Slėpta V. Lenino mirties priežastis?
V. Leninas gimė 1870 m. balandžio 22 d., mirė 1924 m. sausio 21 d.
Ilgą laiką buvo tvirtinama, kad Vladimiras Iljičius Leninas mirė nuo insulto. Tačiau prieš keletą metų žymi britų rašytoja ir istorikė Helena Rapaport prakalbo, kad tikroji politiko mirties priežastis buvo neurosifilis (atskira sifilio pasireiškimo forma, kai nuo pirmos stadijos pažeidžiamos smegenys ir smegenų dangalai).
Nesunku paaiškinti, kodėl mirties priežastimi buvo įvardytas insultas – tikrojo kaltininko atskleidimas būtų negailestingai sugriovęs V. Lenino įvaizdį ir propaguotą revoliucinį tyrumą.
Apie tikrąją mirties priežastį prakalbusi istorikė įrodymų rado Niujorke, Kolumbijos universiteto archyvuose. Ne veltui garsus Rusijos mokslininkas Ivanas Paplovas yra pasakęs: „Revoliuciją įvykdė beprotis su sifiliu smegenyse“, – tai buvo žinoma ne jam vienam, tačiau kiti, žinojusieji apie V. Lenino ligą, prabilti nedrįso.
Neurosifilis visų pirma pažeidžia smegenis, sukelia staigius nuotaikos pokyčius ir pykčio protrūkius. V. Lenino liga progresavo, dažnėjantys priepuoliai rodė artėjantį paralyžių. Prieš mirtį politikas jau buvo visiškai luošas, negalėjo netgi kalbėti. Istorikė įsitikinusi, kad jis sifiliu apsikrėtė Paryžiuje, leisdamas naktis su prostitutėmis.
Jogailaičių giminės rykštė
Žygimantas Augustas gimė 1520 m. rugpjūčio 1 d. Mirė 1572 m. liepos 7 d.
Sifilis neva siautė visoje Jogailaičių giminėje. Manoma, kad paskutinis jų atstovas – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas nuo dvarų siaubo mirė sulaukęs 53 metų. Spėjama, kad Žygimantas Augustas baisiąja liga galėjo apsikrėsti būdamas vos 17-os, kai turėjo lytinių santykių su italų kilmės meiluže Diana di Kordona.
Pateikiama ir oficialioji Žygimanto Augusto mirties priežastis – inkstų akmenys sukėlė baisius skausmus ir inkstų nepakankamumą, lėmusį jo mirtį. Įtariama, kad Žygimantas Augustas šia liga „apdovanojo“ ir tris savo žmonas – Elžbietą ir Kotryną Habsburgaites bei Barborą Radvilaitę. Barbora prieš mirtį vėmė, viduriavo, ant lyties organų atsirado guzų – požymiai primena sifilį, tačiau oficiali gydytojų diagnozė buvo lyties organų vėžys.
Talentingasis vienišius ir palaidūnas
Guy de Maupassant gimė 1850 m. rugpjūčio 5 d. Mirė 1893 m. liepos 6 d.
Gi de Mopasanas – prancūzų rašytojas, dėl ypatingo talento išgarsėjęs jau po pirmojo apsakymo paskelbimo. Greitai pelnyta šlovė ir turtai Gi de Mopasanui nesuteikė laimės, vyras vis labiau linko į užsisklendimą ir vienatvę, kurią praskaidrindavo su atsitiktinėmis moterimis ir prostitutėmis. Įklimpimą į trumpalaikius meilės romanus lėmė ne tik rašytojo uždarumas, bet ir lengvabūdiškumas – mėgo muštis, lėbauti, buvo vadinamas erotikos apsėstuoju.
Visgi savo asmeninį gyvenimą rašytojas saugojo ir siekė privatumo, netgi jo biografijoje vengiama pikantiškų detalių, nes Gi de Mopasanas buvo išsakęs savo valią: „Kategoriškai draudžiu bet kam, kad ir kas būtų, rašyti apie mano asmenį, apie mano gyvenimą.“
Rašytojas, dar iki apsikrėsdamas sifiliu, kentėjo nuo persekiojimo manijos ir mirties baimės. Progresuojanti venerinė liga žmogaus psichiką sužalojo galutinai – sirgdamas paskutinės stadijos sifiliu, Gi de Mopasanas prieš mirtį grasino apkrėsiąs sifiliu patį Dievą.
