Nepaisant negalios, per visą savo gyvenimą romantinių ryšių M. Buchingeris, esą, yra turėjęs ir su žmonomis sugyveno net 14 palikuonių. Jei tikėsime paskalomis, jaunystėje tas vyras buvo neabejotinas moterų numylėtinis. Kalbama, kad jo asmeniu susiviliojo ne mažiau kaip septynios dešimtys damų, tad nesunku įsivaizduoti, kiek bemiegių naktų būta jo gyvenime.
M. Buchingeris garsėjo ne vien kaip lovelasas. Jis buvo neprilygstamas šaulys, peilių svaidytojas užrištomis akimis, gabus išradėjas ir iliuzionistas. Galbūt kaip tik dėl šių savybių jis it magnetas traukė moteris? Galbūt įtakos tam turėjo ypatingas jo įžvalgumas, dėl kurio tikrai būtų pavykę laimėti visas be išimties pokerio partijas? O gal labiausiai sėkmę lėmė tai, kad serenadas jis dainuodavo kaip tikras džentelmenas ir dovanodavo damoms paties išraižytus miniatiūrinius jų veidų atvaizdus? Tai, kad paveikslėlius jis kūrė neturėdamas nei pirštų, nei plaštakų, matyt, darė ypač didelį poveikį. Moteris, veikiausiai, kerėjo šis magiškas sugebėjimas ir žavėjo riteriškos manieros.
Nors buvo žemo ūgio (ne aukštesnis kaip 73 cm), gebėjimais ir populiarumu M. Buchingeris pranoko daugelį tenykštės vietos bendruomenės narių. Tik išsiskyrė jis ne dėl netipinės išvaizdos – ne dėl to, kad kuo puikiausiai galėjo papildyti kitados rengiamų vadinamųjų apsigimėlių šou eksponatų gretas, nes vietoj rankų ir kojų styrojo bigės. Išskirtinumo priežastis – tai talentas, atsiskleidęs per darbus, kuriuos tas žmogus sukūrė neturėdamas visų keturių galūnių.
M. Buchingeris turėjo prigimtinę galūnių anomaliją: jis neturėjo rankų žemiau alkūnių ir kojų nuo pusės šlaunų. Jis gimė 1674 m. birželio 3 d. Jo tėvai prieš pat sūnaus gimimą persikėlė į nedidelę vietovę netoli Niurnbergo, Vokietijoje. Kad išvengtų patyčių dėl susilaukto „nenormalaus“ kūdikio, jie kaip įmanydami slėpė vaiką nuo visuomenės. Net 20 gyvenimo metų M. Buchingeriui teko praleisti tarsi pogrindyje.
Visgi vargu ar dera kaltinti tėvus dėl tokio elgesio tais laikais? Chromosominė sūnaus liga, dabar identifikuojama kaip fokomelija, tada nebuvo žinoma, o tuo labiau – ištirta. Daugelis įvairius apsigimimus ir kūno deformacijas buvo linkę laikyti velnio darbu. Anot išlikusių pasakojimų, neįgalūs žmonės, ypač, neūžaugos ir liliputai, buvo medžiojami tiesiog pramogai. Nutikdavo ir taip, kad iš baimės ir prietaringo tikėjimo, jog išvaizdos defektai – akivaizdus raganiškų galių liudijimas, fizinių anomalijų turintys asmenys būdavo deginami be jokio teismo nuosprendžio. Taigi, tuo metu, kai aštuoni broliai ir seserys žaidė saulės nutviekstame kieme, M. Buchingeriui teko tūnoti pasislėpusiam. Tačiau tą laiką jis efektyviai išnaudojo lavindamas neįtikėtinus savo gabumus.
Berniukas išaugo į daugeriopu talentu ir išmone išsiskiriantį suaugusį vyrą – tikrą eruditą ir puikų muzikantą, stebinusį rankas atstojusių trumpučių pelekus primenančių ataugų miklumu. Būdamas maždaug 20-ies jis pradėjo rengti nuotaikingus pasirodymus. Matyt, ir iš tiesų buvo neprastas artistas, nes kaipmat sugebėdavo pavergti auditoriją ir labai gretai tapo ypač populiarus.
Nekyla abejonių, kad M. Buchingeris buvo nuostabių gabumų žmogus, be to, turėjo daug ir ypač išsamių žinių. Kad taip tikrai buvo, liudija ne tik piešiniai ir raižiniai, labiausiai prisidėję prie jo šlovės ir visą gyvenimą buvę pagrindiniu įplaukų šaltiniu. Kvapą gniaužė ir rankomis (be rankų!) atliekami triukai, fechtavimosi, šaudymo, mezgimo, šaudymo iš lanko, grojimo įvairiais muzikos instrumentais ir kiti įgūdžiai. Būtina pabrėžti, kad viską, ko imdavosi, jis atlikdavo tiesiog nepriekaištingai.
Savo talentu M. Buchingeris ne tik žavėjo amžininkus, bet ir įkvėpė ne vieną vėlesnių laikų magijos meistrą. Štai magas Richardas Jay‘us Potashas, geriau žinomas sceniniu Ricky Jay‘aus slapyvardžiu, apie šią įstabią XVII a. asmenybę sužinojo iš amerikiečių iliuzionisto ir magijos istoriko Milbourne‘o Christopherio parašytos knygos. Susipažinęs su keliais joje pateiktais faktais, R. Jay‘us nutarė išsamiau pasidomėti talentingu praeities artistu ir net 30 metų paskyrė jo gyvenimo studijoms. 2016 metais R. Jay‘us surengė parodą, pavadinimu „Wordplay: Matthias Buchinger‘s Inventive Drawings from the Collection of Ricky Jay“ (Žodžių žaismas. Matthiaso Buchingerio išradingi piešiniai iš Ricky Jay‘aus kolekcijos). Eksponatai buvo išstatyti ne šiaip kur, o Niujorko Metropoliteno meno muziejuje („The Met“).
