Laukinės gamtos sąlygomis baimė vaidino stebuklingosios lazdelės vaidmenį, buvo savotiška išgyvenimo varomoji jėga. Šis jausmas kilus kritiškai situacijai mobilizuodavo gyvūnų jėgas. Nuo baimės jausmo stiprumo didžia dalimi priklausydavo išsigelbėjimas.
Veikia ir teigiamai
Išsigandus į kraują išmetama daugiau adrenalino, pagerėja smegenų aprūpinimas deguonimi ir maitinamosiomis medžiagomis. Taip baimė padidina organizmo aktyvumą. Baimės jausmas mobilizuoja organizmo energijos išteklius, pakoreguoja organų veiklą. Smarkiau pradeda plakti širdis, išsiplečia akių vyzdžiai, išsausėja burna.
Išgąstis ar baimė padeda geriau įsiminti visas šį jausmą keliančias aplinkybes. Mokslininkai įsitikino, kad tokiais momentais smarkiai paaštrėja atmintis.
Psichofiziologų nuomone, baimė reikalinga, kad žmogaus organizmas galėtų apsisaugoti nuo biologinių ar socialinių pavojų. Netgi tada, kai priimti sprendimus nepakanka logiškų argumentų, baimė diktuoja elgesį, siųsdama smegenims pavojaus signalus. Šis mechanizmas mokslininkų dar neištirtas, tačiau pastebėta, kad jis veikia. Tokių signalų sukelta reakcija tik iš pirmo žvilgsnio atrodo perdėta ir nepamatuota. Kaip rodo praktika, ignoruoti tokio pojūčio neverta.
Minusai
Tačiau neidealizuokime baimės. Be visų pliusų, kurie priskiriami baimei, šiuolaikinį žmogų ji apsunkina. Jaučiant nuolatinę įtampą ir taip atsiranda nepasitikėjimas savimi, atskirais atvejais net paralyžiuoja loginį mąstymą, neleidžia ramiai apsvarstyti situacijos. Baimė viską tik apsunkina.
Tokiu atveju gali atsirasti chroniškas nerimas ir įvairios psichosomatinės ligos. Geriausias pavyzdys - kardiofobija - įkyri širdies ligų baimė, dar lydima ir mirties baimės. Nors žmogus žino, kad pagal visus medicininius tyrimus jam nėra reikalo nerimauti, visvien įtariai įsiklauso į save, fiksuoja bet kokį diskomfortą kairėje krūtinės pusėje. Vaizduotė viską taip paaštrina, kad iš tikrųjų pasireiškia tikri išeminės širdies ligos požymiai.
Nerimo ir baimės sukeltus simptomus atskirti nuo tikrų galima tik specialių testų pagalba: esant klasikinei stenokardijai ligonio sveikata pablogėja didinant fizinį krūvį ir ima gerėti jau po keleto minučių išgėrus nitroglicerino; jei negalavimas yra atsiradęs nerviniu pagrindu, fizinis krūvis neprovokuoja priepuolio ar pablogėjimo, beveik nereaguojama į nitrogliceriną.
"Madingos" baimės
Vystantis visuomenei išsiplėtė baimės sąvoka. Neuropatologai pastebi, kad būna ir įvairių masinių baimių. Pavyzdžiui, kažkada masiškai visi bijojo pasiutusių šunų ir sifilio. Paskui tapo "madinga" bijoti miokardo infarkto (tada masiškai visi "bėgo nuo infarkto" - sportavo). Šiais laikais visur tvyro AIDS, paukščių gripo, dar ateivių iš kitų planetų baimė.
Nors pretekstas bijoti gali būti bet kas, šias emocijas vis dėlto galima suskirstyti į tris grupes: gamtinės, socialinės ir vidinės baimės. Pirmąją sukelia realūs aplinkos reiškiniai (griaustinis, žemės drebėjimas, audra). Socialinę baimę žmonės patiria patekę į tam tikras socialines situacijas: prieš vestuves, atsakingus poelgius ar viešas kalbas. Trečia baimės rūšis susijusi su savomis mintimis ir poelgiais: kad tik ko nors pasikarščiavęs neįžeisčiau, kad tik nepatekčiau į komišką situaciją, kad tik senatvėje nelikčiau vienas, kad sendamas nenukvakčiau.
Šias baimes jungia bendra charakteringa savybė: koks bebūtų fobijos šaltinis, prisipažinti (net psichologui) visiems labai sunku. Kai buvo atliekami tyrimai, juose dalyvavusiems žmonėms sunku buvo atsakyti į klausimą, kas juos gąsdina. Priežasčių tokiam nenorui prisipažinti daug. Pirmiausia dėl to, kad dauguma patys bijome suvokti, jog iš tiesų ko nors bijome, šiam nemaloniam jausmui stengiamės surasti įvairių kitų paaiškinimų. Be to, asmenybės savisaugos mechanizmas veikia taip, kad dalis baimių pasireiškia nesąmoningai, o kartais sapne. Žmogus net ne iš karto gali atsakyti į klausimą, ko bijo.