Petras I – paleistuvystės „dovana“
Petras I gimė 1672 m. gegužės 30 d. Mirė 1725 m. vasario 28 d.
Caras Petras I buvo garsus ne tik kaip politinis veikėjas, bet ir kaip žvėriškai aistringa istorinė asmenybė. Sakoma, kad energingas ir augalotas vyras, kurio ūgis siekė net du metrus, prasiveržus seksualumui buvo nesulaikomas.
Caras ypač mėgo vokiečių kilmės moteris, tačiau polinkis į paleistuvystę nesutrukdė būti šeimos žmogumi – jis buvo du kartus vedęs ir turėjo net 11 vaikų, kurių dauguma mirė dar kūdikystėje – tikėtina, kad atžalos mirė dėl įgimto sifilio.
Palaidas gyvenimo būdas pražudė ir vyrą – nors teigiama, kad caras Petras I mirė persišaldęs lediniame vandenyje, tačiau kita versija tvirtina, kad jį pražudė sifilis. Petras I mirdamas netgi nepaskyrė sosto įpėdinio.
Patologiškai žavus ligonis
Friedrich Nietzsche gimė 1844 m. spalio 15 d. Mirė 1900 m. rugpjūčio 25 d.
Garsusis „gyvenimo filosofijos“ kūrėjas ir gerai žinomo kūrinio „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ autorius Frydrichas Nyčė savanoriškai tarnaudamas slaugytoju Vokietijos ir Prancūzijos kare, ėmė skųstis blogėjančia sveikata. Rašytoją kankino stiprūs galvos ir pilvo skausmai, blogėjo psichinė būklė. F. Nyčė pradėjo savo bičiuliams rašyti nesąmoningus laiškus, kuriuose pasirašydavo išgalvotu slapyvardžiu, pavyzdžiui, Nukryžiuotasis.
Nieko keisto, kad netrukus rašytojui prireikė gydymo psichiatrijos ligoninėje. Netgi palankiai vyro talentą vertinę žmonės F. Nyčę įvardydavo kaip „patologiškai žavų“. F. Nyčė, prieštaringai vertintas genijus, buvo demoniškos prigimties, jo velniška aistra degė ne tik liejant žodžius ant popieriaus, bet ir būnant su moterimis. Rašytojas nevengė mokėti už sekso paslaugas ir netgi labai brangiai – ne tik pinigais, bet ir gyvybe. Silpnos sveikatos F. Nyčę sifilis iš karto paguldė į ligos patalą, o neilgai trukus pasimirė.
Įdomu
Šv. Romos imperijos imperatorius Maksimilianas I teigė, kad sifilis yra bausmė už polinkį į azartą, bedieviškumą ir piktžodžiavimą.
Sifiliu sirgo tokie žymūs žmonės kaip popiežius Julius II, Anglijos kancleris Tomas Volsis, Prancūzijos karalius Pranciškus I, Švedijos karalius Erikas XIV, Lenkijos karalius Jonas Sobieskis, Polis Gogenas, Vinsentas van Gogas.
Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad Liudvigas van Bethovenas apkurto nuo sifilio, pasiekusio trečią stadiją.
Sifilį 1905 m. atrado parazitologai Fricas Šaudinis ir Erikas Hofmanas.
Iki atrandant peniciliną, vienas sifilio gydymo būdų buvo apsikrėtimas dėmėtąja šiltine. Nuo šios ligos pakildavo labai aukšta temperatūra ir sunaikindavo sifilio bakterijas. Tuomet likdavo „tik“ išsigydyti pačią šiltinę.
Sifiliu sirgo ir garsiausias istorijoje meilužis Džakomas Kazanova – šia liga „pasidalijo“ ir su 40 suvedžiotų moterų.
Lietuvoje sifiliu kasmet suserga daugiau negu 300 žmonių.
Pirmoji sifilio epidemija Lietuvoje kilo 1495–1496 metais.
