Kol žiniasklaida narplioja Tatjanos romano su Maratu Bašarovu detales, ji linkusi nutylėti apie savo asmeninį gyvenimą, o štai Lietuvos paveikslą susidaryti jai padeda ne tik savi įspūdžiai, bet ir kolegų šokėjų Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago pasakojimai.
„Anot jų, žmonės didžiuojasi, kad čia gyvena, kad turi darbą ir kad jiems niekas netrukdo, kad čia išvystytas žemės ūkis. Jie sako, kad visi čia tiesiog laimingi“, – pasakoja T. Navka.
Lapkričio pabaigoje Tatjana kartu su kitais garsiais sportininkais – Aleksejumi Jagudinu, Romanu Kostomarovu, Maksimu Marininu ir kitomis dailiojo čiuožimo žvaigždėmis – Lietuvoje pristatys projektą „Mažos didelio miesto istorijos“. Spektaklis ant ledo bus parodytas trijuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
„Išeini po spektaklio ir toks jausmas, lyg būtum apsilankęs šventykloje“, – prisipažįsta Turino olimpiados čempionė.
Su Tatjana bendravome saulėtą dieną vieno Vilniaus viešbučio restorane prieš televizijos šou „Kviečiu šokti“ filmavimą, kuriame žvaigždė teisėjavo.
- Tatjana, šį kartą atvažiuodama atvežėte į Vilnių saulę...
Ką gi, malonu, aš ir anksčiau esu buvusi Vilniuje, ir ne kartą. Pirmą kartą čia apsilankiau dar būdama visiškai maža mergaitė, tada man buvo 13-14 metų. Tuomet tai buvo Sovietų Sąjunga, tačiau dabar palyginus, tai buvo Europa. Jau tada čia jautėsi skirtumas lyginant su Maskva, Rusija ir Ukraina.
Maistas buvo labai skanus, viskas buvo kitaip, miestas atrodė toks senoviškas – gatvės, tiltai, žmonės buvo kitokie. Čia buvo ir kažkokios ypatingos sviestinės bandelės. Viskas buvo gražu, bendrai, išliko kažkoks šiltas prisiminimas. Vėliau mes čia dažnai atvykdavome per programų turus... Labai daug keliavome po Rusiją, ir rusiški miestai, žinoma, nesulyginami su Maskva ar Sankt Peterburgu.
Vis dėlto, kai atvažiuoji į Baltijos valstybes, supranti, kad tai Europa, kad čia kitokie viešbučiai, kitokios lovos, kitokie pusryčiai, kad čia civilizacija. Viskas kaip užsienyje.
- Lapkričio pabaigoje į Lietuvą atvažiuosite su spektakliu „Mažos didelio miesto istorijos“, apie kurį labai daug rašoma spaudoje. Be kita ko rašoma ir tai, kad žiūrovai per jį negalės sulaikyti ašarų.
Taip, iš tikrųjų, žmonės jame verkia. Labai smagu, kad mes su savo energija, talentu ir noru taip sujaudiname žmonių širdis! Tai labai svarbu mums, nes mes į spektaklį įdedame didelę dalį savęs.
Šis miuziklas neturi analogų visame pasaulyje dėl tokio skaičiaus jame dalyvaujančių garsių čiuožėjų, pasaulio ir Olimpinių žaidynių čempionų. Plius muzika buvo parašyta specialiai šiam miuziklui, o dainininkai muzikines kompozicijas atlieka gyvai. Žinoma, kai išeini ant ledo, emocijos tave tiesiog užlieja, kas mums nutinka labai retai. Tai mūsų kūdikis!