Parodoje buvo galima susipažinti su ištisa įstabaus menininko darbų kolekcija. Ekspoziciją sudarė įvairiausi piešiniai, miniatiūriniai medžio drožiniai ir kruopščiai iš mažiausių detalių sukonstruoti laivai buteliuose. Didžiai meno istorikų nuostabai, savo darbus gabusis vokietis pasirašinėjo vardu ir pavarde, prie kurių mažomis raidėmis parašydavo: „gimęs be rankų ir kojų“. Šį užrašą dažnai papildydavo data ir vieta.
Tarp parodos eksponatų buvo galima išvysti ir keletą labiausiai menininko talentą atskleidusių pavyzdžių, atliktų taikant mikrografijos techniką. Šiuo vieną iš kaligrafijos atmainų įvardijančiu žodžiu apibūdinamas menas yra kuriamas iš mikroskopinių raidžių, jungiamų į paveikslėlius. Kartais tos raidės būna tokios mažos, kad be lupos jas sunkų įskaityti. Kaip M. Buchingeriui, turint omeny jo negalią, pavyko įvaldyti šią, kaip manoma, iš IX a. atklydusią piešimo techniką, išties neaišku. Spėjama, kad jis naudojosi paties susimeistrautais įnagiais.
Vienas iš įspūdingiausių parodoje eksponuojamų M. Buchingerio darbų – jo šeimos medžio piešinys. Kamienas jame atstoja patį menininką, keturios stambiausios šakos – keturias jo žmonas, o smulkesnės – bendrai susilauktus vaikus. Dėmesio vertas ir neįtikėtinai detalus karalienės Anos portretas. Tačiau bene žymiausiu M. Buchingerio kūriniu derėtų laikyti autoportretą – piešinį, kuriame pavaizduotas masyvus perukas sudarytas iš mikroskopinėmis raidėmis išrašytų septynių psalmių ir Viešpaties maldos.
Parodos lankytojams buvo pristatyta ir R. Jay‘aus memuarų knyga „Matthias Buchinger: The Greatest Living German by Ricky Jay, Whose Peregrinations in Search of the ‘Little Man of Nuremberg’ are herein Revealed“ (Matthiasas Buchingeris. Garsiausias vokietis. Parašyta Ricky Jay‘aus, perteikusio čia įspūdžius iš kelionės ieškant Mažojo niurnbergiečio). Veikalo autorius, remdamasis tuo, ką pavyko sužinoti, pabandė kuo išsamiau aprašyti M. Buchingerio gyvenimą ir tarsi paliudyti neįtikėtinos jo sėkmės istoriją.
Anot R. Jay‘aus, Mažasis niurnbergietis kelią į pripažinimą skynėsi dalyvaudamas gimtojoje šalyje statomose intermedijose, tačiau netrukus tapo žinomas visoje Europoje ir linksmino net karališkųjų šeimų narius. M. Buchingeris, esą, lankėsi Danijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje, tačiau ypač palankia niša jam tapo Anglija, mat šios šalies piliečiai buvo labiausiai ištroškę groteskiškų ir, švelniai tariant, nenormalių vaizdų. Šis jų troškimas anaiptol neslūgo. Pavyzdžiui, Viktorijos laikų Londone, apsigimėlių šou (angl. freak show) apogėjaus metais, be išskirtinės išvaizdos artistų pasirodymų neapsieinantys renginiai, kaip antai Šv. Baltramiejaus mugė ir Lordo mero šou, buvo be galo populiarūs.
Anot vieno apie M. Buchingerį 1731 metais kalbėjusio liudininko, žmones traukte traukė mažojo niurnbergiečio gebėjimas manipuliuojant bigėmis atlikti tai, ko daugeliui nepavykdavo rankomis ir kojomis. Galop M. Buchingeris tapo legaliu Anglijos gyventoju, tačiau ir tada su pasirodymais keliavo po įvairias Europos šalis. R. Jay‘us nurodo, kad Prancūzijos Tiuilri rūmų karaliaus dvaro išlaidų archyvuose pavyko rasti įrašą, bylojantį, jog M. Buchingeriui buvo sumokėta už jaunam karaliui Liudvikui XV 1717 metais surengtą pasirodymą.
Galiausiai su ketvirta savo žmona M. Buchingeris apsistojo Korko grafystėje, Airijoje. Tuo metu jis jau buvo apsilankęs bemaž visuose karalystės užkampiuose, todėl nieko pernelyg nestebino. Kai 1739 metais M. Buchingeris mirė, leidinys „Dublin Penny“ rašė, kad mirtis jį užklupo sulaukus garbaus amžiaus, be jokių kančių ir didžiai gerbiamą. Iš Vokietijos kilusiam talentui tuo metu buvo 65-eri. Jis, esą, oficialiai paprašė, kad po mirties jo palaikai būtų panaudoti moksliniams tyrinėjimams.
„Esu įsitikinęs, kad niekada nebuvo žmogaus, kuris, gimęs be rankų ir be kojų, galėtų padaryti tai, ką sugebu aš. Manau, kad panašaus niekada ir nebus“, – kalbėdamas apie save sakė M. Buchingeris.
