, peizažai. Tiesa, pastaruosius Alfredas Šatas tapo negailėdamas pačių ryškiausių ir gyviausių spalvų. Sutuoktinė rodo paskutinius dailininko darbus, kuriuose įamžintos gražiausios Veisiejų rajone esančio Petroškų kaimo apylinkės: „Per vieną mėnesį jis nutapė septyniolika darbų! Jis labai produktyvus menininkas. Kažkas šia tema yra pajuokavęs, sako: „Šatas tapo, o Šatienė užbaigia!“
Alfredas Šatas neįsivaizduoja savo gyvenimo be kūrybos, gal kūryba ir yra jo gyvenimas?.. Tapydamas jis apie nieką kitą negalvoja, jaučiasi tarsi visai kitoje dimensijoje. Tad niekas ir nepyksta, kai kiekvieną dieną pakilęs į trečiame aukšte esančias dirbtuves, užsidaro – nemėgsta, kai kiti trukdo ir blaško.
„Kūryba yra toks pats darbas: jei nedirbi, nieko nepasieksi. Nesvarbu, ką tapyti, daug svarbiau: kaip? Dievo dovanotas talentas nėra viskas, būtina nuolat jį ugdyti, mokytis, tobulinti atlikimo techniką, kad drobėje nubrėžta linija, perkelta vazos forma ar sukurta kompozicija suskambėtų ir pasakytų tai, ką sunkiai galima apibrėžti konkrečiais žodžiais“, – sako dailininkas.
A.Šatas. „Aktas“, 1984 m. Aliejus, drobė.
Svarbiausia: nepasimesti!
Alfredo Šato kūryboje neatsitiktinai ryški ligoninės tema– jaunystėje diagnozuota liga menininkui nedavė ramybės. Aldona Šatienė sako, jog šeima gali švęsti du jo gimtadienius: spalio 6 d. ir liepos 1 d., kada vyriškis atsibudo po tris dienas trukusios komos.
„Viskas įvyko labai greitai ir netikėtai: ką tik mačiau stovėjo sodo gale ir po akimirkos – guli! Jei eidama kažkokio vidinio jausmo vedina nebūčiau atsisukusi atgal, nežinau, kuo būtų pasibaigę... Vaizdas buvo baisus, bet aš neišsigandau – tuo metu kaip tik rodė amerikiečių serialą „Pagalba 911“ ir man, tikriausiai, matyti siužetai leido nepasimesti: ėmiau šaukti, daužyti per veidą, pribėgusiai dukrai ir Alfredo mokiniui liepiau daryti dirbtinį kvėpavimą. Tiesa, jie jo taisyklingai atlikti nemokėjo, bet vis kažką darė, tuo metu aš iškviečiau greitąją. Vyrą išgelbėjo tai, kad nelaukėme medikų rankas sudėję, o veikėme“, – įsitikusi moteris.
Atvažiavusiems pirmosios pagalbos gydytojams sunkiai, bet pavyko atgauti ligonį, deja, ligoninėje jį ištiko klinikinė mirtis. Aldona Šatienė prisimena, kaip skaudu buvo girdėti optimizmo neteikiančias medikų diagnozes, kol kartą neapsikentusi vis dar komoje esančiam sutuoktiniui pareiškė: „Užtenka, Šatai, reklama baigėsi, kelkis!“ – „Įvyko stebuklas: vyro veidu nuriedėjo ašara – Šatas atgijo! – pasakoja žmona. – Dar daugiau: atsibudo sveikas, nors gydytojai gąsdino įvairiomis negaliomis.“
Tapyti mokėsi iš naujo
Atgavęs sąmonę po klinikinės mirties, tapytojas nieko neprisiminė: turėjo iš naujo susipažinti su artimaisiais, jų padedamas bandė prisiminti gyvenimo faktus. Iš naujo turėjo ir mokytis tapyti, o štai pastele tapyti darbai liete liejosi, pasikeitė ir pačių paveikslų turinys. Ne, juose nebuvo vaizduojama nei tunelio gale esanti šviesa, nei paslaptingi išėjimai... „Aš nieko nemačiau ir manau, kad panašūs žmonių pasakojimai – pasakos, vandens pilstymas, – sako antrąkart gimęs ir į gyvenimo tėkmę paniręs visa galva Alfredas Šatas. – Kardiochirurgas Rimantas Benetis ir kiti gydytojai mane praminė Maklaudu: liepė saugotis, tausoti save, o aš dirbu iki nukritimo...“
Atsigauti po operacijos vyrui leido gamta, tyras oras, kuriuo pasimėgauti gali šeimos draugės sodyboje Petroškuose. Po operacijos artimieji jo jau nebepalieka vieno – visą laiką prie dailininko kažkas yra. Tiesa, dažniausia tai – ištikimoji jo gyvenimo draugė Aldona, dėmesingai pasirūpinanti viskuo, kas liečia jo kūrybą ir namus.
„Meninį išsilavinimą turi turėti visi“
„Vaikus auklėjome liberaliai, jais pasitikėjome. Neskirstėme darbų į moteriškus ir vyriškus – tiek Indrė, tiek vyresnėlis Daumantas moka daryti viską. Jei tvarkomės, tai visa šeima, jei iškilo kokia problema, sprendžiame ją visi kartu“, – sako Aldona Šatienė. Pasak jos, vaikai nebuvo priverstinai spaudžiami mokytis meno, tai ėjo iš jų vidaus. Abu jie nuo penktos klasės mokėsi tapybos J. Naujalio meno mokykloje, vėliau bandė stoti į Dailės akademiją, ir nors Daumantas labai stengėsi, nei pirmais metais į tapybą, nei antrais – į architektūrą neįstojo.
