Tortas „Juodasis miškas“ nesupainiojamas su niekuo dėl jo tradicinės išvaizdos ir skonio, kuriam neįmanoma atsispirti. Šokoladinis biskvitas primena seną tamsų mišką, o vyšnios – tik trijuose šio regiono kaimuose dėvėtas tradicines skrybėlaites „Bollenhut“ su dideliais raudonais bumbulais.
Į Tribergą kalnuotame Švarcvaldo regione, dar vadinamame „Juoduoju mišku“, turistus traukia ne tik vaizdingas kraštovaizdis, didžiausias pasaulyje laikrodis su gegute, bet ir garsusis vyšniomis puoštas tortas. Kasmet šiame mažame miestelyje apsilanko per 400 tūkst. turistų.
Dauguma, be abejo, paragauja garsiojo torto.
„Ir Anglijoje daug kur kepamas „Juodasis miškas“. Vienas kuris nors sluoksnis būtų per daug. Vaisinis sluoksnis gali būti per aštrus ir viską užgožti. Tačiau viskas kartu – nuostabu“, – sako turistė iš Didžiosios Britanijos.
Pagal tradicinį receptą biskvitą reikia gausiai sulaistyti vyšnių trauktine.
Kai kurie turistai mano, kad verta pamatyti, kaip gaminamas šis tortas. Žmonės iš įvairių pasaulio kampelių susirinko stebėti, kaip konditeris Josefas Smetanjukas kuria šį stebuklą. Jie tikisi atskleisti bent keletą meistro paslapčių.
„Ko mums reikės? Visų pirma – puraus biskvito. Vieną jau iškepiau. Dar reikės pusės litro gerai išplaktos grietinėlės ir stiklinės rūgščios vyšnių uogienės be kauliukų. Dar šokolado drožlių papuošimui“, – vardija konditeris.
Kadangi tarp Josefo klientų būna ir tokių, kurie nevartoja alkoholio, jis kepa biskvitą be vyšnių trauktinės, nors pats nuoširdžiai mano, kad tai vienas svarbiausių ingredientų. Tiesa, biskvitą trauktine galima sulaistyti ir vėliau, jeigu tik yra toks poreikis.
Šis tortas visuomet buvo siejamas su „Juoduoju mišku“, nors taip ir neaišku, kas pirmas jį iškepė.
Istorikė Claudia Homburg mano, kad jis sukurtas būtent šiose apylinkėse.
„Kiekvienas turistas čia būtinai paragauja „Juodojo miško“ torto. Vienu metu šis regionas tapo prieinamas vis didesnei Vokietijos visuomenės daliai. Į „Juodąjį mišką“ jie atvykdavo vienai dienai ir apsistodavo kuriame nors nedideliame miestelyje. Čia būtinai išgerdavo puodelį kavos ir suvalgydavo gabalėlį torto“, – pasakoja C. Homburg.
Šis tortas tapo neatsiejama šio regiono vizitine kortele, kaip ir „Bollenhut“ skrybėlės.
Skrybėlininkė Gabriele Abrele didžiuojasi savo regiono tradicijomis. Tiesioginių įrodymų, kad vyšnios ant torto atsirado pamėgdžiojant tradicinį galvos apdangalą, nėra, tačiau vietiniai, tarp jų ir Gabriele, labai mėgsta pasmaguriauti tradiciniu saldumynu.
„Jis turi specialų statusą, kaip ir „Bollenhut“ skrybėlaitės. Šio patiekalo kasdien nevalgytum. Kaip ir skrybėlaitės, šis tortas neatsiejamas nuo liaudies švenčių. Nors šios skrybėlaitės buvo dėvimos tik keliuose aplinkiniuose kaimuose“, – aiškina skrybėlininkė.
Dabar šio torto receptas paplitęs visame pasaulyje, pradedant buvusia Vokietijos kolonija Namibija ir baigiant Pietų Korėja bei Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Tačiau Triberge kai kurie turistai labai nustemba pajutę, kad čia kepamo torto skonis skiriasi.
Reportažas, kuris galbūt įkvėps norą pasigaminti šį tortą, – laidoje „Euromaxx“.
