aA
Rugsėjo 9-ąją lietuvių literatūros klasikas Vytautas Bubnys mini savo 80-metį. Ta proga su žinomu rašytoju kalbamės apie mūsų literatūrą, tautą ir visą žmoniją.
Vytautas Bubnys
Vytautas Bubnys
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

- Palikite nuošalėje tradicinį lietuvišką kuklumą ir įvertinkite savo kūrybą XX amžiaus antrosios pusės lietuvių literatūros kontekste.

Paminklėlio sau niekuomet nestačiau ir dabar nesirengiu statyti. Net nesuku galvos (vertingumo prasme), ką gi aš sukūriau per daugiau kaip pusšimtį amžiaus. Teužsiima tuo skaitytojai ir, aišku, literatūros kritikai. Štai vienas iš jų, nenuilstantis Alfredas Guščius, savo monografijoje „Po aukštu dangum“ pasiryžo ir „iščiupinėjo“ visą mano kūrybą.

Pats savo kūrybinėje biografijoje vertinu 1970–2000 metų periodą. Iki tol aš, kaip rašytojas, dar buvau gana pasimetęs, nesusitupėjęs. Atsitiesiau 1970-aisiais su apysaka „Arberonas“. Be abejo, tai visai nereiškia, kad su kiekviena nauja knyga taip ir lipau į „stiklo kalną“. Visaip būna. Tačiau mano romanai plito pasaulyje šimtatūkstantiniais ir net milijoniniais tiražais. Sakau tai ne iš pasididžiavimo, o norėdamas pabrėžti, kad kitoms tautoms taip buvo pasakojama apie Lietuvą ir jos žmonių dramą. Ypač tragiškaisiais pokario metais. Apie tuos laikus (ir mūsų tautos praradimus) anglų skaitytojai ir sužinojo, atsivertę mano romaną „Po vasaros dangum“. Vokietijoje minėta knyga buvo išleista net du kartus.

– Kodėl, nepaisant griežtos cenzūros, lietuvių literatūra taip suklestėjo 1965–1985 metais?

Taip, ideologinė cenzūra sovietmečiu buvo labai griežta. Nuo jos kentėjome ne tik mes, prozininkai, poetai ar dramaturgai. „O ką šia fraze norėjo pasakyti jūsų herojus?“ – tai buvo tradicinis cenzorių klausimas. Nuo cenzūros kentėjo ir dailininkai, visąlaik gąsdinti nenukrypti į dekadentizmą ar abstrakcionizmą, bei kompozitoriai, bet kada galėję būti apkaltinti formalizmu, kaip tuo buvo kankinamas garsus rusų kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius.

Beje, Vilniuje ta visagalė cenzūros akis buvo net griežtesnė nei Maskvoje. Tačiau, kaip taikliai pastebėjo Arūnas Žebriūnas, „tais laikais nieko nenuveikė tas, kas nieko ir nedarė“. Ką ten Glavlitas (taip nekaltai anuomet buvo vadinama cenzūros „kontora“) – iš pažįstamų sužinojau, kad net LKP CK vadukai ir jų tarnai patys braukė, taisė mano romano „Po vasaros dangum“ rankraštį...

Paskui leidykla lyg niekur nieko reikalaudavo: rašytojau, malonėk atsižvelgti į šias „literatūrines“ mūsų redaktorių pastabas. Tačiau aš tuomet užsispyriau – arba leidžiat šį mano kūrinį be tų ideologinių pataisymų, arba visai neleidžiat. O tuo metu šis mano romanas jau buvo ruošiamas spausdinti Maskvoje (vertėjai anuomet dirbo labai operatyviai). Tik tada mūsų vietiniai vadukai nusileido.

Taip, beje, buvo su visų to meto tautų, atsidūrusių raudonojoje imperijoje, kūrėjais. Tiesa, kartais „visagalio“ centro autoritetas (ir ten buvo kūrybą, o ne ideologiją vertinančių žmonių) padėdavo įveikti vietinių „atsakingų darbuotojų“ marazmus.

Vis dėlto aš taip besąlygiškai negarbinčiau jūsų minimo lietuvių literatūros periodo. Tuomet kur kas daugiau (kaip, beje, ne mažiau ir kitais dešimtmečiais) buvo išleista banalybės, pridengtos reikiamomis frazėmis bei „teisingais“ šūkiais – prisitaikėlių buvo visais laikais. Nors akivaizdu, kad minėti dešimtmečiai lietuvių literatūroje buvo bene patys stipriausi per visą XX amžiaus antrąją pusę.

Net atkūrus nepriklausomybę ne vienam mūsų rašytojui buvo suteiktos Nacionalinės premijos už dar sovietmečiu sukurtus veikalus. Ir dar paradoksaliau, kad dalis tų kūrėjų, kritus cenzūros pančiams, ryškiau taip ir nebesublizgėjo. Beje, tai patvirtina ir pasaulinė literatūra: labai daug rašytojų geriausius kūrinius sukūrė bene juodžiausiais savo gyvenimo metais. Būtų įdomu, jeigu kas nors imtų ir patyrinėtų šį fenomeną: galbūt ekstremalios gyvenimo sąlygos mobilizuoja kūrėjų potencialą, o soti buitis neskatina kurti būtį įprasminančių kūrinių?

