– Esate patyrusi talentinga aktorė. Ar anksčiau pritardavote tiems, kurie aiškindavo, jog tikroji kūryba yra teatras, o televizija – nerimta?
– Taip tikrai niekada nesakydavau. Aktoriai visuomet buvo matomi ir televizijoje. Juk ir anksčiau būdavo kuriami televizijos filmai ir spektakliai. Šiandien juos užgožė serialai. Ne, aš tikrai neniekinu aktorių, kurie eina ir į televiziją, ypač jeigu jie dirba gerai ir nuoširdžiai. Televizija reikalauja visai kitų gebėjimų. Tai neturi nieko bendra su aktoryste. Ne kiekvienas geras aktorius gali būti geras laidos vedėjas ir atvirkščiai.
– Televizijoje jau nušurmuliavo ne vienas serialas, tačiau jus tik dabar išvydome...
– Vieni režisieriai renkasi vienus aktorius, kiti – kitus. Atvirai pasakysiu: ypatingo noro vaidinti seriale niekada ir neturėjau. Natūralu, kad kiekvienas aktorius nori vaidinti pas geriausią režisierių. Meluočiau, jei sakyčiau, kad man norisi vaidinti bet kur ir pas bet ką, ypač tokiame amžiuje.
– Buvo sunku priimti pasiūlymą sukurti Sofijos vaidmenį seriale „Nemylimi“?
– Nesunku. Tačiau kai paskambino ir pakvietė į bandymus, padėkojau ir pasakiau, kad nenoriu jokių bandymų. Paskui pats serialo režisierius Sigitas Račkys mane pakvietė. Atsisakymas eiti į tuos bandymus nebuvo mano kaprizas. Tiesiog nejutau ypatingo noro lįsti į televiziją. Tas serialas vis tiek nenulems mano gyvenimo.
– Ar pati anksčiau buvote ištikima serialų žiūrovė?
– Nesakau, kad buvau ištikima lietuviškų serialų žiūrovė, tačiau akį užmesdavau. Kad žinočiau, ką daro mano kolegos.
– Pradėjus vaidinti seriale jūsų nuomonė apie šį žanrą pasikeitė?
– Iš esmės nepasikeitė: kur buvo blogai, ten ir liko blogai. Pats žanras nėra blogas. Šiandien Lietuvoje kuriama daug serialų. Manau, kad per tą kiekybę vieną dieną pasieksime ir kokybę.
– Serialas „Svetimi“ šiandien yra vienas iš populiariausių Lietuvoje...
– Manau, kad žiūrovus patraukia gera komanda. Čia vaidina daug jaunų, gerų ir nematytų aktorių.
Be to, ir siužetas gudriai susuktas – autorius Edvinas Kalėda žino, ką daro: kai įvykių banga nurimsta, jis sukuria naują intrigą. Gal todėl šis serialas populiarus.
– Esate sakiusi, kad jums scenoje yra tekę sukurti ne vieną motiną...
– ...tokie metai atėjo.
– Kuo seriale jūsų kuriama motina ir žmona Sofija skiriasi nuo kitų jūsų motinų?
– Kiekviena mano motina yra skirtinga. Tačiau jas visas vienija vienas ryškus bruožas – jų aklumas dėl meilės savo vaikui jėgos.
– Kas jums labiausiai nesuprantama Sofijos elgesyje?
– Galbūt nežinojimas jos sūnaus Ovidijaus gyvenimo peripetijų. Ir nenoras į tai gilintis. Ji priima savo sūnų tokį, kokį norėtų matyti, o ne tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Juk seriale Ovidijus – vienas iš didžiausių nusikaltėlių, o motinai – pats geriausias vaikas.
– Ar žinote, kiek vaidmenų esate sukūrusi per savo teatro karjeros metus?
– Neskaičiavau, be to, tie skaičiai nieko nereiškia. Aktorius negali sukurti šimto vienodai gerų vaidmenų. Nebent jis būtų genijus. Dažniausiai aktoriams pavyksta sukurti kokią dešimtį įsimintinų vaidmenų. Aš taip pat galėčiau savo vaidmenis, kurie man paliko didžiausią prisiminimą, ant rankų pirštų suskaičiuoti.
– Paminėkite labiausiai įsiminusius.
– Pirmieji išliko iš jaunystės laikų, kai, baigusi D. Tamulevičiūtės kursą, atėjau dirbti į Jaunimo teatrą: Regina „Jasone“, Nina Zarečnaja „Žuvėdroje“, Monika „Ugnies medžioklėje su varovais“... Iš pastarųjų vaidmenų, sukurtų režisieriaus Eimunto Nekrošiaus „Meno forte“, niekada nepamiršiu Ledi Makbet vaidmens „Makbete“, Gertrūdos „Hamlete“, Jelenos Andrejevnos „Dėdėje Vanioje“.
– Ar esate nors kartą kovojusi dėl geidžiamo vaidmens?
