“Visokių dalykų būna”, – sako Dainius Pulauskas. Tačiau Europos sniego išdaigos vieni niekai, nes tikrosios istorijos, stebinančios ir net šiek tiek pavojingos – iš Afrikos. Ir jų Dainius Pulauskas pasakoja ne vieną...
Juodoji Afrika (red. past. – regionas Afrikoje, apimantis šalis, esančias į pietus nuo Sacharos dykumos) dažnam atrodo tokia egzotiška ir tolima, tačiau, kai pažiūri atidžiau, jos vizualioji ar muzikos kalba sako ką kita. Taigi galbūt reikėtų ieškoti ne skirtumų tarp mūsų kultūrų?
Dėl muzikos... pati Veronika Pavilionienė, o mes su ja dažnai koncertuojame, bendrus projektus darome, yra girdėjusi daug afrikietiškų liaudies dainų, kurios vos ne identiškai atitinka kai kurioms lietuvių liaudies melodijoms. Sunku paaiškinti, kaip viskas vis dėlto yra arti – iš ten pat mes visi. Tikrai. Intonacijos labai panašios ir tik kalba skiriasi. Veronika pasakojo, kad vieno turo, ar tai Amerikoje ar kur kitur, metu salėje atsistojo juodaodis žmogus ir dainavo kartu – ir skyrėsi tik tekstas ir maži niuansai. Ypač minorinėse dainose daug panašumų...
O kaip Jūsų pažintis su Afrika prasidėjo?
Aš nuo 1980-ųjų iki 1990-ųjų dirbau „Oktavos“ kolektyve, kurio vadovas buvo, amžiną atilsį, Mindaugas Tamošiūnas. „Oktavos“ kolektyvas buvo bene vienintelis Lietuvos estrados žanro kolektyvų, kuris koncertuodavo užsienyje. Visų pirma, niekas negalėdavo tais laikais išvažiuoti, nieko neleisdavo. Bet Mindaugas Tamošiūnas buvo geras prodiuseris, mes tikrai daug važinėjome po visą pasaulį ir, aišku, viskas „eidavo“ per Maskvą. Afrikoje buvome tris kartus ir aplankėme septynias ar aštuonias valstybes.
Retam kuriam pavyksta tiek šalių Afrikoje aplankyti...
Ir visa tai įvyko 1983-1984 metais – labai įdomu buvo keliauti.
Vadinasi, Afrikoje buvote beveik prieš trisdešimt metų ir dabar, Etiopijoje? Kas pasikeitė?
Afrika yra labai didelė ir su daugybe regionų, gyvenančių ir geriau, ir prasčiau... Bet ten kur aš lankiausi – mažai kas pasikeitė. Aš kalbu apie tą skurdą, kuris matomas eilinėje gatvėje ir gal jis šiek tiek mažesnis nei tada prieš trisdešimt metų. Tačiau, iš esmės viskas panašu – maldautojai ir neįgalieji... Bendras vaizdas gatvėje – kraupus. Ir apvogė mus iškart – mobiliuosius telefonus pavogė. Jie gudrūs, aš dar nuo tų laikų atsimenu, – vieni valo batus, kiti kalba, trečių rankos kišenes krausto. Toks miesto gyvenimas – mažos algos ir pastangos bet kaip prasimanyti pinigų. Baltam žmogui pasisaugoti reikia.
Tačiau pačiuose festivaliuose ir konkrečiai festivalyje, kuriame mes koncertavome, jau kitokia publika – matosi, kad žmonės „paaugę“ ir jiems jau reikia ir įvairesnės muzikos, ir norisi daugiau pamatyti. Klausytojai labai muzikalūs – klauso, supranta, ypač ritmiką. Dar nuo „Oktavos“ laikų atsimenu, kad būgnininkas buvo kolektyvo pagrindinis žmogus, nes jis „užduoda“ ritmą. Ir aš taip jaučiu, kad ritmas ten – svarbu. Aišku, nereikia nuvertinti ir pačios melodijos.