– Lietuvių literatūra tarsi pražydo 1920–1940 metais. Kodėl dabar, per pastarąjį nepriklausomybės dvidešimtmetį, antrojo kūrybinio sprogimo tarsi ir neįvyko?

Lietuvių tautos nelaimė ta, kad savo gimtąja kalba mūsų kūrėjai ėmė kurti žymiai vėliau už visus mūsų kaimynus. Ką jau kalbėti apie Vakarų Europos tautas, kurios savo literatūrą nenutrūkstamai vystė šimtmečius. O mes, deja, sukrutome kurti tik XIX amžiaus pabaigoje. Prisiminkime ankstesnius laikus: elitas nutautėjo, po 1863 metų sukilimo buvo uždrausta bet kokia spauda lotyniškais rašmenimis ir t. t. Todėl minėtu laikotarpiu ir sulaukėme sprogimo – kaip uždelsto veikimo bombos. Tik tarpukario Lietuvoje ir išaugo mūsų šiuolaikinė – plačiąja prasme – literatūra: proza, poezija ir dramaturgija.

Vis dėlto man labai sunku lyginti šiuos abu dvidešimtmečius. Pastarąjį bus galima vertinti vėliau, nes kol kas viskas dar yra „ant svarstyklių“. Naujoji karta tai, kas sukurta sovietmečiu, laiko pasenusia literatūra, atsiduodančia „kaimo raugu“. Tačiau panašių požiūrių būta ir tarpukariu. Taigi ar tikrai mes nesulaukėme naujo kūrybinio sprogimo? Gal jis buvo, yra, tik mes jo neišgirstame?

– Ar galite įvardyti bent vieną naują pastaruoju metu sužibusią literatūros žvaigždę?

Naujų vardų, naujų knygų – daug, tačiau skaitytojui didelis vargas surasti rimto dėmesio vertą veikalą. Dabar dauguma naujų leidinių pristatomi kaip eilinė rėksminga prekė: girdi, tai „kažkas tokio“. Deja, neretai nusipirkę verteiviškai įpirštą knygą, skaitytojai vėliau nusivilia šiuolaikine literatūra apskritai.

Ar matau bent vieną naują kylančią literatūros žvaigždę? Kol kas – ne, bet gal mano regėjimas nusilpęs? Nors dabar gyvename vien tik „žvaigždžių“ pasaulyje: aplink mus taip ir plaikstosi verslo, šou, nusikaltėlių pasaulio, politikos ir dar visokiausios „žvaigždės“... Tik nutylima, kokiu laipsniu tos „žvaigždės“ aureolė atitinka esamą ar bent menamą jos asmenybės gylį. Aš visų klausiu: ar nuo tokio „žvaigždžių ir žvaigždučių“ kiekio bent kiek praskaidrėjo tradiciškai niūroka mūsų lietuviška padangė?

– Kūrėjo žvilgsniu apžvelkite mūsų tautos istoriją nuo Mindaugo iki šiandienos. Ar mums reikėtų verkti, kad tiek praradome, ar džiaugtis, kad apskritai išlikome?

Nesu istorikas ir nepajėgsiu aprėpti to, kas man neaprėpiama. Tik tiek pasakysiu: lietuvių tautos istorija – ne tik dramatiška, bet netgi tragiška, daugelio kartų krauju sulaistyta. Kaip mes siekėme įsitvirtinti tarp Europos tautų ir valstybių, kokią teritoriją valdėme! Draskyta ir plėšyta valstybė iš feodalizmo epochos į XX amžių ir į nepriklausomybę atėjo tarsi buvusi milžiniška raudonoji žvaigždė, susitraukusi iki nykštuko – mėlynosios žvaigždės.

Raudoti, kad tiek praradome? Ne. Reikia džiaugtis, kad išlikome, esame regimi ne tik Europai, bet ir pasauliui. Džiaukimės, kad vėl atkūrėme valstybę. Tik ar esame ja patenkinti? Kodėl tuomet kasmet savo tėvynę palieka dešimtys tūkstančių jos sūnų ir dukterų? Kodėl kasmet vis gilėja praraja tarp turčių ir skurdžių ir tik vis auga masinis nepasitenkinimas?

Apie valstybę valdančius klanus ar kastas net nekalbu. Kaip gyventi žmogui atkurtoje valstybėje, kai kasdien šitaip paminamos jo prigimtinės teisės? Tad aš džiaugiuosi kiekviena šia diena (esame laisvi) ir liūdžiu, matydamas tą neteisybės okeaną.