– Niekada. Laukdavau, kol režisieriai patys pasiūlydavo. Tačiau buvo atvejų, kai pati režisieriams pasiūliau pjeses, į kurias vertėtų atkreipti dėmesį. Tokių pjesių atsirado D. Tamulevičiūtės, Kosto Smorigino kūrybos biografijose.
– Turite savo mylimą režisierių?
– Be abejo, turiu. Didžiausi ir mylimiausi mano mokytojai – mano kurso vadovė D. Tamulevičiūtė ir E. Nekrošius. Tačiau, neslėpsiu, būtų įdomu padirbėti ir su kitais režisieriais, tarkim, Rimu Tuminu ar Oskaru Koršunovu. Atsiranda ir jaunų įdomių režisierių, tačiau jie jau turi savus aktorius. Man gerą įspūdį padarė režisierius Paulius Ignatavičius. Deja, kol kas mačiau tik vieną jo spektaklį.
– Ar jums visuomet būna aiškūs ir skaidrūs kriterijai, pagal kuriuos režisieriai pasirenka aktorius?
– Lietuvoje daug gerų aktorių. Rinktis yra iš ko. Tačiau nuo seno pas mus gyvuoja tradicija, kad režisierius į teatrą atsiveda visą savo kursą.
– Nors kartą graužėtės pasirinkusi aktorės kelią?
– Aš visą laiką gailėjausi, tačiau kartu visąlaik juokiausi, kad kitur savęs neįsivaizduoju.
– Kokie keliai jus atvedė į sceną?
– Vaikystėje nė kiek nesiskyriau nuo kitų jaunų mergaičių, kurios užaugusios svajojo tapti poetėmis ar aktorėmis. Mane viliojo teatras savo paslaptimi ir galimybėmis. Muzikos ir teatro akademijoje, patekusi į labai gerą kursą, kitaip įsivaizdavau aktoriaus profesiją. Maniau, kad viskas daug lengviau ir paprasčiau. Mano kurso vadovė D. Tamulevičiūtė sugebėjo savo studentus nuteikti kūrybiškai, paveikti taip, kad per ketverius studijų metus suvoktų, ar tinkamai pasirinko savo kelią.
– Teatre jums visada sekėsi?
– Nebūna taip, kad visada viskas sekasi. Galbūt apskritai nėra tokių aktorių, kuriems visada viskas einasi kaip sviestu patepta.
– Ar aplink save regėjote daug susireikšminusių kolegų?
– Tarp savo draugų – ne.
– Jūsų tuo niekada nekaltino?
– Esu girdėjusi tokių kalbų apie save. Tačiau ne iš aktorių, o iš kitų žmonių. Tikrai niekada nebuvau susireikšminusi. Gal toks įspūdis susidaro dėl to, kad esu sunkiau bendraujanti – kol gerai nepažįstu žmogaus, nepuolu jam atverti savo širdies.
– Ar jums sunku priimti kritiką?
– Nekvaili tie artistai – jie jaučia ir žino, kas ir kur blogai. Kritika tik padeda pasitikrinti, bet nenulemia sėkmės. Kita vertus, jei esi tikras tuo, ką padarei, jokia kritika tavęs neišmuš iš vėžių. Aktoriai žino, ką daro.
– Esate pajutusi kolegų pavydą ar neapykantą?
– Pavydo mūsų kurse niekada nebuvo. Mano kurso draugės – itin tolerantiškos, niekada nieko nepavydėjo. Man atrodo, kad mes palaikėme viena kitą ir dabar jaudinamės, kad viskas pasisektų.
– Jūsų garsusis dešimtukas – iki šiol Lietuvoje žinomos pavardės: Kristina Kazlauskaitė, Kostas Smoriginas, Vidas Petkevičius, Remigijus Vilkaitis, Arūnas Storpirštis, Dalia Overaitė, Irena Kriauzaitė, Algirdas Latėnas, Violeta Podolskaitė. Ar kartais dar susibėgate?
– Padraugaujam. Susitikimų neorganizuojame, tačiau vidinį ryšį nuolat juntame.
– Kuris gyvenimo etapas jums atrodo prasmingiausias?
– Studijų ir jaunystės metai Jaunimo teatre. Tuo metu man buvo ypač įdomu. Tai laikas, kuris padėjo gyvenimui tvirtą pamatą.
– Ar aktoriui įmanoma pasimokyti iš savo personažo?
– Menas greičiau ne moko, o padeda. Kai būna sunku, griebiesi geros knygos, įsitrauki į savotišką dialogą su autoriumi. Panašiai ir spektaklyje – žmogus atranda sau reikšmingų vertybių. Antikos laikais Graikijoje žmonės šventai tikėjo, kad menas apvalo žiūrovą, žiūrovas spektaklio metu patiria katarsį. Todėl tragedijos būdavo vaidinamos išskirtinėse vietose.
– Vaidinant nėra pavojaus ištrinti ribą tarp savęs ir herojaus?
– Na, nebent tai būtų kažkoks ypatingas vaidmuo, reikalaujantis neįprasto susikaupimo, atsiribojimo. Nemanau, kad scenoje ką tik buvęs Hamletu aktorius juo jausis ir gatvėje. Jeigu taip atsitiktų, tai – blogas ženklas.
