87-erių pintinių meistras nenuobodžiauja: gali ir vežimą, ir roges pagaminti

Vos tik pabudęs ryte 87-erių metų Vincas Žeimys griebiasi darbo: ima į rankas ima iš eglės šakų padarytą pintinės karkasą ir apipina jį įvairių spalvų juostelėmis. Arba suriša šluotą. Arba pagamina dalgiui kotą. „Galiu ir vežimą, ir roges pagaminti“, - nesikuklina, regis, visuomet geros nuotaikos esantis V. Žeimys.

Ir žiloje senatvėje darbo nebijantis senolis šypsosi ir sako, kad gyvenimas jam – nenuobodus.

Alytaus rajono Pivašiūnų senelių globos namuose gyvenantis V. Žeimys puikiai žinomas ne tik Pivašiūnų, bet ir kitų miestelių gyventojams. Vyras su savo rankomis pagamintais dailiais krepšiais jau dalyvavo ne vienoje mugėje.

Vyras visą savo laisvalaikį skiria rankdarbiams, kurie jam padeda ne tik senatvėje lėtai slenkantį laiką paįvairinti, bet dar ir pinigų užsidirbti.

Vieną pintinę V. Žeimys pagamina per dieną. Sunkiausias darbas – rasti tinkamų eglės šakų, o iš jų sukonstruoti pintinės karkasą. „Karkasą padaryk, tai jį apsipinti jau ir kvailas gali. Kokį karkasą padarysi, toks ir kašikas bus. Padarysi kreivą, šleivą, tai ir bus - šleivas, kreivas“, - juokėsi senolis.

Krepšius pinti jis pradėjo būdamas vos aštuonerių metų. Tėvas pintinių lankus sulenkdavo, sutvirtindavo, o Vincas juos apipindavo. Paskui jau pats visą krepšį išmoko pasigaminti.

Dabar Pivašiūnų amatų centre savo kampelį – mini dirbtuvėles - turintis V. Žeimys čia užsuka kasdien – dviračiu iš globos namų atmina. Ant sienos kabo ir iš vyro sodybos atvežti senoviniai padargai. Pivašiūnų amatų centro administratorė Milda Stanevičienė sieną vadina senolio muziejumi, o jis tai išgirdęs tik juokiasi: „Koks čia muziejus, rakandų siena“.

Dabar gyvenimu besidžiaugiantis V. Žeimys vaikystėje patyrė daug sunkumų. „Aš tiek matęs, pragyvenęs, kad jau seniai reikėjo po žeme būti, šuva, kad nesulotų ir nematytų. Sako: „Ačiū Dievui“. Ne - ačiū tėvui ir motinai, kad augino“, - kalbėjo vyras.

Žemės ūkyje kartu su tėvu nuo mažens dirbęs Vincas būdamas vos penkiolikos metų tapo ūkio šeimininku - tėvą penkeriems metams „rusai paėmė“. Gyventojai turėjo mokėti prievoles. Penkerius metus Vincas pats sėjo, kūlė javus, o atėjus rudeniui arklio tempiamu vežimu 24 kilometrus grūdus veždavo į Alytų.

„Būdavo, kad išvažiuoji pusiaunakčiais, tilto tuo metu nebuvo, nes buvo susprogdintas per karą, prie kelto eilė žmonių laukdavo, namo grįždavau irgi pusiaunakčiu. O ruduo, naktys šaltos, lietingos, tai parvažiuoji namo, net dantys barška iš šalčio. Aš ir sakau, iš kur ta sveikata žmogaus imasi. Gyvulys tiek neišlaikytų. Bet vargom ir pravargom“, - sunkų gyvenimo laikotarpį prisiminė V. Žeimys.

Tačiau šiandien vyras jaučiasi laimingas. Per gyvenimą vyras užaugino šešis sūnus, turi vienuolika anūkų ir būrį proanūkių. Veiklos senoliui netrūksta, o gyvenimo tempo sulėtinti, kol sveikata leidžia, jis neketina.