Kaip jos atsiranda?
Dauguma baimių įgyjame atsidūrę tam tikrose situacijose, patyrę nemalonias emocijas. Pavyzdžiui, žmogus, kuriam įgėlė ant stiklainio medaus tupėjusi vapsva, gali visiems laikams atsisakyti medaus. O autokatastrofos liudininkas gali sapne dažnai matyti šį baisų reginį, ir, svarbiausia, ten jis bus pagrindinis veikėjas. Daug kas, padaręs avariją, ne iškart vėl ryžtasi sėstis prie vairo.
Kiekvienam baimė pasireiškia labai individualiai, skirtingai. Tai gali būti trumpalaikis jausmas, tada tai vadiname išgąsčiu. Gali įgauti neaiškius, nekonkrečius bruožus - tokį jausmą vadinsime nerimu. Jei baimė aštri ir įkyri, vadinasi, tai jau fobija, kuri gali daugybę metų kamuoti žmogų.
Padidėjęs jautrumas baimę keliantiems faktoriams ypač būdingas vaikams. Vaikai bijo būti vieni, bijo skausmingų procedūrų, gyvūnų, nežinomų daiktų, nepažįstamų žmonių. Tai natūrali gamtinė baimė.
Esant tam tikroms aplinkybėms vaikai įgyja ir "egzotiškų" baimių: skraidančių lėkščių, žaibų, vaiduoklių... Jei tėvai, baimindamiesi, kad jų atžalos nepatirtų jokių baimių, fanatiškai stengiasi juos apsaugoti ir atskirti nuo bendraamžių, visų įmanomų pavojų, daug ką jiems draudžia, vaiko sąmonėje gali visiems laikams atsirasti didesnis jautrumas įvairiai rizikai. Jam atrodys, kad visur tyko pavojai.
Kaip atsikratyti?
Įdomiausia, kad dažnai neurozės gydomos tuo pačiu baimės jausmu, kuris ir sukėlė neurozę. Vaikui sukuriama tokia pati aplinka, kuri jam kelia nerimą. Dramatiško žaidimo metu pamažu įtampa didinama, baimę keliančių faktorių daugėja iki tam tikros ribos, vėliau seka laiminga atomazga.
Antras gydymo būdas dar paprastesnis. Patariama neigiamas emocijas išlieti ant popieriaus. Su juo leidžiama daryti viską - teplioti, braukyti, plėšyti į gabalus. Vyksta savotiškas psichologinis išsielektrinimas. Kartais pakanka vienos tokios "piešimo" pamokos, ir vaikas atsikrato kelių baimių iškart.
Baimės gydymo būdus lemia jos kilmė. Jei baimę kelianti priežastis - toli vaikystėje, galbūt tiks psichoanalizės metodas arba neurolingvistinis programavimas. Taikant pastarąjį metodą naudojama speciali technika - "asmeninės istorijos pakeitimas". Taip atmintyje "perrašomi" įvykiai, kurie traumavo vaikystėje, kad jie daugiau nekeltų nemalonių emocijų.
Jei baimę suformavo koks nors neseniai atsitikęs ekstremalus įvykis, galima bandyti taikyti greitą fobijos gydymą, bandyti atriboti žmogų nuo įvykio. Žmogus tarsi mato nespalvotą filmą apie save, bet kartu jaučiasi visai su tuo nesusijęs.
Vienas iš kovos su fobijomis būdų - virtualiu būdu pacientui dozuotai sukeliamos tos pačios nemalonios situacijos, per kurias jam kyla baimės. Tokie vaizdai jam rodomi tol, kol jis atsikrato baimės. Taip gydoma aukščio ir skrydžių lėktuvu baimė.
Kaip matyti, daug lengviau įveikti baimę konkretiems aplinkos daiktams, nei neapčiuopiamiems reiškiniams.
Fobijos
Pasak amerikiečių gydytojų, nuo fobijų kenčia 2-9 proc. Žemės gyventojų. Daugiausia tai darbingo amžiaus žmonės nuo 25 iki 44 metų.
Medicina baimes pradėjo aiškintis dar 1871 metais, kai gydytojas K.F.Westfalis aprašė agorafobiją - didelių atvirų erdvių baimę. Jis teigė, kad fobijos kyla iš žmogaus sąmonės prieš jo valią, ir jų negalima prievarta paprastai išvaryti.
Kai kurie psichiatrai tvirtina, kad fobijos susiformuoja reguliariai pasireiškiant tam tikriems refleksams. Įkyri baimė kyla tada, kai atsitiktinai esame veikiami tų pačių dirgiklių, ir anksčiau kėlusių baimę. Jei, pavyzdžiui, ne kartą kylant liftu jis buvo įstrigęs ir jam pritrūko oro, nemalonūs pojūčiai gali peraugti į klaustrofobiją (uždarų patalpų baimė).
