Aukščiau teismo: kas grėsė pokario komunistams už jų nuodėmės ir kaip vyko jų svarstymai

Šių dienų civilizuotame pasaulyje įprasta, jog bausmę už padarytą nusikaltimą skiria teismas: jei šis nustatė asmens kaltę ir tai įvertino per baudžiamosios teisės prizmę, kažkokių kitų, papildomų, pakartotinių bausmių už tą pačią veiką nuteistajam niekas neturėtų skirti. Žinoma, čia į trasą įšokti galėtų tvirtinantys, jog net ir šiais laikais tam tikri dalykai (pavyzdžiui, valstybės tarnyba, šaunamojo ginklo turėjimas) taptų iš esmės nebepasiekiami turint teistumą – ir būtų teisūs: nepriekaištingos reputacijos sampratos niekas neatšaukė.

Tekste, kurį skaitysite šįkart, bus paliečiama kiek kita realybė: sovietų okupuota pokario Lietuva su visose gyvenimo srityse dominuojančia (ar bent dominavimo siekiančia) komunistų partija, kuri saviškiams (partijos nariams ar kandidatams į narius) taiko specifinę viršteisminę praktiką: partines bausmes. Skaitytojui, besidominčiam sovietmečio istorija, partinių bausmių institutas neabejotinai žinomas, o kai kuriems sovietmečio amžininkams gal ir asmeniškai pažįstamas – jeigu šie, pavyzdžiui, vėlyvuoju sovietmečiu buvo partijos nariai ir, patekę į kokią nemalonią situaciją, sulaukė tam tikro partijos įvertinimo.