aA
Su Kartenoje gyvenančiu Gintautu Igariu galima kalbėti apie viską. Vis dėlto pokalbį pradedame nuo motociklų. Dukart Dakaro ralyje startavęs penkiasdešimtmetis svajoja apie trečiąją išvyką į Pietų Ameriką. O jo ištikimybė motociklų sportui nurungia kitas dvi svarbias gyvenimo sritis – verslą ir muziką.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausios Lietuvoje žvakių gamybos įmonės „Geralda“ vadovas, prieš tapdamas verslininku, grojo akordeonu ir bosine gitara.

Atsitiktinių nepatenka

Be adrenalino Gintautas gyventi galėtų. Įtampos, sudėtingų situacijų kupinas ir jo verslas, tačiau išskirtinė gyvenimo dalis – motociklų sportas (daugiadienės lenktynės keliais ir laukais, laikantis tam tikro grafiko). „Dalyvauti ralyje nutariau, galima sakyti, dar vaikystėje. Neatsitraukdavau nuo televizoriaus, kai rodydavo Dakaro ralį“, – prisimena G. Igaris.

Vos prastybęs tėvų išprašė motorinio dviračio. Jis vis gesdavo, nuolat reikėdavo remontuoti. Gintautas tada lankė muzikos mokyklą. Po pamokų iš karto lėkdavo į motociklų ir mopedų detalių parduotuvę, nors ji buvo ne pakeliui. Atsarginių dalių dažnai pirkdavo be jokio reikalo, kitaip sakant, dėl visa ko – juk deficito laikai.

Seniai motociklų lenktynes pamėgęs karteniškis tvirtina: į Dakaro ralį patenkama nuosekliai tam ruošiantis. Anksčiau prasprūsti būdavo lengviau: pakakdavo turėti motociklą ir didelį norą važiuoti. Dabar – nelengva, ypač europiečiams. Italija, Prancūzija turi daug sportininkų, norinčių ir galinčių dalyvauti ralyje. Lietuvai šiuo požiūriu lengviau – motociklų sporto entuziastų mažai, į Dakaro ralį lietuviams patekti paprasčiau. Tačiau tai nereiškia, kad lenktynėse bus lengva.

„Daug kas galvoja: „Važiuosiu lėčiau ir trasą pervažiuosiu.“ Nepervažiuosi, bet tai suprasti gali tik ralyje. Lėtai važiuodamas atsiduri gale, o ten labai sunku, nes motociklininkus netrukus paveja automobiliai, paskui – sunkvežimiai, ir esi uždarytas savotiškame voverės rate, iš kurio ištrūkti nepaprasta, – atskleidžia ralio ypatumus G. Igaris. – Paskutinieji į stovyklą grįžta naktį, miego iki starto telieka kelios valandos, o neretai ir visai nelieka. Tokį krūvį fiziškai sunku atlaikyti.“

G. Igariui ir Lietuvoje netrūksta Dakaro adrenalino
© Asmeninio archyvo nuotr.

Susigyventi su baime

Dykumų ralis daugumai asocijuojasi su milžinišku greičiu kažkur lekiančiais sportininkais. Iš tiesų jie turi nuvažiuoti ne vieną kelio atkarpą, reikalaujančią be galo daug jėgų ir ištvermės, puikios bekelės vairavimo technikos ir išmanymo. Net ir labai patyrusiems sportininkams pirmieji raliai būna labai sunkūs.

„Nors visi mus vadina savotiškais narkomanais, kuriems akimirkų, verčiančių įsitempti, reikia kaip oro ir vandens, vis dėlto norą dalyvauti Dakaro ralyje siečiau ne su adrenalino poreikiu. Ten traukia dykumos vaizdas, kitoks saulėtekis ir saulėlydis, ralio atmosfera, net dulkės ar kvapai. Yra daug sudedamųjų dalių, verčiančių grįžti. Nepaprastai saldus jausmas, kai tu išlikimo kovoje lieki nenugalėtas“, – mintimis dalijasi Gintautas.

Laviruoti sudėtingiausiose situacijose, susikoncentruoti varžyboms padeda nuolatinės treniruotės ir... baimė. Tiesa, visą laiką jos nejaučia – tik prie starto linijos. Vieni ralio dalyviai parodo, kad jaudinasi, kiti ne, tretiems pakyla pulsas, ketvirtiems be perstojo spurda širdis. Viskas priklauso nuo žmogaus savybių. Tačiau situacijų, kai akys išsprogsta, Dakaro ralyje pasitaiko nuolat.