O kokiose šalyse lankėtės?
Siera Leonėje, Senegale, Angoloje, Zambijoje, Zimbabvėje, Bocvanoje ir Mozambike.
Vadinasi, matėte angliškąją, prancūziškąją ir portugališkąją Afriką ir visą kolonializmo palikimą...
Pamenu Angolą (red. past. – buvusi Portugalijos kolonija), kur tuo metu buvo ir sovietų įtakos – vyko pilietinis karas, o vieną iš pusių rėmė Sovietų Sąjunga, Kuba ir Mozambikas. Buvo įdomu, bet buvo ir pavojinga. O mes atstovavome juk Tarybų Sąjungą ir siųsdavo mus visur – nesvarbu ar pavojinga, ar nepavojinga, netgi su karine apsauga grodavome.
Taigi į Bengelos provinciją mus nuveža su mašina, aparatūrą atskraidina su sraigtasparniu. Koncerto metu matome ne tik žmones, bet ir ginkluotą apsaugą. O po koncerto reikia grįžti 150 kilometrų į Luandą (red. past. – Angolos sostinė) – mums davė autobusą ir apsaugą. Tačiau tik išvažiavome iš miesto, autobusas sustojo, visa apsauga išlipo – ir mes važiuojame vėl vieni. Sakė, tą kelią dažnai apšaudydavo kariaujančios pilietinio karo grupuotės. Ne juokai. Bet nieko neatsitiko. Ir dar sostinėje buvo mitingas, kuriame mes turėjome dalyvauti. Iki paskutinės minutės nežinojome, kur jis vyks, nes visi baiminosi, kad vieta gali būti užminuota.
Nejauku?
Nejauku, bet užtai labai įsimintina. Beje, Bengelos provincijoje viešbutyje, kur buvome apsistoję, nebuvo vandens. Taigi mes palikdavome nakčiai atsuktus čiaupus ir kai tik išgirsdavome tekant bėgdavome praustis. Tačiau iš Angolos pervažiavus į Zambiją, kuri anksčiau buvo Didžiosios Britanijos kolonija, viskas kitaip – tvarka, miestai, skurdo daug mažiau, didesnės investicijos. Panašiai ir Zimbabvėje, Bocvanoje, o Mozambike – vėl blogiau.
Jūsų kelionių po Afriką periodas – 9-asis dešimtmetis – buvo kritinis Afrikoje tiek dėl Šaltojo karo įtakų, tiek dėl tarptautinių institucijų „nuleistų“ ekonominių reformų ...
Taip, labai jautėme skirtumą kieno įtakoje buvo šalys. Angola, Mozambikas, buvusios Portugalijos kolonijos – visiškas skurdas. Mes į Mozambiką atskridome naktį, įėjome į kambarius... nebuvo šviesos, taigi prietemoje susiradome lovas ir atsigulėme. Atsibundame – patalynė nekeista visiškai, skraido, laksto sprindžio dydžio vabalai, muilo nėra, vanduo vos teka.
Tačiau mes pasikvietėme personalą ir davėme kvepalų. Mes iš anksto Maskvoje, kai važiuodavome į Afriką, nusipirkdavome kvepalų „Nataša“ ir „Saša“ – moteriškų ir vyriškų. Ir pigių fotoaparatų. Tuokart vieno kvepalų buteliuko vertė buvo atneštas muilas, pakeista patalynė ir įsuktos lemputės. O kelis kvepalų buteliukus turguje galėdavai išsikeisti į raudonmedžio statulą. Už fotoaparatą ir visai didelę statulą gaudavai. Visada priblokšdavo Afrika, tas kitoks gyvenimas.
O ligos nebuvo užklupusios?
