Vyras pripažįsta, jog netikėtumų kupiname jo darbe adrenalino pliūpsnio ar net streso išvengti pavyksta ne visada, tačiau jis išmokęs į viską žiūrėti su šypsena.
- Neseniai dalyvavote konferencijoje, skirtoje širdies ligų prevencijai „Stresui – Ne!“, sakykite, kaip jums pavyksta išvengti streso?
Negalėčiau pasakyti, jog man jo pavyksta išvengti. Stresą gali patirti bet kurioje gyvenimo situacijoje, net eidamas gatve. Kitas klausimas, kaip mes į jį reaguojame, kaip žiūrime į nereikšmingus ir paprastus dalykus. Nuo kiekvieno žmogaus priklauso, ar jis linkęs sureikšminti viską, ar ne. Dažnai perdėtai reaguojame į nemalonias situacijas darbe ar namuose. Žmogus - jautri būtybė, tačiau nereikia „mėgautis“ stresu. Be abejo, mano gyvenime taip pat pasitaiko stresinių situacijų, tačiau stengiuosi gyventi toliau, žiūrėti į priekį, o ne nešiotis kartėlį.
Neseniai man stipriai „sutraukė“ nugarą, todėl teko eiti pas medikus. Nežinau, kodėl taip įvyko, gal kaltas būtent stresas, o gal paprasčiausiai perpūtė. Stengiuosi rūpintis sveikata, sportuoju bent karts nuo karto.
- Esate minėjęs, kad improvizuodamas išmokote į viską žiūrėti su šypsena Ar buvo sunku?
Galbūt tai kiek panašu į mankštą: kai pirmą kartą bandai, nebūtinai pavyksta. Tas pats yra ir teatre – atėjęs į sceną pradedi pažinti save, savo galimybes ir su laiku tampa daug lengviau. Be abejo, improvizacijos visą laiką suteikia adrenalino, juk tai ekstremalus žanras, kupinas nežinomybės. Tačiau vėliau įpranti prie jų ir to adrenalino tau tiesiog reikia. Man patinka mano darbas, kuriame daug gyvybės, netikėtumų, kai reikia kurti ir atlikti tuo pačiu metu.
Teatre kaip gyvenime – gali planuoti, dėlioti, tačiau ne visada viskas išeina pagal scenarijų. Tiesa, teatras visgi reikalauja profesionalumo. Scena reikalauja greitos reakcijos, susikoncentravimo, kaitos, spalvinės įvairovės. Tuo tarpu kasdieniame gyvenime į įvykius galime reaguoti ir vangiai.
- Tačiau vis dažniau jus galima pamatyti ne tik vaidinantį, bet ir dainuojantį scenoje. Ieškote naujų savirealizacijos būdų, ar tai tik trumpalaikis pomėgis?
Labai tinkamas žodis šiai mano veiklai apibūdinti yra hobis. Aktorius turi būti visapusiškas, todėl vokalo lavinimas jam yra absoliučiai normalus dalykas. Asmuo vaidinantis teatre turi sportuoti, judėti, būti plastiškas. Dainavimas man tėra naujų spalvų paieškos profesijoje. Neturiu pretenzijų būti dainininku, muzikantu, bet tokiu būdu galiu papildyti, tobulinti save. Kuo įvairiapusiškesnis tampa žmogus, tuo jis publikai patrauklesnis. Dailininkai taip pat stengiasi naudoti kuo daugiau spalvų, kad jo darbai būtų įdomesni. Taip, mes kiekvienas turime savo braižą, charakterio savybes, tačiau kuo daugiau mokėsime, tuo geresnis bus pasirodymo turinys.
- Metų pradžioje įrodėte visiems, jog intensyviai sportuojant gerų rezultatų galima pasiekti net ir per trumpą laiką.
Sportavau visą gyvenimą, galbūt ne profesionaliai, tačiau visada buvau fiziškai aktyvus. Šį kartą teko sportuoti su profesionaliu treneriu. Galėjau parodyti kitiems, jog tai daryti verta. Kartais pats neprisiverti sportuoti reguliariai, o kai šalia yra kitas žmogus, kuris paskatina, viskas daug paprasčiau. Be abejo, jei žmogus niekada nesportavo, jis negali tikėtis greitų rezultatų. Tačiau jeigu pajudėti nevengdavai nuo paauglystės, tavo raumenys „turi atmintį“ ir atsistato daug greičiau. Įgavęs gerą formą nemečiau sporto, tiesiog kartais mankštinuosi daugiau, kartas mažiau.
- Trenerio paskirtos dietos vis dar laikotės ar dabar leidžiate sau smaližiauti?
Įprasti prie naujos, suderintos mitybos man nebuvo sunku, sudėtingiau ją išlaikyti. Nustoti smaližiauti dienai, savaitei ar net mėnesiui paprasta, o štai padaryti tai įpročiu kiek sunkiau. Dabar mūsų meniu yra labai daug organizmui nenaudingo, nesveiko maisto, o reikėtų stengtis į jį įtraukti daugiau daržovių, tik ne pakelėj nusipirkto greito maisto. Nemeluosiu, pasitaiko, jog ir aš suvalgau bandelę ar degalinėje nusipirktą sumuštinį. Suprantu, jog vietoje to galima būtų suvalgyti obuolį, tačiau ne visada taip padarau. Čia taip pat kaip ir su sportu – būna įvairių laikotarpių, kurį laiką atidžiau stebiu savo mitybą, bet pasitaiko, kad ir „nusižengiu“.
- Prieš mėnesį tapote kraujo donoru, nors Lietuvoje tai dar nėra populiaru, ką jau kalbėti apie organų donorystę. Ar pats sutiktumėte tapti organų donoru?
Galbūt kaltas lietuviškas temperamentas, gal mums trūksta optimizmo, entuziazmo todėl nenorime dalintis su kitais tuo, ką turime. Davęs kraujo jaučiausi gerai, nedarau iš to didelio heroizmo. Džiaugiuosi, kad mane pakvietė ir paskatino. Anksčiau nebuvau to daręs, kodėl? Net nežinau... Į organų donorystę žiūriu labai palankiai. Jei žmogus mirė, kodėl kuris nors jo organas negalėtų būti padovanotas kitam. Jei po mirties mano kūno dalys galėtų pasitarnaut kitam žmogui, kodėl gi ne?