„Būna akimirkų, kai pagalvoju: „Ir kas mane nešė į tą galerą?“ Tokių minčių kyla, kai važiuoji labai ilgai ir lenktynės tampa rutina“, – prisipažįsta motociklų sporto entuziastas. Per dieną ralio dalyviai nuvažiuoja 700 kilomet­rų, per dvi savaites – 8–9 tūkstančius kilometrų.

Lenktynės... su savimi

2010 metų Dakaro ralyje startavo 186 motociklininkai, finišą pasiekė 97. Gintautas įveikė visą trasą ir užėmė 81-ąją vietą iš 97 lenktynes baigusių motociklininkų. 2013-ieji nebuvo itin palankūs. Po šešto Dakaro ralio etapo teko pasitraukti, nes greičio ruože patyrė avariją – susilaužė delnakaulį. „Nelaimė įvyko kone lygioje vietoje, lėmė tik maža klaidelė, nedidelis akmenukas“, – lemtingą dieną prisimena G. Igaris.

2013-ųjų rugsėjį Latvijoje vykusiose varžybose patyrė itin rimtą traumą, kurios pasekmes jaučia iki šiol. Motociklų sporte pavojus tyko kiekvienose lenktynėse, anksčiau ar vėliau kiek­vienas motociklininkas gauna traumą.

Tačiau bekelė vis tiek traukia. Laisvą pavakarę Gintautas pasiėmė sūnaus motorolerį ir taip jį važiuodamas išpurvino, kad net pačiam ėmė juokas. „Gyvenu labai vaizdingoje vietoje, daug keliukų. Aš jau nebemoku važiuoti kaip turistas, žvalgydamasis į šonus. Pasitaikius kliūčiai norisi ją žūtbūt įveikti“, – lyg pokštą pasakoja pašnekovas.

Ne kartą Baltijos šalių pirmenybėse, tarptautinėse motociklų lenktynėse dalyvavęs G. Igaris sako visada lenktyniaujantis su savimi. Jis pats sau yra varžovas, konkurentas. Jei jaučia, kad pasirodė ne taip, kaip norėjo, kartais net neina žiūrėti rezultatų.

G. Igariui ir Lietuvoje netrūksta Dakaro adrenalino
© Asmeninio archyvo nuotr.

Šeimoje pasekėjų netrūksta

Važiuoti motociklu labai patinka ir vyriausiajai Igarių duk­rai Agnei. Jaunylė, nė ketverių neturinti Mėta, taip pat domisi motociklais. Tėčiui vos įjungus kompiuterį, ji prašo parodyti „brum, brum“. Iš degančių akių, begalinio susidomėjimo lenktynininkas sprendžia, kad Mėta motociklo nesibaidys.

Penkiolikmetis sūnus Ugnius motociklu, žinoma, važiavo, tačiau jais pernelyg nesidomi. Nuo jų dar labiau atitolo po išgąsčio: per vieną pasivažinėjimą tėtis staiga įvažiavo į vandenį.
Žmona Jolanta prie visko jau seniai pripratusi. Užsigrūdinti padėjo laikas, kai Gintautas į varžybas išvykdavo beveik kiekvieną savaitgalį. Beje, ir dabar 2–3 kartus per mėnesį jose dalyvauja.

Gintautas sutuoktinę vežėsi į Dakaro ralį – kad iš arti pamatytų lenktynių virtuvę. Jolanta savo vyrą supranta ir visada besąlygiškai palaiko.

Apie muziką ir žvakes

Prieš daugelį metų G. Igario gyvenime svarbią vietą užėmė muzika. Kretingos muzikos mokykloje lankė akordeono klasę, paskui baigė Klaipėdos konservatoriją. Kai įstojo į muzikos mokyklą, džiaugsmu netryško. Mat kiemo vaikai žaisdavo futbolą, o jam reikėdavo skubėti į pamokas. Dabar džiaugiasi tąsyk nemetęs muzikos mokyklos. Pasididžiavimą kelia muzikos supratimas, gebėjimas groti keliais instrumentais. Laisvalaikiu prisėda prie fortepijono. Tik akordeono seniai nelaikė rankose.