Dabar, kai važiavome, skiepai kiekvieno reikalas, nėra privalomi. Tačiau tarybiniai laikais, skiepų tvarka buvo griežta ir visi veždavomės knygutes, kuriose buvo surašyti visi skiepai. Šiaip niekam niekada nebuvo iškilusių problemų, tik vieną kartą – amžiną atilsį, Janinai Miščiukaitei. Mes kaip tik skridome iš Zambijos į Zimababvę, o dėl maliarijos Janina turėjo pasilikti porai dienų Zambijoje. Tačiau mus visada globojo tarybinės ambasados ir tąkart Janina greitai pasveiko ir prisijungė prie mūsų.
O kokiai publikai koncertuodavote ir kokiose vietose?
Būdavo labai įvairiai. Aišku, jokios komercijos nebuvo, nes mes buvome siųsti iš „didžiosios valstybės“. Dienpinigius mums išmokėdavo dar prieš išvykstant – jie priklausydavo nuo šalies situacijos sudėtingumo, pavojingumo. Pavyzdžiui, Angoloje būdavo skirta 30 dolerių dienai, o Zambijoje jau 20 dolerių. Taigi, mūsų turui nuo Angolos iki Mozambiko, kuris truko pusantro mėnesio, pinigų užteko ir viskas buvo gerai. O koncertai juk buvo nekomerciniai ir buvo daromi reprezentacijai, politikai – parodyti, kad tarybiniai muzikantai groja visur. Ir grojome mes nuo filharmonijų, solidžių salių iki koncertų lauke, gatvėse, aikštėse, sekmadieniais ryte didžiausiame karštyje.
Siera Leonėje, pamenu, važiavome į kažkokį regioną, kur net nebuvo elektros. Koncerto turėjo atvykti klausytis labai svarbus asmuo – gal koks vietinis karalius. Taigi specialiai atvažiavo mašinos, kurios gamina elektrą. Ten žmonės buvo nematę baltaodžių apskritai, o dar kad jiems koncertuotų baltaodžiai – toks įvykis! Koncertas vyko lauke, tarp palmių, o išgirdę pirmuosius akordus žmonės pradėjo tiesiog į mus bėgti, visa ta minia. Mus galėjo ten ir sutrypti – jiems buvo toks šokas, kadangi jie to nebuvo matę gyvenime.
Ginkluota apsauga sustabdė. Mes tiesiog važiuodavome groti, kur reikėdavo, bet, matyt, kažkokia logika tų koncertų parinkimo buvo.
O važiuojant į tą patį koncertą irgi nebuvo apsieita be nuotykių. Važiavome dviem autobusiukais ir aš važiavau tame, kurio vairuotojas nekalbėjo jokia mums suprantama kalba. Mes galvojome, kad jis žino kur važiuoti, o jis vis klausia kažko afrikietiškai, o kolega sako jam „Važiuok, važiuok“. Važiuojame ir prasideda kelio užtvarai, kareiviai ir užrašas „Gvinėja“ – taip pasiekėme kitos valstybės sieną. Į koncertą, aišku, pavėlavome, o tas svarbus asmuo mūsų taip ir nesulaukė. Kažkas dėl to nesusipratimo tikriausiai gerokai nukentėjo.
O dabar, kai skridote į festivalį Etiopijoje „Acacia festival“, jus susirado organizatoriai?
Į šį festivalį vykome Antano Gusčio (red. past. – „Vilnius Jazz“ organizatoriaus) dėka. Kiek buvo europiečių – olandai, ispanai – juos remia jų valstybių fondai. Tačiau mums šiemet reikėjo gauti pinigų patiems. Ir gavome – nes judėti, koncertuoti reikia.
Kiek Lietuvoje Jūs jaučiate to muzikinio judėjimo, maišymosi, įvairovės, ar vis dėlto daugiau verdame savo sultyse?
Aš manau, kad gal labiau savo sultyse. Bet aš nemanau, kad tai yra blogai. Anksčiau mes neturėjome galimybės niekur keliauti ir netgi gauti plokštelę buvo didelis įvykis. Džiazą nori groti? O mokykloje jis apskritai nedėstomas, uždraustas, todėl buvo svarbūs įrašai, iš kurių žmonės ir išmokdavo. Tada – viskas buvo labai sudėtinga, o dabar viskas atvira. Tačiau tame yra kitas pavojus – niveliuojasi, maišosi, atsiranda kažkokia bendra kultūra. Nors kartu, kalbant ir apie Afriką, yra neabejotinai ir panašumų. Bet visiškai susilieti... taip galima ir pranykti.