Mes nuo seno esame žmogiškųjų magnatų eksperimentų aukos. Tik istoriniais laikais valstybių valdovus viliojo naujos teritorijos ir net garbės troškulys (dėl to kildavo karai, iškildavo ir griūdavo imperijos), o dabar valdančiuosius domina tik viena – pinigai. Ir, aišku, visa, kas su tais pinigais, turtais, nafta ar dujomis yra susiję.

– Kokia jūsų nuomonė apie žmoniją apskritai? Juk nuo akmens amžiaus žmonių protas ir technologijos nenutrūkstamai vystosi bei tobulėja, o štai mūsų moralė tarsi stovi vietoje. Ar žmonija galiausiai nesuklups?

Galvodamas apie ateitį, nesu pesimistas, bet ir negaliu būti optimistas. Juk nuo žmonijos civilizacijos pradžios ją vis lydėjo netikrumas, net baimė: kur einame, kur nueisime? Nesu iš tų, kurie tiki pasaulio pabaiga, esą gresiančia žmonijai jau šių metų pabaigoje. Prisiminkime, kiek būta isterijos dėl „kibernetinės katastrofos“ tūkstantmečių sandūroje. Ar išsipildė bent vienas procentas pranašautų siaubų? Ne.

Žmonės kažkodėl nepasimoko: daug būta tų pranašysčių žmonijos istorijoje ir dar daug, matyt, bus jų ateityje.

Kas man kelia nerimą? Ogi štai kas: kodėl, pastaraisiais laikais taip sparčiai reiškiantis žmogaus proto galioms, kartu šitaip brutaliai atmetamos moralinės ir dvasinės vertybės? Niūriais sovietmečio laikais mūsų iškilusis teatro režisierius Juozas Miltinis tvirtino: „XX amžius atėjo į banalų racionalizmą, kai pamirštama, kad dvasingumas yra moralinis klimatas, o gera valia, gera intencija inspiruoja žmogų eiti pažinimo, tobulėjimo keliu.“ Ką šiandien pasakytų J. Miltinis? Ar susiėmęs galvą nieko neištartų?

Dar būtų lengviau žmogų suprasti, kai jis savo noru nusigręžia nuo moralinių nuostatų. Bet juk taip elgtis jį, deja, skatina ta taip sukomercinta mūsų kasdienybė. Ir į bedvasiškumo kelią mūsų visuomenę stumia didžioji dalis žiniasklaidos, o kartu net tie, kurie „vadovauja“ kultūrai.

„Savaitė“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Papasakojo, kuo skiriasi omikron atmaina nuo kitų: ar turimi skiepai išliks veiksmingi?

Pasaulyje kyla nerimas dėl koronaviruso omikron atmainos ir kol kas nepakanka duomenų daryti...

Kardinaliems stiliaus pokyčiams pasiryžo 63-erių Rima: pasikeitimas akivaizdus!

Delfi Stilius kardinaliems išvaizdos pokyčiams pasiryžo 63-erių metų vilnietė Rima. Moteris...

D+John Follain, Suzi Ring

COVID-19 šmėkla vėl smogė visu pajėgumu: laukia dar daugiau nemalonių „siurprizų“

Lapkričio 22 d. ryte beveik devyni milijonai Austrijos gyventojų pabudo karantino gniaužtuose. Po...

Iš NATO vadovo – žinutė Rusijai: tai, ką matome, nėra įprasta Linkevičius apie NATO ir EK vadovų kelionę į Vilnių: nepamenu tokių bendrų vizitų (40)

Sekmadienį į Lietuvą skubiai atvyko NATO ir Europos komisijos (EK) vadovai. Lietuvai išreikšta...

D+Agnė Kulitaitė

Agnė Kulitaitė: kodėl gyvenimas taip dažnai smirdi š...?

„Gaila, kad savo gyvenime nieko taip ir nepasiekiau“, – įpusėjusi trečią taurę vyno...

Psichoterapeutė išdėstė, apie kokį iš savo žmonų patiriamą smurtą pasakoja vyrai: kontroliuoja dėl pinigų, išnaudoja seksualiai (44)

Statistika rodo, kad smurtą artimoje aplinkoje dauguma atvejų patiria moterys. Vis dėlto dalis...

Kavos barą atidariusi Eskedar Tihalun: kažkada aš buvau pabėgėlė, dabar pabėgėliai ateina pas mane (156)

Vilniuje, Pilies gatvėje, duris atvėrė naujas kavos baras. Jo šeimininkė – iš Etiopijos kilusi...

D+Siddharth Philip

Nauji apribojimai dėl omikron kelia oro kelionių sumaištį: kokių sprendimų ėmėsi šalys

Oro linijų bendrovėms, keleiviams ir įmonėms teko reaguoti į kelionių apribojimų potvynį,...

Vatikanas nesutinka su EK rekomendacija atsisakyti žodžio „Kalėdos“ (30)

Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas nesutinka su Europos Komisijos (EK)...