Baigęs muzikos studijas Klaipėdoje Gintautas pasuko į verslą. Tiesa, ne iškart. Kurį laiką grojo restoranuose ir visai neblogai uždirbdavo. Bet vieną dieną lyg žaibas trenkė ir pasakė sau: „Dabar jau aš norėčiau užsakinėti muziką.“

„Tikrai žvakės nebuvo mano vaikystės svajonė“, – šypsosi bendrovės „Geralda“ vadovas. Didžiausia lauko žvakių gamybos įmonė Lietuvoje dirbti pradėjo 1995-aisiais, per metus joje pagaminama 15–20 mln. žvakių. Dešimtadalis iškeliauja į užsienio prekybos vietas, visa kita produkcija parduodama Lietuvoje. Įmonė, kurioje dirba daugiau kaip pusšimtis darbuotojų, per artimiausius kelerius metus planuoja padidinti gamybos apimtis net kelis kartus ir didžiąją dalį produkcijos eksportuoti. Įmonės vadovų žvilgsnis nukrypo į milžinišką Lenkijos rinką. „Tai, kas dabar daroma įmonėje, prilygsta keliems dakarams“, – konstatuoja verslininkas.

Svajonės pildosi

Gintautas su šeima gyvena labai gražioje ir vaizdingoje vietoje. Kartenos miestelį galima vadinti Žemaitijos piliakalnių sostine, mat jų yra net septyni. Ant vieno jų, dar vadinamo Vyšnių kalnu, kažkada buvo senoji Kartena, XVI a. stovėjo medinis dvaras. Šios istorijos įkvėptas, Gintautas su žmona Jolanta netoliese kuria dvaro sodybą, kurios pagrindinis pastatas suprojektuotas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios medinių Žemaitijos dvarų stiliumi. Iš sodybos matyti senasis Vyšnių kalnas.

Bendraujant su Gintautu Igariu susidaro įspūdis, kad viskas, ko jis imasi, realizuojasi. „Drąsiai galiu pasakyti, kad svajoti reikia atsargiai, nes svajonės pildosi. Bet svajoti būtina, – spėjimą patvirtina jaunatviškas vyras. – Troškimų turiu daug. Norėčiau ir toliau puoselėti ar kurti etnografines sodybas, su šeima arba vienas pervažiuoti Šiaurės Ameriką. Žinoma, vien svajoti ir į dangų žiūrėti, neužtenka. Būtina veikti.“

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: savaitės pradžioje – permainos (1)

Pasidžiaugus pavasariška šiluma ir saule, jau nuo pirmadienio teks vėl prisiminti niūrius ir...

Nacistinėje Austrijoje motina paliko sūnų: rastuose laiškuose – neįtikėtina istorija (50)

Kai žydų tautybės motina jį paliko ir pabėgo į Jungtinę Karalystę, Kurtui tebuvo keturiolika....

Kelionių organizatoriai įvardijo Turkijos viešbučius, kuriuose rasite geriausią kainos ir kokybės santykį (72)

Poilsinės kelionės į Turkiją – vienas iš populiariausių šeimos atostogų pasirinkimų....

JAV parama Baltijos šalims toliau siutina Kremlių: Trumpo žodžius priskyrė ir Lietuvai (626)

„ JAV palieka Baltijos šalis“, „ Baltijos šalys nebemadingos“, – tokiomis ir panašiomis...

Dizainerė įrengė 12 kv. metrų butą maksimaliai patogiai: pavyko sutalpinti viską (186)

Kuo mažesnis būstas, tuo didesnis iššūkis jį įrengti taip, kad būtų patogu ir nieko...

Venesueloje pastebėtas Rusijos lėktuvas papildyta (170)

Rusijos vėliava pažymėtas lėktuvas sekmadienį buvo pastebėtas didžiausiame Venesuelos oro...

Kas naktį kažkas sutvarkydavo vyro daržinę: slapta kamera užfiksuotas vaizdas pribloškė (23)

72-ejų britas Stephenas Mckearsas galvojo, kad išprotėjo, kai pastebėjo, kaip daiktai jo...

Muellerio ataskaita: Trumpas nebuvo susimokęs su Rusija per 2016-ųjų rinkimus atnaujinta (28)

Sekmadienį JAV kongresas iš generalinio prokuroro Williamo Barro sulaukė specialiojo prokuroro...