Kalbant apie mano heroję šiame spektaklyje, tai šiame personaže lyg ir nėra nieko naujo – tai tiesiog meilė. Bet kuri moteris, bet kuris vyras, visi žmonės – mes visi sukurti tik meilės dėka. Tai jausmas, verčiantis eiti į priekį visą gyvenimą. Tai jausmas, suteikiantis mums energijos, bendrai, duodantis viską... Dėl jo mes imamės veiksmų, atliekame žygdarbius, mes jaunėjame, žydime, skraidome, kenčiame, mirštame – šiame žodyje telpa viskas! Žinoma, tame telpa ir mano herojė.
- Tatjana, jūs formavotės daugiakultūrinėje aplinkoje – gimėte Dnepropetrovske, vienu metu čiuožėte už Baltarusiją, dabar – už Rusiją, o dar gyvenote JAV... Ar tapatybės problemų neturite?
Visa mano šeima gyvena Ukrainoje, tiesa, mama su seserimi dabar persikėlė į Rusiją, gavo pilietybę ir gyvena šalia manęs. Man tai, jog tai yra kita tautybė, kiti žmonės, kitos šaknys – visiškai nesvarbu.
Netgi atvykusi į Lietuvą girdžiu, kad čia supranta rusiškai. Tiesa, suprantu, kad čia – kitokia kultūra, Lietuva ir Tarybų Sąjungoje išsiskyrė. Na, bet apskritai jaučiuosi tų laikų vaiku, man nėra skirtumų. Atvyksti į Baltarusiją, o ten visi savi, viskas sava. Taip kad jokio skirstymo ir vidinio konflikto nėra.
Tačiau bendravau su Rita ir Povilu (Margarita Drobiazko ir Povilu Vanagu – DELFI), jie pasakoja, jog Lietuvoje žmonės labai džiaugiasi, kad atsiskyrė. Jų teigimu, žmonės didžiuojasi, kad čia gyvena, kad turi darbą ir kad jiems niekas netrukdo, kad čia išvystytas žemės ūkis. Jie sako, kad visi čia laimingi. Ar taip ir yra?
- Na, suprantate, man sunku atsakyti visų vardu...
Vis tik man atrodo, kad jie tai idealizuoja. Nors tarybiniais laikais čia iš tiesų buvo puiku, ramu...
- Jūsų kolega ant ledo Aleksejus Jagudinas interviu DELFI teigė, kad pasibaigus sportinei karjerai beveik nesidomi rungtynėmis. O jums tebėra įdomu?
Man be galo įdomu stebėti, kas vyksta sporto pasaulyje. Mano buvęs vyras Aleksandras Žulinas treniruoja jaunus sportininkus, mes Romanu periodiškai ateiname pas jį į treniruotes, kuriame naują numerį ir matome, kaip čiuožia vaikai. Nori nenori, tenka su tuo susidurti. Štai buvau „Cup of Russia“ varžybose, žinoma, gaila, kad visko yra, ir kandidatų yra. Jie (Tessa Virtue ir Scottas Moir – DELFI) – neeilinė pora, tiesiog stulbinama. Man nuo pradžios iki pabaigos kunkuliavo emocijos.
Mane be galo sužavėjo tai, kaip jie vienas su kitu bendrauja, jų požiūris į ledą, jų požiūris į programą. Atrodo, jie tiesiog negirdi, kas aplink dedasi. Deja, šiais laikais nėra jiems lygių. Kad ir kaip žavėčiausi Aliona ir Nikita (Jelena Iljinych ir Nikita Kacalapovas – DELFI), mūsų jauna pora, linkiu jiems viso ko pasiekti, tačiau šiuo metu tai nepasiekiama...
- Bet juk Aleksandras Žulinas yra treniravęs čempionus, daugelyje interviu sakėte, kad jo dėka pamilote dailųjį čiuožimą, todėl ir pelnėte olimpinių medalių... Kaip jums atrodo, ko stinga jaunai rusų dailiojo čiuožimo atstovų kartai?