– Ar šiandien dažnai užsukate į teatrą pažiūrėti kolegų darbų?
– Labai dažnai. Žiūriu beveik visas Vilniaus teatrų premjeras, nueinu į kitų teatrų spektaklius, kai jie atvyksta gastrolių.
– Kas, jūsų nuomone, šiandien teatre yra negerai?
– Pasiilgstu gerų spektaklių. Avangardas ar klasika – norisi naujos meninės įžvalgos, tikros kūrybos. Deja, to visais laikais buvo labai mažai.
– Kas jums sunkiausia aktorės darbe?
– Visuomet sunkiausia pradėti. Nesvarbu, ar vaidmens imiesi pirmą ar šešiasdešimtą kartą. Skaitai ir galvoje nuolat sukasi mintys: „Nuo ko čia padėti?“
– Nors kartą esate sakiusi savo šeimos nariams: „Dabar netrukdykite, aš ieškau savo vaidmens“?
– Tokių nesąmonių niekada nesakau, tačiau tie atsiskyrimo ar apmąstymų momentai, be abejo, yra labai svarbūs. Kur ir kada šviesiausios mintys bei geriausi atsakymai šauna į galvą, yra visiškai individualus dalykas. Kartą Maskvoje prieš pat spektaklį nuostabų aktorių Durovą pamačiau besiblaškantį prie kasų. Man atrodė nesuprantama, kaip jis gali bėgioti ir rūpintis kitais dalykais, kai netrukus turės būti scenoje. Tačiau jis vaidino nuostabiai...
– Ar esate kurio nors iš kolegų talento gerbėja?
– Nenorėčiau išskirti nė vieno. Neminėdama jokių pavardžių pasakysiu, kad Lietuvoje yra labai daug gerų aktorių.
– Sakoma, kad profesija žmogui uždeda tam tikrą antspaudą. Kokią žymę žmoguje palieka aktorystė?
– Galbūt kai kam viena iš jų yra susireikšminimas, apie kurį minėjote. O jeigu rimtai? Baleriną pažinsi iš eisenos, futbolininką – iš kreivų kojų, o aktorių?.. Jie per savo gyvenimą sukuria tiek įvairių vaidmenų, kad tiesiog pasimeta minioje. Nemanau, kad jų veide būtų įrašytas koks nors išskirtinis bruožas.
– Kokios profesinės ligos aktorius dažniausiai kamuoja?
– Nėra tokių ligų. Kai studijavau, gatvėje pradėjau atidžiau stebėti žmonių eiseną, kalbėjimo manierą, o mintyse vis dėliojau šių situacijų sceninį variantą. Stebėdamas gyvenimą tiesiog tampi akylesnis. Tačiau ar tai profesinė liga?..
– Kokia savo būdo savybe esate labiausiai patenkinta?
– Džiaugiuosi, kad gyvenu ir esu sveika. Manau, jog svarbu mokėti džiaugtis gyvenimu ir priimti jį tokį, koks jis suteiktas.
– Vaidyba teatre ir seriale – viena iš jūsų svarbiausių veiklų, tačiau ne vienintelė...
– Jei netingi, tos veiklos gali prasimanyti. Man jos užtenka. Kartais rengiu programas Nacionalinei filharmonijai.
– Ar režisieriaus E. Nekrošiaus pasiūlymas dirbti su studentais Muzikos ir teatro akademijoje buvo labiau netikėtas nei kvietimas vaidinti seriale?
– Žinoma. Serialo aš nesureikšminu. Man tai – tiesiog įprastinio darbo tąsa, o pedagogika – naujas išbandymas. Čia daug netikėtumų, apmąstymų.
– Koks poilsis jums patrauklesnis – su knyga ant sofutės ar aktyvi veikla?
– Poilsiauju įvairiai... Jaunystėje man labiau patikdavo laisvas valandas leisti su smagia kompanija, o dabar nenuobodu ir visą dieną likti vienai. Daug smagių akimirkų praleidžiu sodyboje Labanoro girioje. Tačiau ir miestas manęs neslegia. Gyvenu senamiestyje, tad siauromis gatvelėmis vaikštau kaip kokiais miško takeliais.
– Jūsų vyras Arvydas ir dukra Justina domisi tuo, ką kuriate scenoje ir televizijoje?
– Nesidomi. Mano vyras – gydytojas, o dukra baigė verslo studijas ir dabar dirba verslo struktūrose. Ji gal ir pažiūri serialą, bet tik ne vyras. Dėl to nė kiek nepykstu.
– Ko jums trūksta, kad gyvenimas būtų dar gražesnis?
– Hm... Iš tiesų mano gyvenime dabar viskas puiku. Trūksta tik katino, kuris dingo prieš gerą savaitę – išėjo ir negrįžo. Jis mėgo vaikštinėti stogais, tad galbūt kažkam tai nepatiko. Arba įlindo kur nors... Visur apieškojom, prie namų skelbimą pakabinom, bet Rainiukas neatsirado. Vienuolika metų jį auginome. Man dabar jo labai trūksta.