Įdomi detalė: jei dėl kažkokių priežasčių smegenys nesugebėjo atskirti tikro pavojaus nuo įsivaizduojamo, vis tiek užsifiksuoja žmogaus sąmonėje. Kai tokios aplinkybės pasikartos, automatiškai vėl suveiks baimės refleksas. Pamažu šios neigiamos emocijos gali plėtotis, įsitvirtinti sąmonėje ir tapti fobija.
Pavyzdžiui, žmogus gali įgyti minios baimę, jei nors kartą išeinant iš stadiono buvo suspaustas. Iš pradžių jis pradės vengti masinių renginių, paskui nenorės eiti bet kur, kur gali susirinkti daugiau žmonių, kol galų gale jį panika apims net laukiant eilėje parduotuvėje.
Šių dienų psichiatrai teikia daug dėmesio socialinėms fobijoms.
Pastarojoje tarptautinėje mokslinėje ligų klasifikacijos konferencijoje jos net buvo išskirtos į atskirą grupę. O "populiariausia" iš šių socialinių baimių yra atsakomybės ir egzaminų baimė. Pirmoji baimė pavojinga tuo, kad ji yra ilfgai veikianti. Prieš priimdamas kokius nors svarbius sprendimus žmogus dažnai abejoja, ar susitvarkys, ar pajėgs, ar tai tinkamas pasirinkimas. Toks nuolatinis abejojimas gali visai išbalansuoti žmogų. Jis taps arba neramiu, nuolat lekiančiu, arba atvirkščiai - neryžtingu, pasyviu. Bijodami atsakomybės dauguma atsisako patrauklių pasiūlymų, meta gerai besiklostančią karjerą.
Trumpalaikė egzaminų baimė, nors ir labai individuali, veikia labai bjauriai. Be to, šią stiprią baimę dažniausiai patiria jauni žmonės, kurių organizmas dar nebuvo susidūręs su psichosomatinėmis ligomis ir neprisitaikė prie tokių pojūčių. Nekreipti dėmesio į šią baimę negalima, nes tai gali baigtis rimtais nervų ir širdies sistemos pažeidimais.
Atsikratyti šio jausmo labai paprasta: reikia kelių gilių kvėpavimo pratimų, stengiantis kiek galima pailginti iškvėpimo laiką, priversti raumenis atsipalaiduoti, o paskui keletą kartų mintyse nupiešti sau kiek įmanoma geresnę egzamino baigtį: gal jums paklius lengvas bilietas, o gal imsite ir viską puikiai atsiminsite, ką buvote skaitę prieš egzaminą. Svarbiausia - tuo patikėti.
Jeigu jūsų baimė nelabai įkyri ir nelabai apsunkina gyvenimą, su ja kovoti galima ir saviįtaiga, meditavimu, atliekant įvairius pratimus. Tačiau jei matote, kad baimė gali tapti patologine, geriau kreiptis į specialistą.
Žymių žmonių baimės
Būna keistų ir sunkiai paaiškinamų baimių, pavyzdžiui, vedybų (tai dažniau pasireiškia vyrams). Pavyzdžiui, Honore de Balzacas daug metų susirašinėjo su ištekėjusia grafiene E.Hanska iš Lenkijos, svajojo su ja sujungti savo likimą. Tačiau kai ji tapo našlė ir neliko jokių moralinių kliūčių tai padaryti, rašytojas pajuto, kad mirtinai bijo taip trokštų vedybų. Artėjant joms jis jautėsi vis prasčiau ir prasčiau. Priartėjus Lenkijos sieną jį ištiko nervinės kilmės astmos priepuolis.
H.Balzacas taip nusilpo, kad įžengęs į grafienės namus jau negalėjo žengti nė žingsnio. Jį turėjo vesti tarnai. Savo mylimajai pasakė: "Brangioji mano, aš turbūt numirsiu greičiau nei duosiu jums savo pavardę." Būdamas garbingas, pažado vesti neatsisakė. Paskutines dienas prieš vedybas rašytojas gulėjo lovoje tarsi paralyžiuotas. Į bažnyčią jį įnešė krėsle. Greitai jis ir mirė, nors turėjo tik 50 metų.
Keistų fobijų turėjo ir kiti žymūs žmonės. Pavyzdžiui, N.Gogolis bijojo, kad jo nepalaidotų gyvo. M.Vrubelį apimdavo paniška baimė išvydus jam patinkančią moterį. Didžiuosius mąstytojus A.Schopenhauerį ir F.Nietzsche kamavo mizofobija - infekcijų ir purvo baimė. Tad A.Schopenhaueris paniškai bijojo gauti laiškų ir negerdavo iš svetimos stiklinės, o F.Nietzsche sveikindavosi nenusimaudamas pirštinių.