Žinote, daug kas priklauso nuo partnerio. Nors aš manau, kad Aliona su Nikita atrado vienas kitą, jie labai vienas kitam tinka. Tik arba kanadiečiai tiek išsiveržė į priekį, kad jų nepavyti, arba Aliona su Nikita dar jauni ir jiems dar reikia daug treniruotis...
- Su partneryste dailiajame čiuožime tikriausiai taip, kaip gyvenime – reikia sutikti savo žmogų?..
Taip. Tas pats pasakytina ir apie Romaną Kostomarovą – vargu ar be jo būčiau tapusi olimpine čempione. Galiu užtikrintai pasakyti – su kitu partneriu to nebūtų įvykę. Man buvo tragedija, kai jis išėjo dirbti su Anna Semionovič, buvau įsitikinusi, kad mano karjera tuo ir baigsis, buvo skaudu, nes tą akimirką nebuvo geresnio partnerio už romaną, o tiesiog šiaip čiuožti jau nenorėjau.
O paskui pagimdžiau ir visiškai nebenorėjau čiuožti... Bet kai Romanas paskambino, supratau, jog padarysiu didžiulę kvailystę, jei atsisakysiu. Visą gyvenimą sau to neatleisčiau. Intuicija manęs neapgavo.
- Įdomu, kad jūsų duktė Aleksandra žengė ne visai jūsų, o legendų – Martinos Navratilovos ir Steffi Graf pėdomis...
Veikiau Mašos Šarapovos (juokiasi). Štai pažvelkite (rodo nuotrauką telefone), ji – visiška Mašos kopija.
Iš tiesų žaviuosi Maša, kuri dabar eilinį kartą įrodė, kad po sunkios traumos ji – tikra kovotoja. Labai apsidžiaugiau, sužinojusi, kad ji laimėjo paskutinįjį „Roland Garros“ turnyrą. Žaidimo nežiūrėjau, nes tuo metu skridau, bet kai atskridau, puoliau prie televizoriaus, ir pranešė, kad ji parklupo ir bučiuoja teniso kortą. Taip įvyko Amerikoje, ir aš jaučiu, kaip veidu ritasi ašaros. Manau, jos riedėjo ne tik man, bet ir ten buvusiems sportininkams...
O kodėl Saša pasirinko tenisą? Taip jau susiklostė, kad pradėjome žaisti tenisą dar Amerikoje, ji pati pasirinko. Nors mes suteikėme galimybę rinktis ir dailųjį čiuožimą, ir kitas sporto rūšis, .ji pasirinko tenisą. Nė nežinau kodėl, jis jai labiau pravers gyvenime, nes jei niekas nesusiklostys.
- Jūs daug pasiekėte sporte, o televizijos projektuose užimate pirmas arba antras vietas... O gyvenime sugebate pralaimėti?
Žiūrint, apie ką kalbama... Jei tai mokyklinė estafetė mokykloje su vaiku arba jojimas žirgu, be abejonės rungsiuosi, bet jei pralaimėsiu, tik pasijuoksiu. Na o kalbant apie gyvenimo kelią... Pavyzdžiui, su niekuo nesidalinsiu mylimu vyru. Tiesiog nepajėgsiu. Tiesiog arba aš vienintelė ir nepakartojama, arba...
Na, bet jei kitose srityse kažkam sekasi geriau, nei man, niekada dėl to neisiu iš proto. Pavyzdžiui, man patinka dainuoti karaokę, bet dainuoju ne per geriausiai, Dievas nedavė man balso, kad dainuočiau, kaip žvaigždės. Jei dainuoju, tai nereiškia, kad tą akimirką varžausi su Madonna ar Alla Pugačiova (juokiasi).
Na, o apskritai dabar vienas geriausių laikotarpių mano gyvenime – saulėtas, žvaigždėtas, mėgaujuosi ir profesija, ir gyvenimu, ir kūryba ir savimi, kaip moterimi. Ne veltui sako, kad po trisdešimties gyvenimas tik prasideda!..
- Ačiū už pokalbį.