Nesu tikras dėl atsakymo. Man asmeniškai, jeigu anksčiau labai rūpėdavo pagroti su užsieniečiu, o jeigu dar amerikiečiu, o jeigu dar juodaodžiu, nes juk grodavai tik su savais... Tai dabar aš siekiu pagroti su čia gyvenančiais ir taip atstovauti Lietuvą. Nes grodamas su kitų šalių atstovais... ką tu atstovauji ir kokią muziką? Globalią? Man knieti ir liaudies dalykai, ir kas čia vyksta. Jau pats džiazas yra kosmopolitinis, atėjęs...
... Iš pačios Afrikos...
Taip, iš Afrikos į Ameriką, o ten jau viskas buvo „sukultyvuota“, sukurtos mokyklos ir pasisavinta. Ir, aišku, amerikečiai gerai groja džiazą – o mes kopijuojame. Tačiau gal verta šiek tiek savitumo įnešti, paimti kažką iš čia ir taip mes būtume įdomesni pasauliui? Ne tik tobulai kopijuoti, net tik groti su užsieniečiais, ar jie būtų iš Afrikos ar kitų šalių? Čia yra dvi pusės... Ir, kita vertus, reikia viską imti, viską „valgyti“, bet savęs – nepamesti.
Pažintis su kita kultūra padeda ir geriau pažinti save...
Toks laikas – viskas arti ir moksle, ir elektronikoje, viskame. Bet Veronika, aš apie ją kalbu nes mes dažnai dirbame kartu, kuri koncertuoja su daug kuo, - ji visada išlieka Veronika - viduje jos neišmuši. Ji dainuoja daug dainų ir man labiausiai patinka, kai ji dainuoja viena. Reikia visko. Bet asmenybės, tie, kas gali išlaikyti autentiką, turėtų per daug jo ir neišblaškyti, saugoti tą autentiškumą. O sintezėje visada gimsta kažkas naujo, su naujais originaliais elementais. Tačiau svarbu, kaip ta sintezė padaroma, kad nebūtų paviršutiniška – mes suėjome ir pagrojome. Viskame reikalingas protas ir tikslas.
Kartais, taip pat ir festivalyje „Acacia“ Etiopijoje mes (red.past. – „Dainiaus Pulausko grupė“) irgi grojome labiau „fusion“, visko samplaiką. Prisipažinsiu – kelionės man daro įspūdį – Azijoje, Indijoje, Kinijoje, Malaizijoje teko ne kartą būti. Anksčiau ar vėliau, kuriant muziką, viskas ir vaizdai, ir garsai sugrįžta. Naudoju aš ir sitaras, švilpukus.
Gal turite dar kokių minčių pabaigai?
Apie sąsajas su Lietuva: Zambijoje sutikome lietuvį, kuris jau seniai ten gyveno, o šiaip kilęs nuo Telšių. Jis augina braškes, tiekia pusei Anglijos. Tikras milijonierius ir niekur nenori išvažiuoti. Ten, toj pačioj Afrikoj, kur visai šalia skurdas.
Dainių Pulauską kalbino Giedrė Biržytė ir Vidmantė Sirgedaitė.
Straipsnis yra iš ciklo „Apie JĄ – Juodąją Afriką II“, skirto specialiai „Afrikos dienoms 2012“. „Afrikos dienos“ – tai nesiekianti pelno iniciatyva, organizuojama antrą kartą. Festivalio tikslas – supažindinti su Juodosios Afrikos kultūra, žmonėmis, aktualijomis ir skatinti susidomėjimą. Daugiau apie festivalį www.afrikosdienos.lt