„Ir gerai, – šypsosi mama, – reikia nors vieno blaiviai mąstančio šeimoje – sūnus baigė ISM („International School of Managment“) ir dabar yra verslininkas, greitai atidarysiantis naują užkandinių tinklą, mat nuo mažens jį žavi ir kitas menas – kulinarija. Jis puikiai ir gardžiai gamina. Šis užsiėmimas Daumantui – tikras malonumas, kūrybiškas laisvo laiko leidimo būdas, nes labiausiai jam patinka improvizuoti, gaminti savaip. Kai kuriuos patiekalų receptus savo užkandinių valgiaraštyje sukūrė jis pats.“
O dvejais metais už brolį jaunesnė Indrė iš karto įstojo studijuoti tapybos. Visgi ji nenustoja stebinti tėvų savo sugebėjimais: švenčiant Alfredo Šato jubiliejų ji... uždainavo, ir ne bet ką, o džiazą. Mama pripažįsta: „Giminės buvo „apakę“ ir klausė, kada bus kitas koncertas?“ Tiesa, visiška staigmena artimiesiems šis pasirodymas netapo – vaikystėje mergaitė grojo pianinu, lankė folklorą, pramoginius šokius, o ir tapyti labiausiai jai patinka... dainuojant.
„Ji dainuoja ne bet ką, o sudėtingas ir gerai žinomas dainas. Austrijoje, kur buvo pakviesta dalyvauti trijų mėnesių plenere, pirmą kartą šis jos talentas buvo įvertintas viešai. Ji turėjo studiją virš tarpuvartės, buvo vasara, tad dirbo atsidariusi langus ir dainavo. Baigusi priėjo langų uždaryti ir buvo maloniai nustebinta išgirdusi plojimus – apačioje susėdę žmonės klausėsi jos dainų“, – pasakoja Aldona Šatienė, įsitikinusi, kad visi vaikai turi įgyti vienokį ar kitokį meninį išsilavinimą – tokie žmonės kitaip žiūri į gyvenimą, yra labiau išprusę, kūrybiškai žvelgia į bet kokią situaciją.
Elitinis pasimėgavimas menu
Verta papasakoti apie neeilinius šios šeimos jau nuo 1995 m. rengiamus privačius visuomenės vakarėlius. Tiesa, šis pavadinimas jiems apibūdinti ne itin tinka, tad pravartu pacituoti „Namų svečių knygoje“ įrašytus garsaus pianisto Petro Geniušo žodžius: „Šiuose namuose vyksta tai, kas šiandien taip reta – elitinis pasimėgavimas menu. Labai miela tik nuvažiavus 100 km nuo namų pasijusti lyg Paryžiuje ar Londone.“
Šį sumanymą sutuoktiniai parsivežė pirmą kartą pasisvečiavę Vokietijoje. Jie prisimena, jog iš pradžių buvo kebloka išaiškinti, kas ir kaip – žmonės, ypač kviečiami pasirodyti profesionalūs muzikantai nesuprato, kaip galima koncertuoti namuose, o ne scenoje... Ilgainiui vakarėliai tapo labai populiarūs, juose koncertavo Vilhelmas Čepinskis, Vytautas Landsbergis, Martynas Švėgžda von Bekkeris ir kt. Jų pasiklausyti Alfredas ir Aldona Šatai sukviesdavo apie 70-80 žmonių: savo draugus, žinomus gydytojus, architektus. Anksčiau tokie gurmaniški pasimėgavimai muzika paveikslų apsuptyje vykdavo keturis kartus per metus, pastaruoju metu vieną kartą – dažniausiai antrąją Kalėdų dieną.
„Bendravimas tokioje išskirtinėje aplinkoje mums suteikia džiaugsmo, palaimos. Manau, kad tą patį jaučia ir mūsų namuose susirinkę žmonės, juolab kad visada stengiamės juos nustebinti: pasikviesti dar negirdėtą garsų talentą, originaliai papuošti namų aplinką. Vakarui ruošiamės visa šeima, įsijungia vaikų draugai, kartais surandame net ir rėmėjų...“ – sako namų židinio puoselėtoja.
Namai turi kvepėti maistu
Šeimininkai vedžioja po namą ir pasakoja, kas kur buvo ir kaip bus po pertvarkų. Jų nežavi mintis apie „euroremontą“, dizainerių paslaugas – namai turi būti jaukūs, kiekvienas kampelis turi alsuoti čia gyvenančių žmonių dvasia, o kas geriau, nei jie patys, tą dvasią ir įpūs?
Menininkams nesuprantama, kaip dizaineris gali parinkti paveikslą žmogui, kurio praktiškai nepažįsta, dar didesnis absurdas tapybos darbą derinti prie sofos ar portjerų spalvos. „Kas dūšioje, tas turi būti ir meno kūrinyje. Tik pas mus tokių dalykų pasitaiko. Jie byloja apie žemesnio lygio visuomenę, net jeigu ji yra ir itin turtinga. Lai namai būna paprasti, bet jaukūs, mieli, šilti, lai juose kvepia pačių pagamintu maistu“, – linki savaitraščio skaitytojams Aldona Šatienė, pažadėjusi kitame numeryje su jais pasidalyti savo šeimos receptais.
